Penktadienį Kauno rotušėje vyko išskirtinė ceremonija: du poetai – Tautvyda Marcinkevičiūtė-Patackienė (61) ir Gintaras Patackas (65) – čia atvyko įprasminti savo santuokos 30-ojo jubiliejaus, praneša Žmonės.lt.
Prieš trisdešimt metų Tautvyda ir Gintaras į „baltąja gulbe“ vadinamą pastatą Kaune įžengė kiek susikaustę ir slėpdami savąją laimę nuo aplinkinių. O dabar perlines vestuves sutuoktiniai mini išdidžiai ir iškilmingai – skambindami Rotušės varpu bei artimiausius ir mylimiausius kviesdami šventinių pietų.
Santuokos jubiliejų švenčianti pora Rotušėje pasirodė apie 11 val., tuo laiku, kai buvo numatyta šventinė ceremonija, kurioje senoviniu Kauno antspaudu pažymėtą aktą ir miesto mero sveikinimą perskaitė ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Gintautas vilkėjo kostiumą, į kurio atlapą buvo įsegtas gyvas gėlės žiedas. Tautvyda pasipuošė raudonu kostiumėliu ir rankose laikė pačios sukurtą puokštę. Pora pasikeitė žiedais su perlais, simbolizuojančiais būtent jų santuokos sukaktį.
G.Patackas pralinksmino sveikintojus siekdamas po ceremonijos žmoną pabučiuoti taip, kaip prieš 30 metų.
Porą nustebino grupės „Rondo“ lyderis Aleksandras Ivanauskas-Fara. Jis sukaktuvininkas įteikė kompaktinį diską su dainos „Perlinės vestuvės“ įrašu.
„Ją kurti baigėme naktį. Tai daina, skirta tik Tautvydai ir Gintarui. Su jais esu pažįstamas dešimtmečiais“, – patikino atlikėjas.
Jis dainai sukūrė muziką. Žodžius parašė pats G.Patackas.
Tautvydos ir Gintaro Patackų meilės istorija – tarsi iš romantiško kino filmo. Pora susipažino 1980 metais. Tuo metu G.Patacko keliai su pirma žmona ir trijų jo vaikų mama po septynerių buvimo kartu metų jau buvo išsiskyrę.
Ir Tautvyda, ir Gintaras tuomet priklausė jaunųjų rašytojų sekcijai. Po vieno renginio Kauno menininkų namuose jie gana ilgai vakarojo. Su kompanija buvo išėję į miestą, bet vėl grįžo į Didžiąją kultūros srities žmonių itin mėgstamą salę. Gintaras neslepia – Tautvyda jam labai patiko.
Įsiminė akys, ryži plaukai. Tokių ryškių nepastebėti buvo neįmanoma! – prisiminė G.Patackas.
„Ji mokėjo stilingai rengtis, visuomet turėjo gilų estetikos jausmą. Įsiminė akys, ryži plaukai. Tokių ryškių nepastebėti buvo neįmanoma!“, – prisiminė G.Patackas.
Patikusiai moteriai tą vakarą jis skambino pianinu ir dainavo. „Niekur to nesimokiau! Bet galiu sudainuoti visus savo eilėraščius. Visada maniau, kad svarbiau balsas nei instrumentas. O skambinti pianinu? Nemoku! Tačiau gebu puikiai imituoti, jog tą darau!“, – juokdamasis pasakojo poetas.
Jis neabejoja – pastangos nenuėjo veltui ir Tautvyda dėmesį atkreipė.
Ketverius metus poetai itin draugiškai bendravo. Simpatiją vienas kitam išreikšdavo renginiuose, kartu gurkšnodami kavą kurioje nors iš Laisvės alėjos kavinių.
„Mūsų santykiai buvo tarsi dviejų draugų. Na, tokių, kurie neabejingi vienas kitam, bet tai slepia net nuo savęs“, – pasakojo G.Patackas.
Tautvyda tuo metu buvo ištekėjusi. Tačiau meilės istorija įgavo pagreitį, kai Gintaras suprato negalįs gyventi be mylimos moters. Iki šiol jis prisimena, kai pas Tautvydą į namus patekdavo avariniais laiptais užlipęs ant stogo, o nuo jo nušokdavęs į balkoną. Poetas šypsosi – dėl tokio jo elgesio būsimas uošvis net rašydavo pareiškimus policijai.
Iširus poetės šeimai ji santykius su išrinktuoju slėpė.
Pas Tautvydą į namus patekdavo avariniais laiptais užlipęs ant stogo, o nuo jo nušokdavęs į balkoną.
„Mūsų tėvai nepritarė tam, kas vyksta, todėl vestuves iškėlėme slaptai. 1986-ųjų rugpjūčio 14-ąją į Rotušę nuėjome keturiese. Mes su Tautvyda ir du buvę jos klasiokai – liudininkų pora. Vakarieniavome „Kauko“ restorane, tačiau apie tai, kas įvyko, niekam nepasakojome“, – sakė G.Patackas.
Pora neturi jokių vestuvinių nuotraukų. Gintaras prisimena vilkėjęs kostiumą, o Tautvyda iškilmingą dieną pasipuošė rudos spalvos suknele. Žiedų, kuriais pasikeitė ceremonijos metu, jie kurį laiką niekam nerodė.
„Šįkart abu pasipuošime. Šią vasarą numečiau 40 kilogramų ir iš draugo dovanų gavau visą kalną drabužių. Tarp jų ir puikios kokybės kostiumą“, – sakė sukaktuvininkas.
Susitikinėjo jaunavedžiai Laisvės alėjoje esančioje Gintaro studijoje ir tebegyveno atskirai. Tik tuomet, kai 1987-ųjų vasario 18-ąją gimė Gajus, laimingas tėtis į uošvių namus užsukdavo išskalbti vystyklų. Taip, pasak G.Patacko, jam pas žmoną ir sūnų teko vaikščioti tris mėnesius, kol vieną vakarą ėmė ir pasiliko.
„Net neatsimenu, kaip mūsų tėvai sužinojo apie tai, kad su Tautvyda esame susituokę“, – svarstė jis.
Po septynerių metų porai gimė dukra Gudrūna.
„Kas per 30-imt kartu praleistų metų įsiminė? Tautvyda ilgokai dirbo gide, todėl kartu daug kur pabuvojome. Tbilisis, Krymas... Vėliau – Viduržemio jūros regionas, Atlanto vandenyno pakrantės. Tautvyda – geležinė ledi. Tigras. Be to, ji – poetė. Mes daug mokėmės vienas iš kito“, – sakė G.Patackas.
Ginčai? Pasak Gintaro, jie su Tautvyda nesiginčija. Visuomet buvo aišku, kas išneša šiukšles ir gamina valgį.
„Žinoma, buvo visko. Bet kai guma, rišanti porą, įsitempia iki maksimumo, žinai, kad dėl jos savybių viskas netrukus grįš į įprastas vėžes. Aš tai vadinu gyvenimu su petnešomis“, – juokdamasis sakė G.Patackas.