Dramaturgė Vaiva Grainytė: „Kasdienybės verpetas liečia visų mūsų kailį“

Vaiva Grainytė/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Indrė Valantinaitė
Publikuota: 2019-07-19 14:09
Su dramaturge, poete, eseiste Vaiva Grainyte esame pažįstamos nuo ankstyvos paauglystės laikų. Seniai minčių užpečkyje laikiau norą ją pakalbinti. Truputį kitaip, pasinaudodama draugės teisėmis, nebijodama būti pernelyg familiari.

Vaiva yra įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi, Jaunojo menininko premija, Boriso Dauguviečio auskaru (kartu su operų „Geros dienos!“ ir „Saulė ir jūra“ bendraautorėmis Lina Lapelyte ir Rugile Barzdžiukaite). Ji prisidėjo prie „Saulės ir jūros“ pristatymo tarptautinėje Venecijos bienalėje, tad vos randa laiko atsakyti į klausimų koliažą.

Pirmą kartą pastebėjau Tave 9-oje klasėje, Kauno jėzuitų gimnazijos išvykoje, – atsiskyrusią nuo grupės ir klaidžiojančią po Tiškevičių parką Palangoje, visą juodai apsirengusią, su ausinuku. Atrodei man tokia šiek tiek gotė, šiek tiek Adamsų Trečiadienė. Stebėjau ir galvojau, kokia Tu įdomi ir kad norėčiau susipažinti. Gal pameni, ko tuomet klauseisi?

Aha, pamenu tą mūsų paralelinių klasių ekskursiją. Tuo metu įsidėmėjau tave – dėvinčią lapės spalvos paltą ir ausinuką... Ir pagalvojau tą patį: kokia įdomi mergina, kaip norėčiau su ja susidraugauti. Hm, o klausiausi turbūt „Apocalyptica“?..

Po „Karaliaus Ubu“ premjeros „Lėlės“ teatre susitikome mieste, kalbėjomės apie kūrybą ir gyvenimą. Tada pasakei: „Visų mūsų protai pašėlę, neramūs, mano – juo labiau ne išimtis.“ Kokie Tavo būdai su savimi susitarti? Kaip atsigauni po itin intensyvių kūrybinių periodų?

Dažniausiai mano intensyvūs ir labiausiai nuvarginantys periodai susiję su teatru, scenos menais, kūrybinėmis bendrystėmis su kitais žmonėmis. Tad energiją atgaunu laiką leisdama namie, skaitydama knygas, klausydama radijo podkastų, gamindama valgyti, rašydama ilgus elektroninius laiškus draugams iš kitų šalių... Taip pat įsikraunu eidama į svečius arba tiesiog pasivaikščioti, žirniais lesindama Vilnelės antis.

Operose „Saulė ir jūra“ ir „Geros dienos!“ sutinkame daug kasdienybės centrifugos nukamuotų personažų. Pati juk nesi to gausiai patyrusi savo kailiu? Kodėl tiek dėmesio skiri šiai visuomenės grupei?

Turbūt kalbi išskirtinai apie kasininkes, „Geros dienos!“ personažus? Tas kūrinys nėra vien tik apie pardavėjas kaip specifinę socialinę ar profesinę grupę. Dešimt moterų, dainuojančių apie savo kasdienybės akimirkas, atstovauja mums visiems gerai pažįstamiems archetipams, nors gal mes ir sukamės kitokio pobūdžio centrifugose. O kasdienybės verpetas liečia visų mūsų kailį: dirbam, perkam, vartojam, kenčiam, trokštam, ilgimės.

„Mama paliko neišjungtą 3D spausdintuvą, / Aparatas ėmė spausdinti mane. / Kai baigsis mano kūnas, liksiu aš: / Tuščioje planetoje be paukščių, / Gyvulėlių, / Koralų. / Ir vienu mygtuko paspaudimu atkursiu šį pasaulį vėl: / 3D koralai nedyla, / 3D žvėrys nepameta ragų, / 3D maistas nekainuoja, / 3D aš esu amžina.“ Daug mąstai apie planetą, kosmosą ir kitus nekasdieniškus dalykus?

„Saulė ir jūra“ tęsia vartojimo temą. Tik čia kalbame ne apie avokadus, akcinį aliejų ar atlyginimo gavimo džiaugsmą, o apie žemės išteklių vartojimą ir gresiantį išsieikvojimą. Veikėjai deginasi ir dainuoja apie ekologinius paradoksus: žiemą rastas voveraites, aplankytus ir turistų nusiaubtus vandenynus; įsimylėjėliai planuoja savo kitą pasimatymą, negalvodami apie lėktuvų keliamą CO2 žalą. Tavo cituojamos dvynukės antropoceno eros grimasas išsako bene tiesiausiai, be buitinio nerūpestingumo. Jų daina optimistiškai groteskiška: spausdintuvu galėsime išsispausdinti ne tik krevečių, saldaus medaus, bet ir mamą bei sesę. Turėdama omeny visą technologinę pažangą, manau, jog tai visai ne nekasdieniška ir ne kosmiška, o labai siurrealistiškai realu ir proziška.

Šiemet būtent „Saulė ir jūra“ atstovaus Lietuvai tarptautinėje Venecijos bienalėje. Esi lydima sėkmės. Stebint iš šalies – tai gražus ir įsibėgėjantis kūrėjos kelias. O Tu pati įvertini? Stabteli pasidžiaugti?

Dažniausiai reaguoju santūriai, t. y. priimu kaip savaiminį dalyką ar net rutiną, bet bendravimas su kitais žmonėmis leidžia savo situaciją pamatyti iš šono ir labiau ją įvertinti, pasidžiaugti, kartais – nustebti.

Visi labai stebisi, jeigu menininkas susisuka su savo biudžetu ir nedejuoja. O Tu nesi dejuojanti. Be rašymo, kokių „normalių“ darbų, veiklų esi išbandžiusi?

Taip, jau kelinti metai esu pati sau darbovietė. Ketveri metai buvo pilni meninių rezidencijų, gastrolių po Europą su kasininkių opera „Geros dienos!“ Praeitais metais pagal sutartį su kompozitore L. Lapelyte ir režisiere R. Barzdžiukaite dirbome valstybiniame Dresdeno teatre, pusmetį gavau Kultūros tarybos stipendiją naujai knygai paruošti, dirbau prie kitų kolaboracinių projektų MO muziejuje ir „Lėlės“ teatre. O kalbant apie „normalius“ darbus – nors nesu tikra dėl tokio tavo siūlomo termino – studentavimo metais esu dirbusi spaudos kioske, taip pat sumuštinių kepėja ir indų plovėja Graikijoje, archyvare Lietuvos muzikos ir teatro muziejuje. Šiek tiek veikiau kaip teatrologė ir žurnalistė, taip pat porą metų dirbau vyriausiąja redaktore šiuo metu jau nebeegzistuojančiame profesionalaus meno portale „Kamane.lt“.

Labai romantizavau tą etapą, kai vasarą leidai Juodkrantėje, dirbdama spaudos kioske. Pasakojai, kad tame pačiame namuke, viršuje, kioskininkės ir miega. Kaip trobelėje ant vištos kojos. Žinau, kad buvo ir iššūkių, ir juokingų istorijų...

Nieko ten romantiško. Neringos kioskai dviaukščiai, tad, būdama nevietinė, miegodavau viršuje, susisukusi tarp „Winston Blue“ ir „Marlboro Silver“ dėžių. Buvau trečio kurso teatrologijos studentė, kamuojama studijų prasmės klausimų, norėjau patirti ką nors nesusijusio su menu, žemiško ir buitiškai grubaus, troškau nuotykių.

