„Noriu paneigti mitus apie užsienyje gyvenančius lietuvius emigrantus“, – sako viena iš Airijoje įsikūrusios organizacijos „Airijos lietuviams rūpi“ sumanytojų Rita Lamsargytė-Mockė.
Iš tikrųjų esame įpratę girdėti nekokius atsiliepimus apie emigrantus, juo labiau, kad ir spauda, atsiliepimai socialinėje erdvėje taip pat šliūkšteli alyvos į ugnį, todėl skaityti neigiamus atsiliepimus apie lietuvio emigranto įvaizdį Ritai ir sunku, ir nemalonu.
„Mano aplinkoje sukasi vien tik geri žmonės. Gal man pasisekė?“ – sako moteris ir dalijasi savo mintimis apie tai, kaip prieš keletą metų nusprendusi padėti Lietuvoje sergantiems vaikams, ji su bendramintėmis įkūrė labdaros organizaciją „ Airijos lietuviams rūpi“.
Draugės mirtis ir nauja pradžia
„Pagrindinė priežastis įkurti organizaciją buvo susijusi su mano draugės mirtimi – ji sirgo skrandžio vėžiu. Greičiausiai tai paskatino labiausiai, nors ir anksčiau kitiems padėdavau, tačiau nebuvau pernelyg susitelkusi į šią veiklą. Tačiau 2012-ieji metai viską labai pakeitė. Aš labai sunkiai išgyvenau draugės netektį. Nors ji jau kurį laiką skundėsi skausmais, tačiau gydytojai priežasties neaptiko. Vėliau ji atvyko į Airiją, tačiau jau buvo per vėlu. Ši istorija man skaudi ir liūdna dar ir dėl to, kad draugės vyras žuvo avarijoje, o jų dukra liko našlaitė.
Taigi, nusprendžiau pasinerti į veiklą, kuri padėtų žmonėms. Pati pradžia buvo tokia, kad su draugėmis norėjome surengti labdaros vakarėlį skirtą 30–40 žmonių. Tačiau kiek salėje tilpo žmonių, tiek ir suėjo – jų buvo gal 120“, – prisimena Rita.
Žmonės pradėjo jungtis, noriai dalyvauti, ir pirmaisiais metais per šią organizaciją buvo surinkta 4000 eurų. Vėliau „Airijos lietuviams rūpi“ pradėjo bendradarbiauti su „Mamų unija“ (tai organizacija, kuri telkia vaikus ir tėvus, kovojančius su vėžiu) ir nusprendė kartu padėti vaikams. „Norėtume visiems padėti, bet vaikams tos pagalbos reikia labiausiai“, – mano Rita.
Ji tikina, kad „Mamų unija“ taip pat prisidėjo prie „Airijos lietuviams rūpi“ gimimo, nes buvo lyg įkvėpėjai, o ir dabar abi organizacijos puikiai bendradarbiauja, tariasi, kam paskirti gautas lėšas, kaip padėti, išpildyti mažųjų ligoniukų svajones.
„Užsiimdamos šia veikla nė viena iš mūsų negauna jokios finansinės naudos. Esame visos mamos, draugės, savanorės, o kadangi labai daug lietuvių mus palaiko, dėl to viskas ir pavyksta šauniai“, – sako Rita.
Draugijoje veikla užsiima penkios moterys. Dalis jų organizuoja akcijas, vakarienes, koncertus, kitos dalyvauja mugėse, o įvairių veiklų metu surinktas lėšas investuoja į vaikų sveikatą.
„Pavyzdžiui, praėjusiais metais už surinktus pinigus (12 tūkst. eurų) ir bendradarbiaudami su „Mamų unija“ prisidėjome prie jų inicijuoto projekto „Palata nebūtinai balta“, kad būtų atnaujintos palatos Santariškių ligoninėje. Padėjome ir berniukui iš Kėdainių įsigyti nekompensuojamus vaistus. Nors esame susitelkę padėti Lietuvoje gyvenantiems vaikams, tačiau mūsų principas – tai apskritai pagelbėti, todėl visi ieškome galimybių, kaip suteikti viltį mūsų ligoniukams“, – pasakoja Rita.
Ji sako, kad negali ramiai praeiti pro benamius, visada jiems įmeta kokį pinigėlį ir prisimena vaikystę, kai kaime rūpindavosi viena močiute – malkų atnešdavo, vandens iš šulinio. „Kai ji užkurdavo pečių, man taip gera būdavo sėdėti pas ją. Jausdavau malonumą, kad kažkam padėjau, kad padariau kažką gera“, – prisimena.
Pasveikę vaikai – didžiausias laimėjimas
Labdaros organizacija rūpinasi vaikais, ieško išeičių, idėjų, kaip jiems pagelbėti, tačiau labiausiai orientuojasi į onkologinėmis ligomis sergančius mažylius. Kaip Rita sako, gaila, jog negali visiems padėti, kad ir kaip norėtųsi. „Turbūt labiausiai žmones paliečia istorijos, kai parodai tiesioginį ryšį, pasakoji apie tai, apie ligą, rodai nuotraukas, parašai, kokių Lietuvos valstybėje būna sudėtingų situacijų.
Tarkime, mano pačios sūnus serga diabetu, ir jam Airijoje viskas yra kompensuojama „nuo – iki“, pavyzdžiui, diabetinės pompos, kurias gauti Lietuvoje paprasta, tačiau jos labai brangios ir kompensuojamos ne visiems. Pikta, kad valstybė negali padėti, todėl mes darome tai, kas mūsų valioje, kad galėtume pagelbėti mažųjų sveikatai, išpildyti jų svajones“, – pasakoja Rita.
Apskritai norėčiau išvaikyti mitus apie emigrantus – yra labai daug talentingų žmonių, kurie siekia savo tikslų, studijuoja, mokosi.
Ji mano, kad geriau paaukotus pinigus skirti tokiems dalykams, kurie pravers daugeliui vaikų, nors pastebi, kad žmonės linkę aukoti konkrečiam atvejui, nes tokios istorijos asmeniškesnės ir paliečia žmonių širdis bei jausmus.
Ritai ir pačiai tenka bendrauti su onkologiniais ligoniukais, kai ji apsilanko Vilniuje, todėl patiria daugybę išgyvenimų. „Labai jautriai reaguoju į kiekvieną atvejį, kadangi kiekvienas savaip išgyvena ligą ir ją lydinčius padarinius“, – sako ji.
Kiek susiduria su vaikais, sergančiais vėžiu ar kokia kita liga, moteris pastebi, kad jie labai suaugę. „Matau tai pagal savo sūnų – jis buvo visai mažas, kai susirgo diabetu. Matau, kad po tos ligos jis tapo kur kas brandesnis negu jo vienmečiai. Tiesiog, kai prisiliečia liga, kad ir kokia ji bebūtų, tenka susitaikyti su pokyčiais. Sūnus net bendrauja su vyresniais, o vienmečius vadina mažiukais (šypsosi). Gal taip nutinka dėl to, kad daugiau bendraujama su tėvais, kadangi komunikacija yra labai reikalinga ir būtina. Mes iš tikrųjų daugiau bendraujame, kalbamės, pasakojame“, – mano Rita.
„Džiaugiuosi, kad mus supa geri žmonės“
Airijoje ji gyvena jau dešimt metų. Sako, kad istorijų ir kalbų apie lietuvių emigrantus išgirsta visokių, dar ir spaudoje neigiamų atsiliepimų perskaito nemažai, tačiau pati pasakoja, kad niekada nesusidūrė su blogais žmonėmis.
„Matyt, man sekasi, tačiau nei gyvenime, nei čia tarp emigrantų nepatyriau jokių nemalonių išgyvenimų, netgi atvirkščiai – visi laikomės vienas kito kaip kumštis. Sakyčiau, kad net negalvojau, jog yra tiek daug gerų žmonių, kurie taip noriai padeda.
Apskritai norėčiau išvaikyti ir mitus apie emigrantus – yra labai daug talentingų žmonių, kurie siekia savo tikslų, studijuoja, mokosi. Žinoma, negali paneigti fakto, kad pasitaiko įvairių žmonių, tačiau negi tokių nėra ir Lietuvoje? Iš tikrųjų esu už tai, kad lietuviai vienas kitą palaikytų, o ne tyčiotųsi“, – sako Rita.
Moteris pasakoja, kad Lietuvos labai pasiilgsta, todėl visada labai laukia atostogų, kad galėtų sugrįžti į tėvynę. Visgi, kol kas grįžti neplanuoja, nes šeimą laiko sūnaus liga – diabetas.
„Sūnaus liga mane apskritai pristabdė, nes anksčiau labai daug dirbdavau. O dabar teko keisti grafiką, mažiau dirbti, tada atsirado ir daugiau laiko mūsų organizacijos veiklai. Kaip bebūtų keista, tačiau šiuo metu aš esu laiminga ir mėgaujuosi gyvenimu. Taip, liga mus supurtė, bet džiaugiuosi, kad turiu laiko geriems darbams“.
Moteris džiaugiasi, kad labdaros organizaciją ir jos veiklą labai palaiko šeima, vyras, bendruomenė, įmonės, ambasada, todėl savo veiklai gauna dar daugiau įkvėpimo ir paskatinimo. Ji sako, kad nieko neatsitinka be reikalo, todėl mano, kad gal sūnaus liga įkvėpė dar daugiau dėmesio skirti vienas kitam, padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.
Geriems darbams aukoja ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai, o airiai apskritai traktuojami kaip daugiausia Europoje aukojanti tauta. Rita prisimena, kaip bendraudama dėl bėgimo projekto su airiu ir papasakojusi apie savo veiklą, vėliau sulaukė nemažos aukos: „O juk jie manęs nepažinojo“, – prisiminė ji.
Rita sako, kad tikrai ne pinigai svarbiausi – labiausiai moteris vertina moralinį aspektą, kadangi gali kažkam ištiesti pagalbos ranką. Būna, kad mamos jai rašo, jog nesitikėjo tokio palaikymo, tokio dėmesio, ir visa tai skatina siekti dar daugiau, dar labiau stengtis.
„Kai vaikas suserga – tėvams tai yra tragedija, ir nesvarbu, kokia tai liga būtų. Mums buvo didelis šokas, kai sužinojome, kad sūnui diabetas. Nenorėjome su niekuo bendrauti, mums reikėjo ramybės ir harmonijos. Dabar esame susitaikę, prabėgo jau treji metai“, – sako Rita, visada pasiruošusi atsakyti į žinutes ar pasikalbėti su tėvais, kuriems reikia palaikymo.
Moteris sako, dažnai išgirstanti klausimą, kodėl pasirinko padėti vaikams, kurie serga onkologinėmis ligomis, o ne diabetu. „Mano atsakymas paprastas – diabetą mes galime kontroliuoti, o onkologinės ligos ne visada pasiduoda. Tai daug skaudesnė tema. Onkologinėmis ligomis kasmet suserga apie 100 vaikų ir 80 proc. pasveiksta. Tokie skaičiai džiugina“.