Dovilė Filmanavičiūtė. Stora? Pati žinau

Dovilė Fimanavičiūtė/Vaivos Abromaitytės nuotr.
Autorius: Faustina Bružaitė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-05-02 20:02
Ryški, nuoširdi, sąmojinga, žodinga, kovinga... Taip, komunikacijos specialistė, kūrybininkė, įvairių vertinimo komisijų narė ir Kristijono mama Dovilė Filmanavičiūtė tokia. Ir kai ji sako: „Man svarbu kam nors įkvėpti drąsos gyventi savaip.“, tiki ja.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Standartu niekada nė nesižavėjau

„Norėčiau būti tokia, kaip stilingosios Niujorko močiutės iš filmo „Amžinai stilingos“... Ne, vis dėlto nenorėčiau, nes jos balansuoja ant ribos „išprotėjusios“. Bet kaip tos močiutės įkvepia! Būtent nuo šio filmo prasidėjo „Normalios bobos eina OUT“. Į mano kvietimą feisbuke pasižiūrėti filmą drauge atsiliepė netikėtai daug moterų – 250. Paskui mūsų moteriška kompanija ėmė varinėti į kiną, organizuoti labdarą, daryti kitokius fainus dalykus. Kadangi kalbamės apie moters grožį, pasakysiu, kad Lina Plioplytė, „Amžinai stilingų“ režisierė, man labai graži. Jos jėga, laisvė... Nežinau, gal Amerika, kurioje Lina gyvena daug metų, ją taip išlaisvino. O gal tiesiog siela tokia... Ir grimo dailininkė Vaida Venckutė, aktorė Jurgita Jurkutė, žurnalistė Rasa Tapinienė man labai gražios. Adele, Beyoncé, Michelle Obama, Ellen DeGeneres – mano divos užsienietės. Michelle ir Ellen – nestandartinės gražuolės, bet standartu niekada nė nesižavėjau. Protas, vidinė stiprybė, tai, ką moteris yra pasiekusi, – kas kita. Nenoriu nieko įžeisti, bet kai kurios pripažintos gražuolės tokios kvailos... Pabendravimas su viena garsia ir beprotiškai gražia moterimi privertė išsižioti... Bato aulas! Va kuo norėčiau būti – Peggy Guggenheim. Jei turėčiau tiek pinigų kaip toji žydė ir bohemiška meno kolekcininkė, būčiau jaunų menininkų mecenatė ir prisigalvočiau visokių smagių nesąmonių.“ 

Dovilė Filmanavičiūtė / Marko Cechanovičiaus nuotrauka
Dovilė Filmanavičiūtė / Marko Cechanovičiaus nuotrauka

Nepritariu kultams, tarp jų ir grožio

„Pirmiausia susitvarkykime galvą, tada susitvarkys ir veidas. Tvarka galvoje lygu taika su savimi. Nepritariu kultams, tarp jų ir grožio, bet tai nereiškia, kad nenoriu būti simpatiška. Man labai svarbu, kad plaukai, oda, nagai gerai, tvarkingai atrodytų, todėl reguliariai lankausi pas šių sričių specialistus. Mano nuomone, tai – ne grožio reikalai, o elementari higiena. Prieš renginius visada kreipiuosi pagalbos į profesionalus, nes mėgstu šventiškai nusiteikti, išsipustyti... Tačiau nesuprantu, jei tai tampa gyvenimo būdu. Man pasiruošimas į renginį – darbas, netgi labai didelis, jis atima daug laiko. Vis negaliu atsistebėti ir klausinėju grimerių: „Tai kada tos panos, kurios su full makeup iš namų išeina, turi ryte keltis?“ Kai pasiduodi kultui, privalai atitikti kažkokias normas, o žinomos moterys prie to, kaip bebūtų liūdna, prisideda. Kiek kalbų, kad svarbi santarvė su savimi, bet štai kokia nors meilę sau deklaravusi garsenybė praneša: kaip gerai – puikią dietą atradau, dvidešimt kilogramų numečiau... Tai ar tikrai būta santarvės su savimi? Labai liūdna, kad naujienų srautą sudaro tokios naujienos: nužudymai, skyrybos, dietos... Kodėl taip? Jei būsi tokia ir tokia, elgsiesi taip ir taip, tada būsi graži, o jei kitaip – negraži? Nieko panašaus. Aš – už skirtybes ir pusiausvyrą gyvenime. Už turinį. Kai dar neturėjau sūnaus, diena pralėkdavo darbe, paskui kino, muzikos reikalai, knygos, žygiai, ekskursijos... Bet ir dabar – Kristijonas ant kelių, o aš jau knygos sutartį pasirašinėju. Vaikas labai pramuša ant kūrybiškumo. Noriu savo pavyzdžiu rodyti tai, ką teigiu. Man svarbu įkvėpti kam nors drąsos gyventi savaip, atsispirti standartams ir kultams. Deja, labai daug jaunų žmonių galvoja, kad neatitinka visuomenės reikalavimų, ir dėl to blogai jaučiasi. Žmonės, kurie gyvena savo burbule, šito nemato, bet tai – Lietuvos realybė.“

