Dainų autorė ir vokalistė Dovilė Filmanavičiūtė šiuo metu pasinėrusi į rinkodaros projektus, yra LRT laidos „Du balsai – viena širdis“ komisijos narė. „Gyvenime imuosi tik mielos veiklos, nes, kai man nemiela, tai akivaizdžiai matyti“, – prisipažįsta Dovilė.
Ar kūrybingai asmenybei sunku dirbti nuo 8 iki 17 val.?
Tiesą pasakius, aš nedirbu tokiu griežtu grafiku. Taip, turiu būti tam tikrose vietose tam tikru laiku, kurį iš anksto suplanuoju, bet bandau aplinkinius užkrėsti požiūriu, kad elektroninį laišką galima atsakyti bet kur – išmaniosios technologijos leidžia tai ir dar daugiau. Mane vargina tas pionieriškas prisiklijavimas prie biuro stalo. Sutinku, yra kam taip reikia ir taip gerai. Man taip negerai, jaučiuosi demotyvuota ir nekūrybiška, todėl bandau daryti taip, kad man būtų patogu ir visi aplinkui jaustųsi laimingi ir patenkinti. Nemielos veiklos tikrai nesiimu, negaliu joje būti visa koja. Kai man nemiela, tai akivaizdžiai matyti. Žinoma, jei reikėtų pasakyti, kam skirčiau daugiau savo laiko, tai neabejotinai būtų muzika.
Atskleiskite buvimo žinomu žmogumi privalumus ir trūkumus.
Nežinau, kam ten aukščiau turėčiau dėkoti už tai, kad visą gyvenimą mane lydi tik išskirtinai protingi žmonės, kuriuos drąsiai galiu vadinti savo mokytojais – profesine, asmenine prasme. Tai štai tie žmonės mane išmokė labai, mano nuomone, teisingos taisyklės: niekada nereikalauk, kad žmonės kaip nors tave vertintų. Tiesiog elkis taip, kaip diktuoja tavo širdis. Aš niekada neprašiau savo darbdavių kelti man atlyginimą, tiesiog dirbau kaip sau ir jis kildavo pats. Ir niekada neprašiau nei apdovanojimų, nei komplimentų, nei skambaus titulo „žinoma“. Man tiesiog norisi būti savimi. Visur ir visuomet. Ir, tfu tfu tfu, šitą sau išsikeltą uždavinį aš daugiau ar mažiau vykdau.
Esu beprotiškai dėkinga už tai, kad kasdien susilaukiu didžiausios šilumos iš visiškai nepažįstamų žmonių. Žinoma, mane kartais vargina tas neapskaičiuotas familiarumas, ypač kai esu pervargusi. Tačiau visuomet pasilieku sau prabangą užsidangstyti keturiomis sienomis ir garsiai neverkšlenti. Tad, jei galiu gerą žmonių energiją įvardyti kaip savo veiklos privalumą – tebūnie. O trūkumus mes dažnai hiperbolizuojame.
Dažnai akcentuojate knygų skaitymą. Kuri knyga jums paliko didžiausią įspūdį, pakeitė gyvenimą?
Aš aplinkui matau siaubingai daug beraštystės, kritinio mąstymo nebuvimo, paviršutiniškumo ir man atrodo, kad tik literatūra ir kitos meno rūšys gali nuo to išgelbėti. Dažną vakarą spardau sau į užpakalį: padėk telefoną, Do, padėk telefoną. Prisiverti tai padaryti, žiū, jau trečia knyga šį mėnesį išnyko.
Aš mėgstu savo literatūrą derinti: dažniausiai pirmiau perskaitau ką nors sudėtingesnio, pavyzdžiui, kokį nors Y. N. Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, o tada pereinu prie lengvos zefyrinės knygos, istorinių dramų ar tiesiog gero romano apie žmonių santykius.