Nuostolių prisidariau, nes kasos aparatai, buhalterija ir inkasacijos nėra mano sfera, o dirbti kioske – tai lyg valdyti visą verslą, tikrai velniškai sudėtingas darbas. Be to, vietiniai žinojo, jog gyvenu kioske, tad net naktimis nesikuklindavo belstis į duris prašydami papildyti telefono sąskaitą. Nors sukėliau daug chaoso, užsidirbau pasakišką – kaip man tuo metu atrodė – 700 litų sumą. Grįžusi į Vilnių, gatvėje sutikau šiek tiek pažįstamą Beną ir kartu išvykome „Interrail“ traukiniais po Balkanus.

Vaiva Grainytė/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Vaiva Grainytė/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Man smalsu paklausti žmonių, iš ko jie juokėsi pastarąjį kartą. Iš ko juokeisi Tu?

Vasario mėnesį išvykau darbinėn sanatorijon į Kuršių neriją, savaitę praleidau Nidos meno kolonijoje. Pavakary išėjau pasivaikščioti pajūriu, palydėti saulės, nors žiemos metu mūsų platumose nelabai yra ką lydėti ar pasitikti. Einu sau, jūros ir vėjo garsai užėmę ausis, priekyje – toliai su pasienio tvoros siluetu. Maniau, nueisiu iki Rusijos ir tada – atgal. Žiūriu, manęs link eina kariškis, pamaniau, jog jam nuobodu, nori pasikalbėti, – žingsniuoju į jo pusę.

O jis, nors ir labai mandagus, bet ne pašnekesiui apie orą nusiteikęs: prašo manęs dokumento, skambina kažkam, privažiuoja džipas, esu sodinama į automobilį. Pasirodo, patekau į draudžiamą pasienio zoną. Teko rašyti pasiaiškinimą pasienio vadui ir pridėti sakinį, kad dėl savo nusižengimo gailiuosi. Atlikusi biurokratines procedūras, nuskubėjau prie jūros – dar spėjau sučiupti paskutinę to nematomo, sutrikdyto, saulėlydžio minutę. Žodžiu, turiningas, smagus vakaras.

Neseniai atšventei įkurtuves Vilniuje. Koks jausmas įsirengus savus namus? Mane taip prajuokino užuolaidų asimetrija!

Jausmas geras ir vis dar euforinis. Kiekvieną dieną pasidžiaugiu įveiktu sunkiu etapu ir esama situacija, nagingojo draugo Antano rankomis padarytomis knygų lentynomis, po langais šmirinėjančiais kaimynais. Gyvenu pirmame aukšte, taigi užuolaidos – labai reikalingas dalykas. Porą mėnesių gyvenau be jų, tad jaučiausi kaip vitrinoje – visi žinojo, kada kokią papriką valgau ar kada einu į vonią. Medžiagų salone moterų paprašiau atkirpti „maždaug tiek, koks mano ūgis, bet dar plius metrą“.

Atkirpo, kiek atkirpo, tada, pagauta jaudulio, visą mantą nunešiau siuvėjai. Ji apsiuvo kampus, iš medžiagos padarė užuolaidas. Grįžusi namo pakabinau – vienam lange jos gražiai krinta, kitam atrodo kaip išaugtinės, trečiam trūksta gero pusmetrio. Man visai graži ir miela ši asimetrija – kaip istorinis dokumentas.

Esė knygos „Pekino dienoraščiai“ tiražas buvo pakartotas keturis kartus. Knygų mugėje kažkas iš minios Tau praeinant pakomentavo: „Žiūrėk, Kinija eina!“ Koks Tavo santykis su skaitytojais? Ar svarbu išgirsti jų nuomonę?

Ta knyga ir Kinijos tema nuo manęs, atrodo, nutolusi šviesmečiais. Kiek erzina, bet kartu ir juokina, kai esu tapatinama su Pekinu arba vien tik su mūsų trio veikla, – bent jau aš jaučiuosi veikianti kiek platesniame registre. Bet turbūt normalu, kad ryškiausi (ar populiariausi) darbai tampa etiketėmis.