Dovilė Filmanavičiūtė/Gedmanto Kropio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė/Gedmanto Kropio/„Žmonės Foto“ nuotr.

Eksperimentai grįžo bumerangu

„Augau provincijoje ir pagrindiniai mūsų, paauglių, interesai buvo sportas ir gamta. Kai pagalvoju apie save ir drauges – šortai, maikės, kamuolys, kažkoks parkas, pirmos cigaretės, pirmas alus... Turėjau vienintelį kompleksą – dėl mažos krūtinės. Gal nulinukas buvo... Kaip dėl to išgyvenau! Paprašiau mamos, kad nupirktų pakietintą liemenėlę. Ši, anuometinės kokybės, nuo skalbimo susigarankščiavo... Dar prisimenu pilną kaspinų stalčių senelių iš tėčio pusės namuose. Baba nuolat man jų parūpindavo. Iš jos paveldėjau kūno sudėjimą, todėl žinau, kad liekna niekada netapsiu. Vaikystėje stora nebuvau – vaikas kaip vaikas. Tačiau metams bėgant kūnas keitėsi ir aš į taiką su savimi ėjau per visokias drastiškas dietas. Kalvarijų turguje pirkau apetitą slopinančių tablečių ir gėriau tik jų ir vandens... Išbandžiau tuo metu labai madingo dietologo iš Latvijos metodą: maistą reikėjo matuoti šaukštais ir centimetrais... Visi tie eksperimentai su savimi grįžo bumerangu – kokiais trisdešimčia kilogramų. Tačiau nei reklamos agentūroje, kur dirbu, nei TV projektuose, scenoje, santykiuose su vyrais mano svoris niekada nebuvo kliūtis. Esu sulaukusi tik priekabių internautų komentarų. Pirmi kartai skaudino, o paskui tapo dzin. Supratau, kad kliūva visiems be išimties ir dar skaudžiau nei man. Stora? Pati žinau. Esu tvirto būdo, kaip tankas, mane sunku pastumti, tačiau juk yra tikrai jautrių žmonių, kuriems kiekvienas toks komentaras labai kerta per savivertę.“

Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Nejaučiu jokio poreikio apsimetinėti

„Instagrame dažnai leidžiuosi į diskusijas apie išvaizdą. Šimtai merginų man rašė, kad dėl jos prie kryžiaus kala... mamos, sesės, močiutės, tėčiai, broliai. Kokia jų savivertė turi būti, kai taip? Kaip požeminis garažas! Anksčiau maniau, kad ji gerokai sumenksta mokykloje dėl patyčių, paskui suaugusiųjų gyvenimas ją dar pamažina (seksizmas darbe, neigiamas darbdavių požiūris į kūdikio susilaukusias moteris ir pan.), tačiau tai, ką merginos rašo, – kosmosas. Pasirodo, dalis jų atėjo į suaugusiųjų gyvenimą tiesiog neturėdamos savivertės, nes iš mamų girdėjo: nedaryk to ir ano, tu tokia ir anokia... Gal man todėl ir lengva sakyti dzin, nes mano ryšys su mama artimas, santykiai su Kristijono tėčiu tvirti. Jei jis man ir pasako pastabą, tai tik ne dėl išvaizdos. Paprastai pataria ramiau reaguoti, nesivelti į konfliktus. Bet aš nejaučiu jokio poreikio apsimetinėti, neviešinti savo pozicijos tam, kad atrodyčiau geresnė, tobulesnė. Man visada patiko maištauti ir būti kitokiai. Būti energijos kamuoliu, mergina, kuriai viskas įdomu, visur norisi dalyvauti, šėlti diskotekose iki ryto... Visa tai nesusiję su drabužių dydžiu. Gal todėl vaikinai norėjo būti su manimi?   