Nesuprantu, kai žmonės manęs klausia, kokia knyga man yra mėgstamiausia gyvenime. Aš galiu jiems atsakyti, ką labiausiai mėgau šį mėnesį ar šiais metais. Pavyzdžiui, tikrai bet kam šį rudenį būčiau rekomendavusi S. Perry „Esekso slibiną“. Mane labai sukrėtė mirštančio žmogaus išpažintis ir suvokimas P. Kalanithi knygoje „Įkvėpti tylą“. Labai sujaudino požiūris į santuoką L. Groff „Moirose ir furijose“, vienatvės jausmas R. Seethalerio „Visame gyvenime“ ir J. E. Williamso „Stouneryje“.
Ką manote apie šiuolaikinės visuomenės norą viską ir visus kritikuoti?
Man labai patiko mintis, kurią perskaičiau Y. N. Harati knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Ne šiuolaikinės čia visuomenės norai. Jie siekia homo sapiens laikus. Visais laikais žmonėms buvo įdomiau aptarinėti kitus žmones, o ne medžioklės laimikius. Juokina mane šitas suvokimas. Gal ir reikia su tokiu lengvu požiūriu reaguoti į tuos nuolatinius visko kritikus? Aš ne psichologė, bet man atrodo, kad su tų kritikų vidumi tikrai ne viskas gerai. Pasaulis toks margas ir didelis, laiko turime tiek mažai, o tas perdėtas pešiojimasis... Kam jis? Kas iš jo?
Kitas įdomus dalykas tas, kad kritikų daug, o kritinio mąstymo – apskritas nulis. Pabandykite sukelti argumentuotą diskusiją ir pamatysite, kaip ji baigsis siuntinėjimais į visas puses ir pasidalinimais į skirtingas stovyklas, nepaisant nieko.
Ar yra kokių grožio procedūrų ir priemonių, be kurių negalite gyventi?
Aš tikrai ne saldi mergina, kuri negalėtų išeiti iš SPA centrų kiauras dienas. Jei atvirai, tai man yra baisiausia poilsio forma – atsibosta po pirmo masažo. Tačiau elementariai higienai, kaip aš tai vadinu, esu griežta. Man labai svarbu išpuoselėti plaukai, reguliariai profesionalo prižiūrima veido oda, prižiūrėti nagai. Aš pagal tai vertinu žmones ir pati stengiuosi tuos savo vertinimo kriterijus atitikti. Menkai save įsivaizduoju peroksido nudegintais plaukais... Ir mano vonios stalčiuose tikrai rasite serumų, kremų, kaukių ir kitokių smulkmių kasdieniams ritualams. Kiekvieną mėnesį mane sutiksite pas mano plaukų guru Mantą Tautvaišą, o radusi laisvą akimirką, keliauju ant kosmetologės stalo. Ten ir pailsiu, ir susitvarkau. O daugiau... Nėra to, ko neišgelbėjo raudonas lūpdažis!
Kokią vietą jūsų gyvenime užima maistas?
Juk, pažiūrėjus į mane, matyti, kokią vietą man užima maistas! Nepabijosiu pasakyti, kad maistas man yra dar viena savotiška meno forma. Jei netikite, siūlau jums internete pažiūrėti serialą „Chef’s table“. Aš jį tiesiog dievinu.
Pati labai mėgstu Tailando, Japonijos, Ispanijos, Meksikos virtuves, jas dažnai įsileidžiu ir į savo virtuvę. Esu visai gerai išmiklinusi ranką gamindama azijietiškas sriubas, gerą paeliją, aštrų troškinį. Mūsų namuose dažniausiai susirenka apie 15 artimiausių draugų, tad pirmiausia pasirūpinu įdomesniais užkandžiais. Visi puikiai žino apie mano žydišką baklažaną! O tuomet stengiuosi gaminti taip, kad nereikėtų ilgai gaišti ties kiekviena porcija. Paskutinį kartą kepėme briedienos ir šernienos kumpius! Kalėdas paprastai dedikuojame ančiai. Aš dažnai gaunu velnių už tai, kad svečiai mato tik mano nugarą – visą vakarą gaminu. Tad vis sau stengiuosi priminti, kad dėmesys ir pokalbiai iki ryto svarbiau už bet kokį kepsnį. Tik kažin, kodėl tos lėkštės būna tokios tuščios (šypteli)?
