Jeigu savaitei atsijungtum nuo interneto, išmestum per langą televizorių, automobilyje nutrauktum magnetolos laidus ir po prekybos centrą vaikščiotum užsimerkęs, gal ir pavyktų nuo savęs nuslėpti faktą, kad atsėlina Valentino diena. Bet vis tiek kas nors pasakytų.
Taigi ignoruoti Vasario 14-osios nepavyks. Bet aš ir nesiruošiu to daryti. Man linksmiau pasijuokti iš kai kurių su ja susijusių dalykų, kurie nuolat kartojasi, – kaip koks telefono programėlių atnaujinimas. Todėl sudariau sąrašą, kas valentinkės psichozėje man atrodo komiškiausia.
1. Žinoma, čia karaliauja Vasario 14-osios lyginimas su Vasario 16-ąja. Neva paaugliai taip išsitaško kvėpindami laiškučius su širdutėmis, kad nebegali sugiedoti Lietuvos himno per Valstybės atkūrimo dieną. Tokios godos – iš esmės groteskiškas užsiėmimas, nes tai tiesiog dvi datos, tarp kurių yra dviejų dienų skirtumas. Kas daugiau jas sieja? Juk jeigu ketvirtadienį reikia į darbą, nereiškia, kad kėblinsi ir šeštadienį. Arba jeigu gegužės 18-ąją mėgavaisi raudonu vynu, nebūtinai turi atsikimšti butelį ir gegužės 20-ąją.
Kita vertus, man patinka galvoti, jog abi šios datos pašvęstos meilei. Tikrai galima mylėti ir Moterį, ir Tėvynę. Bet mylėtis su Tėvyne aš dar neišmokau.
2. Ypač komiška stebėti, kaip Valentino diena apiberiama cukraus pudra ir apliejama šokoladu. Tarsi meilė yra krūva saldumynų nuo prekybos centro akcijų lentynos. Bet neprireikia nė dešimties sekundžių, kad suvoktum – santykiuose saldus būna tik bučinių etapas. O vėliau jau norisi ir kitų prieskonių. Todėl jeigu dovanoju Moteriai šokoladą, tai nebent su pipirais ar sūriais riešutais.
„Būk mano šventoji“, „Ach, kaip norėčiau sutikti Jį, savo kankinį...“ Čia jau visai kita lyga. Kur mano botagėlis?
3. Kaipgi be visų vadinimo Valentinais? „Būk mano Valentina“, „Ach, kaip norėčiau sutikti Jį, savo Valentiną...“ ir panašiai. Jūs rimtai? Ironiška prisiminti tikruosius Valentinus, kuriems tėvai davė šį vardą nesumoję, kokia rožinė ir pūkuota dalia jų laukia. Dar juokingiau, kad iš tiesų egzistavo du ar trys Valentinai, bet visi buvo dvasininkai ir kankiniai. Dabar vėl paskaitykim šios pastraipos pradžią. „Būk mano šventoji“, „Ach, kaip norėčiau sutikti Jį, savo kankinį...“ Čia jau visai kita lyga. Kur mano botagėlis?
4. Paspraginkit man popkornų ir nebesišnabždėkit. Tššš! Aš žiūriu garantuotą komediją, kuri vadinasi „Karštligiškos poros paieškos”. Nes svarbiau už artimųjų sveikatą, paaukštinimą darbe ar madingiausią lūpdažių spalvą yra vasario 14 dieną žūtbūt nebūti Valentinui vienam arba nelikti už 2rų. Kokie čia prietarai? Mano komentaras trumpas: nieko nėra smagiau, kaip sutikti desperatiškai nusiteikusią gražuolę tą žvarbų vasario vakarą ir... būti laisvam.
Jau girdžiu klausimą: o kokia, Dovydai, Valentino diena tau patiktų?
Tada suprantu, kad ne tik negaliu šios datos išvengti. Netgi nenoriu jos ignoruoti. Kad man ji irgi kažką reiškia. Reiškia pastangą rodyti meilę, kas daugumai vyrų, o gal apskritai abiejų lyčių šiauriečiams, nėra būdinga. Mes mylime aistringai ir drąsiai, bet vengiame tai kartoti netgi tam žmogui, kurį mylime.
Galbūt kai kitą kartą įsimylėsiu, nepamiršiu šios minties. Galbūt nuo to laiko kasmet švęsiu valentinkę su ta pačia dama. Galbūt net jos vardas bus Valentina.
Bet dabar... Ką tu manai, jei mes susipažintume tiesiog šįvakar, nesiderindami prie kalendoriaus?