Tačiau tiesa ta, kad mano, kaip ir kitų merginų, vaikystė ir paauglystė prabėgo mokykloje, kurioje niekas nemokė santaikos su savimi. Nemokė mitybos kultūros. Tarsi visa tai būtų savaime suprantama. Bet juk taip nėra!“

Privalai būti sveika

„Kad suvokčiau, kaip maitinuosi, lankiau Vaidos Kurpienės kursus. Tada ir paaiškėjo, kiek nesąmonių darau, nes neišmanau apie organizmo metabolinius procesus. Sužinojau, kad išgertas šampanas trims dienoms juos sustabdo (o šampanas visada buvo didžiausias mano nukrypimas). Gavau paaiškinimą, kodėl reikia pusryčiauti, ryte valgyti angliavandenių, o vakare – baltymų. Manau, kad sąmoningas požiūris ir mitybos specialisto nurodymų laikymasis (su nukrypimais į šoną retkarčiais) ir yra geros savijautos receptas. Visą nėštumą turėjau gestacinį diabetą, todėl labai rezonavo tai, ką pasakė endokrinologė: „Nei tu, nei aš nebūsime balerinos, tačiau privalai būti sveika, kad užaugintum vaiką. Turi laikytis mitybos režimo.“ Puikiai suprantu: mano formos kėsinasi įtaisyti man diabetą ir dėl to yra minčių, kad reikia jas tvarkyti. Bet maivytis, kad viską pasieksi, jei tavo svoris bus standartinis, nosis – idealios formos... Gali būti labai graži ir estetiška, bet jei esi tuščia – esi tuščia. Šitai matosi ir bado akis.“

Išėjo tobulos nuotraukos

„Man labai keista girdėti skundus, kad Lietuvoje gražiai rengtis gali tik mažesnių dydžių moterys, o didesnėms vien maišai lieka. Nuoga nevaikštau, kai noriu – randu. Pavyzdžiui, visokiuose butikėliuose, o jų daug. Bet būna juokingų situacijų televizijoje ar per fotosesijas dėl jaunų stilistų požiūrio į tokias kaip aš. Atneša man M dydį iš „Zara“... Arba klausia: „Gal pati turi kokį tinkamą drabužį?“ Taip, aš ne Jurgita Jurkutė, ne Katažina Zvonkuvienė – su manimi reikia dirbti! Todėl išgirdusi klausimą: „Gal pati turi?..“, pagalvoju: „Ar tai reiškia, kad tingite dirbti?“ Visai kitoks buvo Juozo Statkevičiaus elgesys. Kai pradėjau abejoti, ar tilpsiu į kokį nors jo drabužį, jis nukirto: „Ką čia nusišneki!“ Ir ėmė traukti palčiukus: parinko, aprengė. Čia tai fainas profesionalo santykis. Aš, kaip ir jis, – balta varna, nevaldanti liežuvio. Bet mano požiūris toks: kaip tu, taip ir su tavimi... Gali siautėti, ką nors vaidinti, tačiau paskui ateis diena, kai gausi atgal ir mažai nepasirodys. Todėl kai man buvo atneštas per mažas švarkelis, nepradėjau maždaug taip: „Aš žvaigždė, kaip jūs drįstate?!“ Užsimečiau jį ant vieno peties ir pasisukau šonu, kad kito nesimatytų, – išėjo tobulos nuotraukos. Tūkstančiai laikino.“

Mano silpnybės

„Kvepalai ir batai – mano silpnybės. Gerais kvepalais pasikvepinusi jaučiuosi puikiai. Turiu ne vieną aromatą, labai mėgstu nišinius su agarmedžių nata. Iš Ukrainos, vietinių dizainerių prekybos centro, esu prisivežusi batų. Buvau ten jau kokius keturis kartus ir kiekvieną sykį po dvi tris poras įsigydavau. Turiu liautis juos pirkusi...“

4 metai

Dovilė Fimanavičiūtė (4 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.
Dovilė Fimanavičiūtė (4 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.

„Skarelę riša darželio auklėtoja. Iš tų laikų teatmenu keletą ryškių detalių: Kauno zoologijos sodą, karuseles ir savo tėtį kliošinėmis kelnėmis Vytauto parke, „Pingvino“ ledus... Kaip miegodama vos neiškritau pro staiga atsidariusias tėvų „Žiguliuko“ duris ir kaip protestuodavau prieš pietų miegą darželyje.“

8 metai

Dovilė Fimanavičiūtė (8 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.
Dovilė Fimanavičiūtė (8 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.

