Iš pradžių Ji tiesiog nustojo juoktis iš mano pokštų. Dabar viskas atrodo akivaizdu, bet anuomet kažkaip nesusiprotėjau. Arba nenorėjau susiprotėti.
Nuo pat pirmosios mūsų pažinties Ji kvatodavosi iš kvailiausio mano juokelio. Kartais tik jai pradėjus juoktis pats susiprasdavau pajuokavęs. Jausdavausi tarsi stand-up komedijos genijus prieš mylimiausią publiką.
Tačiau ilgainiui mano programa išsisėmė, nors aš vis dar elgiausi, lyg savo pasirodymais rinkčiau sausakimšas sales.
Tuomet Ji nustojo dalytis svajonėmis apie mūsų bendrą ateitį. Iš pradžių išgaravo namo prie pušyno vizija, o vėliau – ir artėjančių atostogų planai.
Galiausiai turėjau susivokti, kad, mums leidžiant laiką drauge, jos akys ilgiau žvelgdavo į telefoną nei į mane. Tačiau pusakliai patinai neanalizuoja poros reikalų ir nedaro ankstyvų išvadų.
Paprastai išlieku nuoseklus. Jeigu apsisprendžiu palikti merginą, atgal nebesigręžioju. Bet su Ja klostėsi kitaip. Buvome jau dukart išsiskyrę mano iniciatyva, bet po kurio laiko įsigeisdavau sugrįžti ir mudu vėl susieidavom. Man patiko jos laisvumas ir gebėjimas impulsyviai, pernelyg nesiblaškant priimti sprendimus. Tai nėra būdinga didžiajai daliai moterų. Beje, taip pat ir vyrų.
Tačiau tuokart mane metė Ji. Pasielgė kaip paprastai – ryžtingai ir be didelių įžangų. Matyt, tai įvyko tą pačią dieną, kai pati suprato, kad jausmai mano atžvilgiu seniai išgaravo.
Žinoma, man tai buvo smūgis. Visiškas nokautas. Bandžiau tai neigti, tam priešintis, bet viskas buvo beprasmiška.
Nežinodamas, ko griebtis, ėmiausi banalaus plano. Pabandžiau nusigerti. Pavyko. Bet užsimiršti – ne. Iš inercijos pabandžiau dar porą kartų. Be rezultatų.
Tuomet nutariau gydytis sužeistą savimeilę ieškodamas vienanakčių romanų. Bet, atvirai kalbant, buvau pernelyg apgailėtinos būsenos, kad sužavėčiau bent kiek save vertinančią merginą.
Vėl grįžau prie pirmojo plano. Bergždžiai.
Tapau panašus į zombį. Neprasigėriau ir nedegradavau, bet nuoširdžiai pamečiau prasmę. Gyvenimas tapo pilkas ir tūžmingas.
Skirtingai nei moterys, mes su draugais nesikalbame tokiomis temomis. Galima sakyti, tiesiog apsikeičiame informacija, bet nelendame vienas kitam į dūšią. Draugui išsiskyrus su mergina, stengiamės jam rodyti daugiau dėmesio: dažniau susitikti, kažką veikti kartu, bet po jausmus nesiknaisiojam. Išsilaižyti žaizdas paliekame pačiam patinui.
Turbūt todėl gerokai užtrukau, kol suvokiau tai, ką pats prieš tai ne kartą sakiau įvairioms buvusiosioms – kad niekas nekaltas, tik laikas, kuris mūsų porai paprasčiausiai baigėsi.
Sunkiausia buvo susigrąžinti ne tikėjimą meile, bet pasitikėjimą savimi. Suvokti, jog ne visada viskas priklauso vien nuo mūsų poelgių ar troškimų.
Sunkiausia buvo susigrąžinti ne tikėjimą meile, bet pasitikėjimą savimi. Suvokti, jog ne visada viskas priklauso vien nuo mūsų poelgių ar troškimų.
Visuomet tikėjau, kad galima sugriauti santykius nededant pakankamai pastangų. Bet tik Jos paliktas suvokiau, kad kartais net herakliškos pastangos nebepadeda – santykiai griūna be jokio žemės drebėjimo.
Prieiti prie šios išvados užtrunka, o ir einant skauda. Kaip gali taip būti, kad nuo manęs kažkas nepriklauso? Kodėl aš negaliu kontroliuoti padėties? Reikia laiko ir vidinių jėgų įsitikinti, kad atsakymo nėra.
Tačiau galiausiai šis suvokimas atpalaiduoja ir padeda užsimezgus naujiems jausmams. Nustoji jaudintis, ar teisingai elgiesi, ar pasakei kažką ne taip, ar restorane priešais sėdintis žmogus supranta tokio tipo humorą.
Nebedvejoji ir nebesiblaškai, nes supranti, kad santykių ateitį lemia ne vien judviejų veiksmai, bet milžiniškas aplinkybių, atsitiktinumų ir sutapimų raizginys, kuris vieną dieną viską sudėlios taip, kaip turi būti. Bet kada ta diena išauš – ne tavo valioje sužinoti.