Įsivaizduokite: monotoniškai rytą pradedate privačioje ar valstybinėje įmonėje, esateįvertin ta profesionalė. Bet tas „lyg ir viskas gerai“ jūsų nedžiugina, o tikrojo svajonių darbo net neįsivaizduojate. Tačiau subręsta akimirka, kai likimas pakužda, kad jūsų pašaukimas – sukurti naują kremą, o paskui ir visą kosmetikos liniją.
Taip nutiko Indrei Urbanavičienei, kosmetikos ženklo „Driu Beauty“ savininkei, kurios idėja nesuabejojo nei mokslininkai, nei sutuoktinis Andrius, televizijos prodiuseris.
– Vyro akimis, ko jau ko, bet kosmetikos šiuolaikinei moteriai yra išties apstu: nuo stulbinamai prabangios – su eršketų ikrų ekstraktais, įvairiais jūrų mineralais, sukurtos pasitelkiant nanotechnologijas, iki paprastesnės drėkinamosios. Ar įmanoma daugiau? Ir, apskritai – ar tikite kosmetikos galia?
– Indrė: Tai, kad nuo paauglystės buvau aktyvi grožio industrijos vartotoja ir stebėtoja, matyt, paskatino iš skaičių pasaulio pasukti biochemijos ir biotechnologijų kryptimi. Visada prieš įsigydama kokią nors kosmetikos priemonę išstudijuodavau visus aprašymus, ieškodavau loginio ir mokslinio pagrindimo. Nebuvau ta, kuri aklai tiki grožio industrijos teikiamais ir reklamuojamais stebuklais. Net ir atidariusi savo laboratoriją, tebesilaikau nuomonės, kad ideali odos būklę atitinkanti kosmetika – tik penktadalis to, kas moterį daro gražią. Visa kita – genetika ir gyvenimo būdas (aktyvus sportas, tinkama mityba, kokybiškas miegas, žalingų įpročių vengimas).
Per kelerius savarankiškų studijų metus išsiaiškinau vieną rimtą dalyką, dėl kurio dažnai suabejodavau, – mūsų, baltaodžių, odą labiausiai sendina saulė.
Per kelerius savarankiškų studijų metus išsiaiškinau vieną rimtą dalyką, dėl kurio dažnai suabejodavau, – mūsų, baltaodžių, odą labiausiai sendina saulė. Mėgaujantis Pietų kraštų paplūdimiais reikėtų nepamiršti kokybiško skėčio. Skaitydama mokslinius straipsnius sužinojau, kad daugelio propaguojamos kontrastinės šalto ir karšto vandens vonelės veido odai yra kaip peilis. Tik drungnas vanduo. O aš kaip tik šaldiklyje visada turėdavau ledo kubelių ir jų su malonumu dėdavausi ant veido. Tik kūnui kontrastinis dušas tinka, nes stiprinami raumenys, raiščiai, sausgyslės. Kitas mažas atradimas: brangus kremas nėra garantija, kad tiks tavo odai. Esu girdėjusi: „Sumokėjau kelis šimtus eurų, o jokio poveikio, dar net ir veidas paraudo.“ Akivaizdu, kad tokia vartotoja, užburta konsultančių, nepastebėjo, jog tarp įsigyto produkto sudedamųjų dalių alkoholis – net trečioje vietoje, o kur dar krūva alergenų? Gera kosmetika – tik vaistinėse? Nebūtinai. Vėl – mitas.
– Andrius: Savo pomėgiu Indrė sudomino ir mane. Nebuvau ir nepasidariau didelis kremų žinovas, tačiau žmonos dėka pastebėjau tendenciją, kad kosmetikos vartotojai darosi vis labiau išprusę ir aklai nebegriebia iš parduotuvės vitrinos tų naujienų, kurias vakar matė televizijos reklamose. Kaip prieš dešimt metų, rinkdamiesi maisto produktus, žmonės pradėjo gilintis, kas yra tas stebuklingasis E, taip dabar, ieškodami tinkamos kosmetikos, nustojo tikėti komerciniais sumetimais eskaluojamais ekologiniais mitais: žodeliai „eko“, „bio“ mąstančio žmogaus jau nebevilioja. Girdžiu, moterys kalba: „Parabenai – blogis, sintetiniai aliejai – blogis, auksas kremuose – stebuklas.“, deja...
Važinėdami po tarptautines parodas, bendraudami su mokslininkais, kuriančiais kosmetiką, įsitikinome, kad tokie „lozungai“ rodo visišką žmogaus neišprusimą. Bet mano pusiau juokais ištartas pasiūlymas Indrei į kremus dėti to vadinamojo aukso (tokia būtų reklama – viską išpirktų) susikirto su jos žiniomis ir skeptišku požiūriu į reklamos triukus. Kol nebuvome pasinėrę į grožio industriją, atsainiai rūpinausi veido oda, mano kosmetikos krepšelis apsiribojo dviem skirtingomis dušo želė (viena – po sporto, kita – namie), skutimosi priemonėmis, balzamu po skutimosi ir keliais kūno dezodorantais. O šiandien tapau žmonos kosmetologinių eksperimentų auka: ant mano odos yra išbandomas ne vienas naujo kremo ar serumo pavyzdys. Nesipriešinu, o matydamas teigiamų pokyčių tuo netgi džiaugiuosi (šypsosi).
Kad abu atrodome jauniau (ypač Indrė!), nei turėdami po 37 metus, neslėpsiu, džiugina. Tiesa, ne visada: Indrės jaunatviškumas verslo aplinkoje daug kam kelia nepasitikėjimą ir tam tikrą įtarumą („Ai, atėjo čia tokia jauna mergaitė...“), tada jai svarbu ir darbais, ir svariais pokalbių ar susirašinėjimų argumentais įrodyti, kad yra kompetentinga ir brandžiai mąstanti. To solidaus įvaizdžio ypač reikėjo, kai daugiau nei dešimt metų dirbo įmonėje, prekiaujančioje baldų furnitūra. Indrė turi teigiamų pedantės bruožų: ji – buhalteriškai tiksli krapštukė, net ir tvarkydama furnitūrų reikalus (aš esu labiau tinginys, linkęs permesti idėjas ir darbus kitiems). Kuriant kosmetiką, šis žmonos bruožas yra kaip privalumas.
– Sakoma, kad žmogus gyvenimo tikslus suformuluoja iki trisdešimties, jų siekia iki keturiasdešimties, o paskui tiesiog mėgaujasi karjera, šlifuodamas vienus ar kitus jos kampus...
– Indrė: Man viskas gal kiek vėluoja, jei apskritai kalbėtume apie nusibrėžtus gyvenimo rėmus. Tarptautinį verslą studijavau, regis, iš pašaukimo, nes mačiau nuo mažens, kaip verslą plėtoja mano tėtis, tačiau vėliau atsirado jausmas, kad tai, kaip gyvenu, nedžiugina. Paviršutinis mėgėjiškas, kaip ir kiekvienos moters, domėjimasis kosmetika vis stiprėjo, tačiau skaityti etiketes neturint mokslinių žinių atrodė tuščias reikalas, tad ėmiausi nuotolinių studijų ir konsultacijų su Didžiosios Britanijos mokslininkais. Paskui – žinomo JAV kosmetikos chemiko Perry Romanowski kursai, taip pat užmezgiau ryšių su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, o iš jo profesorės Jurgos Bernatonienės sulaukiau stulbinamo komplimento: „Farmacininkė be diplomo.“ Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių: studijuodama supratau, kad jokiuose salonuose ir parduotuvėse nėra mano odai tinkamos kosmetikos.
Andrius paakino pamėginti pasigaminti pačiai. „Pamėgink“ nuskambėjo maždaug taip: „Neturi namų šeimininkė, ką veikti, tai kremukus maišo...“ Šitai manęs netenkino, nes viską gyvenime noriu daryti solidžiai ir atsakingai. Pasirinkusi sudedamąsias dalis ir sudėliojusi formules, savo gaminių dar ilgai neleidau į rinką. Visa „Driu Beauty“ gamybos matrica buvo pateikta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkams, o naujos kosmetikos laboratorija, kuriai vadovauti sutiko chemikė, turinti ilgametę kosmetikos gamybos patirtį, pradėjo veikti tik tada, kai mokslininkai patvirtino sukurtas formules. Komponentų derinius, tinkami jie ar ne, išbandau su drauge, kuri alergiška kone viskam: kosmetikai, gyvūnams, kvapams. Dizaineris savo showroom’e turi į primatavimus ateinantį modelį, o aš eksperimentuoju su draugės oda. Ir niekada jos nenuvyliau.
– Andrius: Kaip vyras ir kaip komunikacijos specialistas, ilgai galvojau, ar žmonai būsima laboratorija netaps narveliu, iš kurio po kiek laiko norėsis ištrūkti, nes ji iš tų, kuriems reikia aktyvaus bendravimo. Tad mėginančią kurti kosmetiką Indrę lygia greta įtraukiau į vaikų šou verslą: atidarėme šokio, dainavimo ir vaidybos akademiją, prikvietėme mokytojų – tokių talentingų artistų, kaip Marius Jampolskis, Andrius Bružas, Deividas Meškauskas, Andrius Butkus, Rūta Ščiogolevaitė... Tačiau užklupusi ekonominė krizė privertė visa tai sustabdyti. Liko tik garso įrašų studija. Ir idėja kas vasarą rengti vaikams stovyklas – jose Indrės temperamentui tikrai apstu galimybių pasireikšti. Manau, kad net su kaupu. Ji – ne iš tų, kurios gali valandų valandas atsidėti dekupažui (kiek girdėjau, šis pomėgis pastaruoju metu tarp moterų itin populiarus).
– Gyvename šalyje, kurioje galime įsigyti iš esmės bet kurį garsiausios pasaulio kosmetikos produktą, kelios Lietuvos įmonės kuria savus. Kokio stipraus vis dėlto reikia tikėjimo ir kokios didelės drąsos, kad tirštoje rinkoje rastum vakansiją?
– Indrė: Labiausiai nuogąstavau, kad klientės manimi nepasitikės, neva kaip čia dabar kažkokia lietuvė gali konkuruoti su „Clarins“, „Lancôme“, „Chanel“, „Estée Lauder“ ir pan. Bet su tokiomis kosmetikos gigantėmis, kurios turi laboratorijų Šveicarijoje, Prancūzijoje ar JAV, aš juk ir nekonkuruoju. Ir nemėginu supriešinti jų kuriamų produktų su savais.
Antra vertus, mano gaminiai nėra namudinė saviveikla, nes leidžia įrodomai pasidalyti studijų žiniomis. Pavyzdžiui, esu pasiryžusi atsakingai ir argumentuotai paaiškinti kiekvienai moteriai, kad auksas ir placenta kosmetikoje – viso labo reklamos triukai, kad tie produktai veido odai nedaro jokio poveikio. Kurdama pirmąją liniją „Wise Cosmetics“, kurioje yra 13 veido priežiūros priemonių, turėjau tikslą, kad veikliųjų medžiagų kiekis būtų dešimt kartų didesnis nei kitų kompanijų produktuose, apie 97 proc. „Driu Beauty“ sudedamųjų dalių yra naudingos odai. Likę keli procentai – tai medžiagos, kurios padeda sukurti ir palaikyti reikiamą gaminio konsistenciją.
TAIP PAT SKAITYKITE: 7 įpročiai, kurie padės pristabdyti senėjimą
– Andrius: Žmonių nepasitikėjimas lietuvišku produktu dar labai gajus daugelyje sričių, su juo nuolat tenka susidurti ir visada jį reikia peržengti. Mums tai – iššūkis. Nepaisydami to, kad kosmetika sukurta atsižvelgiant į Lietuvos klimato sąlygas, gal ir galėjome formules parduoti, pavyzdžiui, italams, kad gaminiai pasirodytų su žymekliu „Made in Italy“, tačiau būtume praradę savo vardą. Kai pasiūlėme stilistei Astai Valentaitei tapti reklamos veidu, ji apsisprendė labai atsargiai. Turėjo praeiti keli mėnesiai, kad, vartodama mūsų kosmetiką, duodama išmėginti draugėms, įsitikintų kokybe. Derybos truko beveik metus.
Jei moteriai netinka viena ar kita garsios kompanijos kosmetikos priemonė, šią paprastai ji perleidžia draugei, dukrai, bendradarbei... Mes durų neužtrenkiame ir esame visada pasiekiami: kiekviena klientė gali kreiptis į Indrę tiesiogiai. Tikiu, kad grožio verslo ateitis – itin asmeniškas santykis su klientu. „Driu Beauty“ – toks mūsų pavadinimas daug kam mįslė: ir ką gi jis reiškia? Tai gana intymi mudviejų su Indre santykių detalė – nuo pat įsimylėjimo pradžios jos mažybinę vardo formą trumpindavau: Driu.
– Ir tai tęsiasi nuo pirmo pasimatymo?
– Indrė: Oi, ne! Kai susipažinome studijų metais vienoje kompanijoje, Andrius man žiauriai nepatiko. Vis pagalvodavau: „Na jau su šituo arogantišku kvailiu niekada nenorėčiau turėti jokių reikalų...“ Ir taip – porą metų: kai tik susirinkdavo kompanija, į Andrių net žiūrėti negalėdavau. „Išvaizdus, savimi patenkintas ir turbūt didelis mergišius...“ – taip kurį laiką vertinau šį tipą. Po vakarėlio negalėdavom važiuoti tame pačiame automobilyje. O šiandien, kai atsigręžiu į draugių ar pažįstamų gyvenimus, matau: viena kietai savo vyrą po padu laiko, kita pati sutuoktinio paspausta.
Mums neegzistuoja klausimas: ar galiu? Nei tada, kai kalbame apie šeimos biudžetą, nei tada, kai svarstome būsimas keliones.
O aš? Jaučiu, kad su Andriumi esame lygiaverčiai partneriai. Emocingas, išsitaško darbe, todėl namai jam – kaip užuovėja. Mums neegzistuoja klausimas: ar galiu? Nei tada, kai kalbame apie šeimos biudžetą, nei tada, kai svarstome būsimas keliones.
Andriui patinka medžioklė, nors aš tokiam hobiui abejinga, netgi manau, kad tai kvaila vyrų veikla, bet niekada nesakau „ne“, jei jis nuo to pailsi ir atgauna jėgas. Pagaliau tuo metu galiu pabūti viena – juk kartais to labai reikia: pabūti vienai su knyga, su kino filmu...
– Andrius: O aš vienas būti negaliu: net jei skaitau knygą, noriu, kad kas nors (žinoma, Indrė!) už nugaros šmėžuotų ar kur nors kitame namo kampe krebždėtų. Taip taip, kadaise iš pirmo žvilgsnio man ji irgi nepatiko: tik pamanykit, kažkokia gražuolė! Blondinė! Bet paskui pasitvirtino sena tiesa, kad nuo neapykantos iki meilės – vienas žingsnis. Tiesa, tada dar nebuvome išsilakstę, aš buvau tik pradėjęs gyventi savarankiškai, be tėvų. Taigi dvejus metus vienas kitą savo buvimu tiesiog erzinome. Laikui bėgant, pastebėjome begalę vienas kitam patrauklių panašumų – jie mudu lydi iki šiandien: abu gana impulsyvūs, emocingi, būna, susipykstame – retsykiais taip, kad nuo vakaro iki ryto nesikalbame ir užmiegame nusisukę vienas nuo kito, bet tik tiek…
Dar – abu spontaniški, dažniausiai užsibrėžiame per didelius savo pečiams uždavinius; ambicingi, kai siekiame profesinių tikslų, karjeros, tačiau šeimoje tarpusavyje nekonkuruojame. Visada manėme, kad vaikų susilaukti spėsime, tad Urtė gimė, kai mums buvo trisdešimt, po septynerių metų nuo pažinties… Kad būčiau laimingas, man reikia labai nedaug: saulėto ryto ir angliškų pusryčių su šeima namo terasoje. Indrė mėgsta keliauti, o aš bijau skrydžių lėktuvais ir jau po trijų dienų noriu kuo greičiau namo.