„Šauniausio moksleivio konkurse dainuoju „Žibuoklėm pražydo šilelio šilelio šlaitai“. Vilkiu savo gražiausia suknele, su kuria jaučiausi gražiausia mergaitė.“

10 metų

Dovilė Fimanavičiūtė (10 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.
Dovilė Fimanavičiūtė (10 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.

„Pirmoji Komunija, šalia – trejais metais jaunesnis brolis, su kurio berniukiška kompanija norėdavau žaisti, bet manęs nepriimdavo, o aš įsižeisdavau... Neprisimenu savęs kaip tos, kuri norėjo rengtis rožiniais drabužiais. Prisimenu futbolą, riedučius, dviratį, šortus... Po poros metų atėjo banglų laikotarpis – taip mus vadino. Kuo labiau apsmukusios kelnės, viena ant kitos vilkimos maikės, panama ant galvos ir mediniai karoliai po kaklu.“

17 metų

Dovilė Fimanavičiūtė (17 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.
Dovilė Fimanavičiūtė (17 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.

„Baigta dvylikta klasė, išleistuvės, per jas nusifotografavau su muzikos mokytoja. Makiažas, kurį gal ir pati dariausi, – pirmas gyvenime. Šukuosena iš grožio salono – taip pat pirma gyvenime. Mano suknelė labai skyrėsi nuo kitų abiturienčių. Tuo metu buvo įprasta per išleistuves vilkėti ką nors iki žemės, su tiuliais ir praskiepais, o mes su mama nusprendėme, kad aš – mergaitė, ne svočia, todėl ir mano suknelė tokia lindihopinė.“

18 metų

Dovilė Fimanavičiūtė (18 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.
Dovilė Fimanavičiūtė (18 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.

„TV konkursas „Dainų dainelė“, kur nugalėjau Pasvalio rajono ture… Tai tie metai, kai aš po pasirodymo Vilniuje kalbinama TV žurnalisto Pauliaus Skučo pareiškiau maždaug taip: „Visi žino, kad aukštas mano intelektas...“ Tai tie metai, kai LRT muzikos prodiuserė pasiūlė vesti laidą „Mažųjų žvaigždžių valanda“. Taip prasidėjo mano pažintis su televizija.“

20 metų

Dovilė Fimanavičiūtė (20 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.
Dovilė Fimanavičiūtė (20 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.

„Pradėjau dirbti savo svajonių darbą portale 15min.lt. Buvau jo ambasadorė, gyvenau nepaprastai aktyviai ir norėjau užkariauti pasaulį. Darbe neprašoma dariau kur kas daugiau, nei man priklausė, imdavausi įvairių iniciatyvų, pradėjau muzikuoti, labai daug keliavau su savo grupe, dalyvavome visokiuose festivaliuose, pirmą kartą koncertavome rimtoje scenoje – „LRT Opus“ terasoje vykusiame jaunųjų grupių konkurse... 2006–2009 metai buvo pats kūrybiškiausias ir fainiausias laikotarpis.“

31 metai

Dovilė Fimanavičiūtė (31 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.
Dovilė Fimanavičiūtė (31 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.

„Ugnės Vasiliūtės nuotraukose aš sau pati gražiausia. Taikoje su savo kūnu. Žinanti, kas man labiausiai tinka. Anksčiau daug eksperimentavau – ir su šukuosenomis, ir su apranga, bet atėjo laikas, kai to nebesinori. Čia aš sau atrodau labai moteriška. Jaučiuosi esanti moteris iš didžiosios M. Ir makiažas toks, kurį pavadinčiau savo parašu: juodi akių kontūrai ir ryškiai raudonos lūpos. Dabar esu trejais metais vyresnė, turiu sūnų Kristijoną ir man labai juokinga prisiminti, kad trisdešimties patyriau egzistencinę krizę. Pradėjau abejoti viskuo, ką dariau, ko siekiau.“

33 metai

Dovilė Fimanavičiūtė (33 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.
Dovilė Fimanavičiūtė (33 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.

„Sūnus visiškai apvertė mano pasaulį. Niekada nesijaučiau tokia laiminga, tokia visavertė, tokia rami ir harmoninga. Aš kantri, švelni, svajoklė. Ir už visą šią spalvingą vertybių ir emocijų puokštę esu dėkinga jam, didžiausiai savo gyvenimo meilei Kristijonui Grigui.“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai