Noriu jums papasakoti vieną kvailą savo gyvenimo fragmentą. Tai štai – viena pažįstama, tokia rubensiškų formų ponia, sutikusi mane bendroje kompanijoje kaskart vis primindavo: „Žinai, tu anksčiau buvai tokia graži, o dabar tikrai tapai tokia stora... Reikia kažką su tavimi daryti.“ Žodį „stora“ ji pakartodavo tiek sykių, kad nuo tos kompanijos stalo taip ir pakildavau – su neįmanomu šleikštuliu burnoje ir noru jį išspjaudyti garsiu pareiškimu „į veidrodį pasižiūrėk“.
Žinot, paskutinį kartą, kai ta ponia man siūlė savo asmeninio trenerio paslaugas, spjaudytis pasiūlymais apsižiūrėti savo rinkes aš nebenorėjau. Norėjau tik garsiai juoktis. Taip ir padariau. Nes žodis iš S raidės moterį gali skaudinti tik tiek, kiek ji pati to nori. O man dideliu atradimu ir sunkių pokalbių su savimi rezultatu tapo suvokimas, kad žmogaus laimė dydžio neturi ir moters grožis visai nepriklauso nuo S raidės suknelės etiketėje.
Vieną vakarą mane labai sugraudino trumpas herojų pokalbis iš beprotiškai gero filmo „Meilė ir malonė“:
– Man liepia daryti tokį pratimą. Penkis kartus per dieną pasakyti sau „myliu tave“. Tai vadinama „savęs puoselėjimu“. Įsivaizduoji?
– Ir padeda?
– Nežinau. Kartais norisi sakyti tuos žodžius kam nors kitam.
Kiek save pamenu, S dydžio suknelės niekada neturėjau. Bet M – visada. Paskui studijų metais mes visos, net nebežinau ko vedamos, tiek eksperimentavom su dietomis, kad chaosą iš galvos tenka srėbti iki šiol.
Šis dialogas tąvakar mane taip supurtė, kad staiga ėmiau galvoti tik apie XXL dydį.
Apie tokio dydžio meilę sau, aplinkai, apie tokio dydžio žmonių širdis, didelį jų grožį ir didelį savęs suvokimą...
Tačiau yra ir kita šito mano monologo pusė.
Žinote, žmonės mėgsta sakyti: „Kiek save pamenu“...
Tai štai – kiek save pamenu, S dydžio suknelės niekada neturėjau. Bet M – visada. Paskui studijų metais mes visos, net nebežinau ko vedamos, tiek eksperimentavom su dietomis, kad chaosą iš galvos tenka srėbti iki šiol. Kalbu apie balansą, režimą, saiką ir XXL dydžio meilę sau.
Nes niekada nėra laiko.
Bet laiko visada yra tam, kad išklausytume dar vieno kieno nors postringavimo apie TĄ dietą, na, TĄ, kuri dabar labai nauja ir dar labiau populiarėjanti. Arba nuolat sau kaltume „reikia, vaikeli, reikia“, bet visai pamirštume, kad dar yra ir žodis NORIU.
Sakysite, kad girdime tik tai, ką norime girdėti? Kad skaudinuosi, nes yra ko? Kad apsimetu, jog nematau savo problemos?
Čia ir vėl grįžtam prie to pradžioje mano minėto kompanijos stalo ir dabar jau noriu klausti: „Žmonės, ar jūs tikrai nebeturit apie ką pasikalbėt?“ O kaip tiesiog gyvenimo gyvenimas? Tiesiog, štai taip – pilnomis saujomis, geriant į save žmones, įspūdžius, jausmus.
Kai pagalvoji – tai baisu. Vienos nori būti lieknos, kitos – apvalesnės. Ir tos, ir tos – nelaimingos. Kažkuriuo metu net įtikėjau, kad mūsų šalis susirgo kažkokiu nepagydomu mitybos sutrikimu, kurį reikia gydyti. Greitai ir garsiai.
Vis prisimenu viešus pareiškimus apie simpatišką 16-metę ir dėl formų jos prilyginimą nesipraususiam žmogui.
Dievaži, ar tokio amžiaus žmogui tikrai reikia karštu metalu kalti tą nelemtą raidę ant jaunos protingos kaktos?! O gal galime tiesiog leisti jai augti, skleistis ir mėgautis viskuo XXL porcijomis? Ne cepelinų, nes gal tiesiog jų nemėgsta ir nenori, kad ir reikia, kartais. Bet knygų, kelionių, pirmųjų meilių, tobulų kino filmų, sapnų, pasivaikščiojimų ir tiesiog – XXL porcija savo šviesaus gyvenimo.
Ir jei vis tiek norėsite bent vieną žmogų iš savo aplinkos pamokyti abėcėlės, geriau pakvieskite jį vėlyvos vakarienės ir tiesiog paklauskite: „O kaip tu gyveni?“
Nes aš tikrai norėčiau turėti tą S dydžio suknelę, labai. Bet šiandien dar labiau tikiu, kad S dydžio suknelė gražiai ir gerai moteriai nebūtina, kai ji turi XXL dydžio širdį.
Saugokite save, savo dukras ir vis priminkite tai sau. Nes geras pokalbis su savimi taip pat yra XXL vertybė.