Dovilė Urbanaitė – apie savo meilės istoriją: iki lemtingo susitikimo susirašinėjo 10 mėnesių

Dovilė Urbanaitė ir Kai Schukowski / D.Kučio ir asmeninė nuotr.
AA

Kelių verslų savininkė Dovilė Urbanaitė šiuo metu veda ir „Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Gyvenimas versle“. „Daug kartų esu sakiusi, kad mano vaikystės svajonė – tapti arba verslininke, arba žurnaliste“, – nusišypso pašnekovė ir mielai pasakoja, kaip pavyko įgyvendinti troškimus.

Trumpa dosjė

  • Akių spalva. Žalia.
  • Mėgstamiausia spalva. Kreminė.
  • Gražiausias metų laikas. Ankstyvas ruduo.
  • Mieliausias gyvūnas. Mano šuo Nutela.
  • Įdomiausia knyga. „Ten, kur gieda vėžiai“.
  • Mylimiausias papuošalas. Sužadėtuvių žiedas.
  • Nemėgstamiausias buities darbas. Patalynės keitimas.
  • Gražiausias girdėtas komplimentas. „Tu įkvėpei pokyčiams.“
  • Erzinanti žmogaus savybė. Arogancija.
  • Didžiausia baimė. Netekti artimųjų.
  • Talentas. Iškalba. Tostą galiu išrėžti akimirksniu.
Dovilė Urbanaitė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Viešėjote Dubajuje. Kaip sekėsi? Kuo traukia Jungtiniai Arabų Emyratai?

Ši kelionė buvo dvejopa – ir ilsėjomės, ir dairėmės galimybių investuoti į nekilnojamąjį turtą. Mano sužadėtinis (Kai Schukowski – red. past.), prieš atsikraustydamas į Lietuvą, kelerius metus čia gyveno. Dubajus mums patinka – tai puiki žiemos atostogų kryptis. Be to, Jungtiniai Arabų Emyratai laisvėja, čia daugėja europiečių.

Dubajus siekia pritraukti turistų, investuotojų, verslininkų, tad stengiasi šį kraštą padaryti jiems kuo patrauklesnį, atlaisvina įvairius reguliavimus.

Pavyzdžiui, anksčiau vienuose namuose ar viešbučio kambaryje negalėjo drauge gyventi nesusituokusi šeima, dabar tai leidžiama. Nors aistringai bučiuotis viešose vietose nederėtų, o prisidengti kūną einant į įvairias institucijas vis tiek reikėtų, iš esmės gyvenimas čia tampa kur kas įprastesnis europiečiams. Alkoholis taip pat nedraudžiamas, jo galima įsigyti laisviau nei prieš kelerius metus, tik jis velniškai brangus. Dažnai juokauju: jei nori detoksikuojančių atostogų, vyk į Jungtinius Arabų Emyratus (šypsosi).

Ne kartą esame galvoję, kad norėtume čia nors kurį laiką pagyventi, bent jau leisti žiemas. Kas žino, gal ši svajonė kažkada taps realybe (šypsosi).

Prakalbote apie sužadėtinį. Papasakokite savo meilės istoriją.

Mano antroji pusė Kai yra vokietis, tačiau jau penktus metus gyvena Lietuvoje. Kaip minėjau, persikraustė iš Dubajaus, kur vadovavo viešbučiui „Kempinski“. Tą patį daro ir čia.

Atsikraustė į Lietuvą gūdų sausio 1-osios rytą – staiga nuo plius trisdešimties pateko į minus dešimt laipsnių. Toks visiškai maksimalus pokytis (šypsosi).

Vis dėlto Lietuva jam labai patinka. Čia, anot jo, saugu, gražu, tvarkinga, žmonės laikosi taisyklių. Jam, kaip vokiečiui, tai labai svarbu.

Susipažinome per instagramą – jis man parašė. Tuo metu aš gyvenau Anglijoje, studijavau verslo magistrantūroje, Tenerifėje vysčiau vestuvių verslą ir apie gyvenimą Lietuvoje negalvojau. Susirašinėjome dešimt mėnesių – niekur neskubėjome. Kai grįžau atostogų į Lietuvą, susitikome. Ir daugiau neišsiskyrėme (šypsosi).

