Kol kalbamės, režisierius Donatas Ulvydas keletą kartų man šypteli: „Tarp mūsų.“ Ne dėl to, kad išduoda jam per dvejus metus patikėtas Dalios Grybauskaitės paslaptis. Ne dėl to, kad, susitikę kalbėtis apie balandžio 12 dieną kino sales pasieksiantį jo dokumentinį filmą „Valstybės paslaptis“, šnekamės apie ką nors neleistino. Dėl pasitikėjimo. Ši vertybė dažnai įvardijama per pokalbį. Ir aš akimirksniu suprantu: paskutines savo šimtą dienų prezidentūroje skaičiuojanti šalies vadovė per Donatą mus tikrai kai ko išmokys.
O ko išmoko pats režisierius?
Griežto kumščio savininkė. Taip ją įsivaizduojame. Tačiau man įdomiau kitkas. Kam tas griežtas kumštis tarnauja? Kam jai tas stovėjimas tiesiu stuburu, ta nuolatinė kova?.. Kam jai viso to reikia? Net pradedi galvoti, kas jai negerai. Iki tos akimirkos, kol įvardiji tai kaip tiesiog atsidavimą Lietuvai, prilygstantį tik motinos atsidavimui savo vaikui.
10 metų... Neturi savaitgalių, nematai žmogaus, mūvinčio džinsus, aplink tave vien kostiumai. Galima sakyti, neini į parduotuvę, neturi laiko žiūrėti televizoriaus, skaitai ne romanus, o įstatymus visomis kalbomis. Ir tau nuolat kažkas kvėpuoja į nugarą. Vieną dieną turėtum išeiti iš proto. Bet nieko panašaus šiuo atveju – Dalia Grybauskaitė i siekia tikslo ką nors gera padaryti mums, Lietuvos žmonėms.
Intelektas ir išmintis. Kad ir su kuo kalbėtųsi, ką sakytų, ji visada tai darys akimirksniu, argumentuotai ir nesiblaškydama. Lyg nuspėtų, kaip viskas klostysis. Iš archyvų matyti, kad buvo visaip. Bet visais atvejais ji spinduliavo išmintį, nes tik po kelerių metų supranti, kokia teisi ji buvo. Pavyzdžiui, 2010-aisiais neskrido į Prahą susitikti su Obama. Už tai ją linčiuoja iki šiol. Bet ji niekada niekam nesiaiškino ir nesiteisino. Užtat visada turėjo atsakymus ir juos pateiks filme. Jai nereikia kiekviena pasitaikiusia proga teisintis. Tai man yra išmintis.
Ji – žmogus žaibas. Prezidentė į patalpą įeina turėdama iš anksto parengtą kalbą. Ji akimirksniu pajunta aplinką ir gali kalbėti net nežvilgtelėjusi į popierių. Tai nėra žmogus „iš lapelio“. Stipriausia akimirka filme man ta, kai Prezidentė gauna žurnalo „Glamour“ apdovanojimą. Ji užlipa į sceną ir sako: eidama čia, žinojau, ką jums pasakysiu, bet kai paėmiau šį apdovanojimą į rankas, supratau, koks jis sunkus, ir persigalvojau dėl savo padėkos kalbos.
Tą naująją kalbą jūs tikrai pamatysite filme, o mane labiausiai sužavėjo, kad žmogus nepriklauso nei nuo taisyklių, nei nuo įsipareigojimų.
Asmeninės detalės. Pats to labai norėjau prieš pradėdamas kurti filmą – rodyti bites, miegamąjį ir virtuvę. Tačiau ir čia kai ką Prezidentės dėka atradau.
Ji mane įsileido visur, tik be kameros. Ji saugo savo erdvę ir visiems nuoširdžiai yra pasakiusi: leiskite man bent kur pabūti su savimi. Ar aš galiu turėti bent vieną tabu?
Be kita ko, ji turi nuostabų humoro jausmą, yra šilta ir supratinga. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris sutikęs Prezidentę ir su ja pabendravęs nepakeistų išankstinės savo nuomonės.
NE yra NE. Jei Dalia Grybauskaitė man pasakė NE, tai visų klausiamas, kokiu atveju tai nutiko, aš taip pat supratau turintis sakyti NE. Tai pasitikėjimo ir pagarbos pagrindas.
Ji mane išmokė, kad yra dalykų, kuriuos reikia tiesiog nutylėti, nes už pasekmes neši atsakomybę ant savo pečių.
