Laidų vedėja, projekto „Du balsai – viena širdis“ komisijos narė Dovilė Filmanavičiūtė sako galinti filmus žiūrėti nors ir kasdien. Nė vieno kino festivalio nepraleidžianti Dovilė sutiko pasidalyti savo mėgstamiausių prancūziškų filmų dešimtuku, kurie, nors visi labai skirtingi, visada neša prasmingą žinutę.
„Išdavystė“ (2016), rež. Pierre Godeau
Aš dievinu naujosios kartos prancūzų aktorę Adele Exarchopoulos, seku jos karjerą nuo tos akimirkos, kai pamačiau taip sukrėtusį „Adelės gyvenimą“. Ne ką mažiau sukrečia ir „Išdavystė“. Filmas pasakoja apie absoliučiai nederamus santykius ir visa griaunančią, lyg iš anksto užprogramuotą jų baigtį. Tie santykiai tokie nejaukūs, kad pagauni save norinčią filmą tiesiog šiek tiek pristabdyti ir pakvėpuoti. Tas nuolatinis nerimas ir net, drįsčiau sakyti, šleikštulys ypatingai gerai atsiskleidžia Exarchopoulos dėka. Jos veidui tokie vaidmenys tinka.
„Sūnaus globa“ (2017), rež. Xavier Legrand
Tai vienas skausmingiausių filmų, matytų šiais metais. Jo aktualumas šiandien – milžiniškas. Smurtas artimoje aplinkoje, psichologinis ir fizinis teroras ir… bandymas pasidalinti sūnaus globą. Režisierius meistriškai mėto pėdas, nebejauti ką iš tikrųjų palaikai ir supranti, o kas, tavo manymu, kaltas...Ši skausminga istorija – klasikinė. Tad pabaigoje tik dar kartą susimąstysite, kiek tokių šeimų aplinkui jus ir kaip sudėtinga joms padėti, kai visuomenė tokia abejinga...O paskui nuskubėsite apkabinti savo vaikų.
„Šokėja“ (2016), rež. Stephanie Di Giusto
Mėgstu kiną, kuris ne tik praturtina dvasiškai, įkvepia, sugraudina, bet ir praplečia žinojimą. Iki šio filmo šiuolaikinio šokio pionierių vardai Isadora Duncan ir Loie Fuller man nesakė nieko. Pažiūrėjusi čia dramatišką istoriją, puoliau naršyti internetą ir galvą prisikroviau įvairiausių žinių. Beprotiškai estetiškas, plazdenantis ir užburiantis, intrigomis ir vidiniais šauksmais apipintas. Tiesiog nuostabus! O kai jūs pamatysite Johny Deppo dukrą…Uch!
„Pasiklydę Paryžiuje“ (2016), rež. Fiona Gordon ir Dominique Abel
Dar vienas žiniomis praturtinantis darbas. Tiksliau, naujomis pažintimis. Fiona Gordon ir Dominique Abel yra pora ir gyvenime, ir ekrane. Galbūt todėl šis judviejų režisuotas darbas, kuriame jie ir vaidina, yra toks šiltas, toks juokingas ir toks tikras. Kino pora net garsiai įvardija, jog jų tikslas – linksminti žmones. Ir tai jiems pavyksta puikiai, patikėkite manimi. Vienas mylimiausių praėjusio „Kino pavasario“ filmų.
„Ji“ (2016), rež. Paul Verhoeven
Nemylėti Isabelle Huppert – neįmanoma. Ji dar vienas prancūziško kino perlas, nuo kurio jau seniai negaliu atplėšti akių. Šį filmą su Isabelle, jei atvirai, žiūrėjau pakankamai sunkiai. Ne dėl to, kad prailgo ar nebuvo super gerai. Ne dėl to, kad man, kaip moteriai, beprotiškai sunku susitaikyti su prievartos egzistavimu. Tiesiog ši juosta labai taikliai atspindi vidinių žmogaus demonų kovą. Ir tas kovas kovoji kartu su pagrindine heroje tol, kol baigi žiūrėti „Ją“. Ir šiek tiek ilgiau.
„Veidai kaimai“ (2018), rež. Agnes Varda, JR
Sakiau jau ne kartą – tai geriausia ką mačiau praėjusių metų Kanų kino festivalyje. Tokio įkvepiančio dokumentinio filmo reikia dar paieškoti. Vos pirmuosiuose kadruose pamatai legendinę prancūzų režisierę Agnes Varda bei jos kompanijoną JR, kūrybiškumo bomba sprogsta visu galingumu. Beprotiškai vizualus, per Prancūziją keliaujantis, jautrus ir sentimentalus. Toks yra šis filmas. Pažiūrėkite ir suprasite, iš kur dygsta įkvėpimo kojos.
„Dvilypis meilužis“ (2017), rež. Francois Ozon
Tai vienas laukiamiausių režisieriaus Ozono darbų šiemet. Ir tas laukimas tikrai prasmingas. Kai šį filmą pakviečiau pažiūrėti savo normalias bobas, po seanso girdėjau vien aikčiojimus „kas čia buvo?!“. Ir iš tiesų, lengvai perkąsti Ozono dvilypumą, dualumą nėra paprasta. Atrodo, kad matai vieną, bet tuoj paaiškėja, kad tai buvo visai kas kita. Neblogas smegenų plovimo būdas, kai kaip kas pasakytų...
„50 pavasarių“ (2017), rež. Blandine Lenoir
Šį filmą tiesiog privalote pažiūrėti į parankę įsikibę savo mamoms. Lengvutė, bet tuo pačiu ir labai prasminga prancūziška komedija mums visiems dar kartą primena, kad nėra skaičiaus, kuris įtakotų, kaip mums gyventi. Nėra jokių ribų, viską galime dabar, svarbiausia nuolat tai sau priminti ir nepasiduoti jokiam spaudimui. Mūsų pavasaris prasideda tada, kai mes jį sugalvojame patys. Nepamirškite ir neleiskite pamiršti savo mamai.
„Nocturama“ (2016), rež. Bertrand Bonello
Tuo pačiu metu Paryžiuje susprogsta keli svarbūs objektai. Terorizmo išpuolių jau kurį laiką purtomas pasaulis – šoke. Sprogdinimų organizatoriai – šoke taip pat. Tik labiau ne dėl to, ką padarė, o dėl to, kad nebesusitaria tarpusavyje.
Labai vizualus, dinamiškas darbas. Negana to, man tai geriausias garso takelis šiemet. Pasiruoškite giliai kvėpuoti ir purtyti galvą, nes viską šiame filme suvoksite gan sunkiai.
„Nekaltosios“ (2016), rež. Anne Fontaine
Nuostabu tai, kad tai jungtinis lenkų ir prancūzų kūrinys. Praturtinantis istorinio konteksto suvokimu, plečiantis suprantimo ribas kaip sunku buvo to laikotarpio žmonėms. Turiu galvoje karą, jo pasėkmes ir drąsuolius, bandžiusius jokiais būdais nepasiduoti. Bažnyčia, regis, neliečiama tema, ypatingai mūsų ar lenkiškoje kultūroje. Režisierė labai drąsiai imasi jos ir praskleidžia šydą, kuris slepia tikrąsias karo paslaptis. O šios abejingų palikti negali. Sukrečiančios tos „Nekaltosios“...
Daugiau prancūziškų filmų rasite www.zmonescinema.lt.