Po mėnesio jau gyvenome kartu. Šiemet kelsime vestuves. Šventės planavimas klostosi itin sklandžiai ir lengvai – kadangi Tenerifėje jau aštuntus metus vykdau vestuvių planavimo verslą, esu mačiusi šimtus švenčių, todėl puikiai žinau, ko noriu. Svarbiausia, mūsų manymu, yra emocija, būtent ją sukurti ir stengsimės.

Kai Schukowski ir Dovilė Urbanaitė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Kaip ir kada nusprendėte įkurti vestuvių verslą? Kodėl Tenerifėje?

Nuo 22 metų esu versle. Lietuvoje baigusi bakalauro studijas, išvykau į Tenerifę, kur įsidarbinau vieno restorano administratore. Darbas nedžiugino – vis galvojau, kaip galėčiau geriau realizuoti save. Man norėjosi daugiau kūrybos, galimybės priimti sprendimus.

Atsimenu, kartą sėdėjau ant jūros kranto ir žiūrėjau į saulėlydį – pamaniau, kaip fainai būtų čia susituokti. Tą patį vakarą gimė mintis apie basakoję nuotaką (verslo pavadinimas angliškai „Barefoot Bride“ – red.).

Nors ispanų kalbos nemokėjau, nei pažinčių, nei investicijų neturėjau, stačia galva nėriau į šitą verslą. Nusprendžiau, kad eisiu, sužinosiu, išmoksiu ir padarysiu. Taupiau restorane gaunamus arbatpinigius, pabaigiau reikiamus kursus, dirbau papildomus darbus – viską padariau, kad pasiekčiau svajonę. Ir man pavyko – verslas gyvuoja iki šiol (šypsosi).

Bet tai dar ne viskas. Kokį verslą įkūrėte Lietuvoje?

Tenerifės sala man buvo per maža. Tad po kelerių metų pakėliau sparnus. Nusprendžiau, kad verslas sudėliotas, komanda puiki, viskas sukasi be manęs, todėl galiu kibti į verslo studijas Anglijoje. Ten galutinai supratau, kad šioje srityje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, todėl, grįžusi gyventi į Lietuvą, įsteigiau naują verslą.

Idėja irgi gimė iš patirties. Kai gyvenau Tenerifėje, man trūko verslių moterų, su kuriomis galėčiau pasikalbėti apie tai, kaip, pavyzdžiui, leisti feisbuko reklamas, susidėlioti kainoraštį, vesti derybas, bendrauti su tiekėjais ir kt. Taip kilo mintis įkurti verslių moterų klubą „She Is Glowing“ (lietuviškai „Ji spindi“ – red.). Tačiau viskas rutuliojosi labai palengva.

Pirmasis impulsas kažko imtis kilo po laidos, kurioje mane kalbino kaip verslininkę. Po jos sulaukiau begalės moterų žinučių, klausimų. Svarsčiau, ką man dabar su jomis daryti. Supratau, kad visas reikia sukviesti į vieną vietą, kur kalbėsimės apie verslą, motyvaciją, savęs tobulinimą. Tai buvo feisbuko grupė. Kitą žingsnį žengiau, kai pamačiau, kad grupė labai auga. Taigi ėmiau organizuoti įvairius naudingus renginius.

Kadangi jais susidomėjimas buvo didžiulis, bilietus išgraibstydavo pirmomis dienomis. Be to, supratau, kad to nepakanka, informaciją moterys gauna padrikai. Todėl nusprendžiau viską sujungti į vieną platformą. Taip atsirado narystės pagrindu paremtas verslių moterų klubas „She Is Glowing“. Klubas skirtas moterims, kurios svajoja apie savo verslą, jį jau turi ir nori toliau vystyti, o gal tiesiog ieško savęs, siekia tobulėti, augti, sužinoti naujų dalykų ir plėsti akiratį.

