Dovilės meilės istorija. „Dabar, kai, regis, jau galėtume viską, mes negalime nieko“

Dvi širdys / „Fotolia“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-02-26 10:01
Ji24.lt portalas visą vasarį siūlė dalytis pirmosios meilės prisiminimais ir savo istorijas siųsti konkursui „Pirma meilė nerūdija“. Publikuojame vieną paskutiniųjų istorijų ir jau vasario 26 d. skelbsime balsavimą!

Visas konkursui atsiųstas istorijas rasite čia.


Nors dabar esu laimingai ištekėjusi, turiu šeimą, bet vis prisimenu savo pirmąją meilę. Taip, galbūt tai buvo vaikiška meilė, galbūt ji buvo ne tokia tikra, bet net ir dabar, kai praėjo daugiau nei 12 metų, aš vis prisimenu jį ir kartu praleistą nuostabų laiką.

Taigi viskas nuo pradžių. Prieš maždaug 12 metų sutikau Jį. Tuo metu buvau jauna, todėl viskas atrodė taip paprasta ir lyg niekada nesibaigs, bet klydau. Dar ir šiandien prisimenu, kaip pirmą kartą pažvelgiau jam į akis, ir širdyje kažkas suvirpėjo. Pilve pradėjo skraidyti drugeliai, kojos linko, o aplink, atrodo, išnyko visas pasaulis. Tik po kelių akimirkų atsipeikėjau, kai kažkas šalia pradėjo purtyti ranką, nes aš stovėjau kaip įbesta, negalėdama atitraukti nuo jo žvilgsnio. 

Taigi, tą dieną nors ir nedrąsiai, susipažinom ir stengėmės, nepaisant visų kitų buvusių aplink, praleisti kuo daugiau laiko vienas šalia kito. Pamenu, kaip važiuojant mašinoje jis paėmė mano ranką ir visą vakarą niekur nesitraukė. Ta diena ir vakaras prabėgo taip greitai, lyg viena minutė, ir nors buvo labai sunku išsiskirti, žinojom, kad kitą dieną vėl galėsime būti kartu. 

Praleidę kartu savaitgalį, turėjome išsiskirti. Tik tada buvo neaišku, kada vėl galėsime susitikti. Taip taip, mus skyrė atstumas. Šiandien, atrodo, visai juokingi 30 km, bet tuo metu, šis atstumas prilygo 3000 km. 

Susitikti mums pavyko dar kelis kartus, tiesa, visą laiką susitikdavom tik draugų kompanijoje. Kiek daug buvo kalbėta, kiek daug žodžių išsakyta, kiek daug svajota...

Deja, praėjus kuriam laikui sužinojau, kad jis jau turi kitą. Nepykau, nors ir skaudėjo, bet džiaugiausi, kad jis laimingas. Taip nustojom bendrauti. Atrodė, kad viskas baigta, tik širdis vis ilgėjosi...

Po kelerių metų mes ir vėl susitikom, ir ta akimirka buvo vėl lyg pirmąjį kartą jį pamačius. Abu nenuleidom žvilgsnių vienas nuo kito ir tik po kurio laiko nedrąsiai nusišypsoję pradėjome kalbėti. Jau tada žinojom, kad net ir praėjus keliems metams, mūsų vaikiška meilė niekur nedingo. 

Nors jau buvom suaugę ir tą nelemtą 30 km atstumą galėjom įveikti be jokio vargo, neįdėjom jokių pastangų, kad būtume kartu... Atrodo, lyg kažkas traukdavo, bet tuo pačiu ir stumdavo vieną nuo kito.

Kokia likimo ironija, kad dabar, kai esu laimingai ištekėjusi, mylinti ir mylima, su vyru atsikėlėm gyventi vos už kelių namų nuo jo. Ir dabar, kai, regis, jau galėtume viską, mes negalime nieko.

Susitinkam, draugiškai pasikalbam ir vis nuogąstaujam, kad pirma meilė tikrai nerūdija... Tik gaila, kad ji ir liko tik pirma meilė.

Tačiau vis pagalvoju, o kas būtų, jeigu...

Ji24.lt

Naujausi straipsniai