Netrukus pasirodysiančios Tavo eilėraščių knygos pavadinimas – „Gorilos archyvai“ (Rašytojų sąjungos leidykla). Kaip ir kodėl jį sugalvojai?

Knyga sudaryta ne tik iš naujų, bet ir iš senų tekstų – atlikau nuoseklią jų reviziją, mėginau atrasti skyrių dramaturgiją. Gorila – vieno tokio eilėraščio apie pasirinkimą personažas ir buvęs Reginos gabalas.

O kada baigėsi DJ Reginos etapas? Ne tik leisdavai nediskotekinius „China Woman“ ir Laurie Anderson gabalus, bet ir pati kūrei muziką.

Reginos (grupės) ir DJ Reginos etapas baigėsi taip pat natūraliai ir savaime, kaip ir prasidėjo. DJ veikla baigėsi, nes melomaniškus archyvus gerokai apvaliau kraustydamasi – norėjosi turėti kuo mažiau daiktų, tad CD blynai ir vinilai iškeliavo skirtingais keliais. O šiaip vis dar turiu minčių sugrįžti prie garsinės poezijos ir atgaivinti savo „Casio“ sintezatoriaus įgūdžius, niūniuoti istorijas ar eilėraščius.

Ką labiausiai norėtum pasiekti? Kada leistum sau išjausti šimtaprocentinę išsipildymo akimirką?

Norėčiau pasiekti lengvumą, vidinę harmoniją, džiaugsmą pilna krūtine. Dar – išmokti naktimis netikrinti elektroninio pašto ir turėti daugiau laiko bendrauti gyvai, o ne virtualiai. Na, labai banaliai pasakysiu: būti čia ir dabar.

Gal atradai kokį stebuklingą būdą, kaip save nulaikyti tame „čia ir dabar“?

Žinau, kad nuskambės hipsteriškai ir turbūt patosiškai, bet čia jau ne mano reikalas, ką pamanys kiti, – antri metai praktikuoju jogą. Padeda nurimdyti protą ir mažiau tapatintis su kylančiomis streso ar nerimo bangomis.

Tavo tekstuose meilės tema nėra esminė, vyraujanti. Kodėl ją apeini? Esi jausminga kūrėja, bet kaip Tau tai pavyksta?

Kodėl nevyraujanti? „Meilės“ sąvoka apima ir briuselinius kopūstus, ir kasininkes, ir pliaže besideginantį verslininką. Ar turi omeny romantinę meilę, erosą?

Aha, būtent tai ir turiu omeny...

Na, būsimoje eilėraščių knygoje visas skyrius skirtas širdies reikalams. O tiesioginio jausmingumo tekste prisibijau – persūdžius nesunku atsidurti ties banalumo ar lėkštumo riba. Humoras ir (auto)ironija visada padeda išlaikyti pusiausvyrą.

Rankraščio dar neskaičiau. Labai laukiu pasirodant knygos! Ar galėtum pacituoti kelias jos eilutes, kurios geriausiai atspindi dabartinę Tavo jauseną?

Oi, kad ta jausena nuolat keičiasi. Kol išeis šitas interviu, ji bus vėl kitokia. Gal tada emociškai neutralų tekstą – apie gorilą – pacituokim?

Pasirinkimas

Tarkim, yra septynios tulpės.

Kaip iš jų išrinkti baroną?

Naudotum skaičiuotės metodą,

Ar rinktum pagal pumpuro stotą?

Temperatūrą tikrintum žiedo,

Ar pagal mikrobų tankį

Kilmę apskaičiuotum?

Aš, asmeniškai, tituluočiau dėl jėgos augalo:

Ar išlaikytų stiebas gorilą.

Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Temos:

Kultūra Teatras

Naujausi straipsniai