Dovilė Urbanaitė ir Kai Schukowski / Asmeninio albumo nuotr.

O kodėl verslo klubas išskirtinai moterims?..

Norėjau būtent tokios bendruomenės. Mus, moteris, sieja tam tikri dalykai. Pirmiausia nereta stipriai savimi abejojame. Antra, darbą turime derinti su motinyste. Norėjau specifinės erdvės išskirtinai moterims. Juk mes apie verslą kalbamės kitaip nei vyrai, mus svarbūs kiti aspektai. Esame jausmingesnės, empatiškesnės, smulkmeniškesnės, tikimės emocinės grąžos, ne tik pelno. Neretai susiduriame su įvairiomis baimėmis ir dvejonėmis. Šiame klube visos bendraujame viena, visoms suprantama kalba.

Dovile, papasakokite, kaip atsidūrėte televizijoje.

Vieną dieną visai netikėtai iš prodiuserinės įmonės gavau pasiūlymą vesti laidą apie verslus ir verslininkus „Gyvenimas versle“. Jie norėjo žmogaus, kuris turėtų patirties verslo srityje, galėtų paklausti specialių klausimų, užčiuopti problemas ir jas aptarti su pašnekovais. Ši idėja surezonavo.

Daug kartų esu sakiusi, kad mano vaikystės svajonė – tapti arba verslininke, arba žurnaliste. Ši laida yra unikalus būdas susipažinti su žiniasklaidos virtuve, jos užkulisiais. Be to, esu labai veikli ir smalsi.

Norėčiau turėti ir gėlių parduotuvę, ir kruasanų krautuvėlę, ir kokį nors ūkį. Kadangi visko neaprėpsiu, bent turiu progą iš arti tai pačiupinėti, pasikalbėti su tokius verslus kuriančiais žmonėmis.

Dovilė Urbanaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte tapusi laidos vedėja?

Puikus klausimas. Nors į šią sritį žengiau visiškai savimi pasitikėdama, su tam tikrais iššūkiais susidūriau. Kalbinti žmones, filmuotis (turiu tinklalaidę), vesti renginius man nebuvo nauja. Tačiau televizija, pasirodo, yra visai kas kita. Čia reikia dirbti su komanda, o aš pratusi viską daryti viena. Turėjau išmokti klausyti ir klausytis.

Televizininkai – seni vilkai, žino, kas žiūrovą patrauks, kokie klausimai sudomins, kaip geriau išlukštenti pašnekovą. Be to, filmuojant laidą reikia kantrybės – tai dažnai užtrunka visą dieną. O juk aš pratusi viską daryti greitai (šypsosi).

Visgi, tai tiesiog neįkainojama patirtis. Vesdama laidą, ruošdamasi jai, filmuodamasi į save žiūriu kaip į mokinę, ne kaip į verslininkę.

Sakoma, kad verslininkas dirba septynias dienas per savaitę, dvidešimt keturias valandas per parą. Ar pavyksta atitrūkti, pailsėti?

Subalansuotas darbo ir poilsio režimas – gera ir graži idėja. Deja, ne visada įgyvendinama. Kai imiesi naujo dalyko, išlaikyti minėtą balansą turbūt neįmanoma. Vėliau, kai viskas įsisuka, tampa lengviau. Verslą galėčiau palyginti su kūdikiu. Naujagimiui tenka skirti visą laiką, jis nuo tavęs priklausomas. Vėliau, kai ūgteli, tampa savarankiškesnis, galime pasamdyti auklę. Versle – priimti darbuotojų.

Mano veiklos skirtingos. Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, organizuoti renginius – taigi pailsiu užsiimdama patinkančia veikla. Darbas ne visada atrodo kaip darbas. Tas labai padeda.

Kai visiškai noriu atitrūkti, laiką leidžiu ramiai su sužadėtiniu ir savo šuniuku. Namuose tiesiog ilsiuosi – nebūnu lyderė, nedarau perversmų, nestumdau baldų (juokiasi).

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Dovilė Urbanaitė ir Kai Schukowski / D.Kučio nuotr.

Skaitykite daugiau