Kaip bėga jūsų laisvalaikis?
Aš labai mėgstu kiną, teatrą. Stengiuosi nepraleisti užsienio svečių koncertų. Šį rudenį atradau ilgų distancijų pasivaikščiojimus. Pradėjau nuo projekto „Vilniaus mįslės“ ir 7 kilometrų, o baigiau nužygiavusi 21 kilometrą palei Nerį. Taip ir smegenis pravėdinu, ir ką nors naujo sužinau. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Paneriai tarpukariu buvo labai garsus kurortas ir turėjo net savo slidinėjimo trasą? Įsiropščiau aš į ją – dabar ji tėra miško atkarpa. Ką sakiau užsikabarojusi, geriau garsiai nesakysiu...
Jei rasčiau dar bent laisvą valandą, turbūt eičiau mokytis šokti arba keramikos. Kas žino, gal jau visai netrukus?
Ką manote apie visuotinius standartus (grožio, santykių, moterų vaidmens ir kt.)?
Man beprotiškai liūdna, kad 2018-ųjų pasaulyje mes vis dar turime apie tai kalbėti. Nesąmonė kažkokia. Naiviai norėtųsi tikėti, kad mes jau gana laisvi, gana išprusę ir atviri, o vis dar diskutuojame apie tai, ką gali ir ko negali moteris. Juk balsuoti galime jau šimtmetį. Tai kaip čia išeina, kad mums negalima aštriai juokauti, garsiai kalbėti, dirbti ką norime ir mesti berną, kurio tiesiog nebemylime? Grožis man apskritai nesuvokiama sąvoka. Aš kraupstu išgirdusi apie tai, kaip dvylikametės krūtines matuojasi ir dietas planuoja. Noriu jas papurtyti, kad jos pabustų iš to baisaus sapno.
Kaip manote, ar mūsų visuomenėje pakanka tolerancijos?
Norėčiau sakyti, kad pakanka, bet tuoj pat įsijungsiu feisbuką ir pamatysiu kokį eilinį pasipešiojimą, kad, pavyzdžiui, apkūnios moterys negali būti laimingos. Vis dėlto, aš optimistė. Matau daug gerų ženklų. Mes kalbamės, diskutuojame, mokomės iš savo ir svetimų klaidų. Apskritai kalbant, Lietuvoje gyventi gera. Gal kalbu iš savo patogios varpinės, kurioje retai sutinku piktų žmonių, bet mūsų šalis sparčiai panašėja į tas, kurios prieš trisdešimtmetį atrodė tik tolimas, neįmanomas miražas. Negali pokyčiai įvykti per naktį. Svarbiausia – žiūrėti į priekį, galvoti kaip gyvensime rytoj, o ne plakti save už tai, ko vakar nežinojome, nemokėjome. Nepamirškime pasakyti žodžių „atsiprašau“, „ačiū“, „prašau“ ir viskas rytoj bus daug šviesiau, nei buvo vakar.
Esate vyturys ar pelėda?
Aš esu pelėdų karalienė. Rytais žadintuvą nukeliu vėlesniam laikui kokius 7–8 kartus – tol, kol mano vyras grasinamu tonu neįsako keltis. O štai naktimis galėčiau nudirbti visus pasaulio darbus. Nors ne, meluoju. Aš galėčiau miegoti visą gyvenimą. Stovomis taip pat. Tai gal aš kažkokia miegapelė?
Kokia draugė esate?
Draugai man – kaip šeima, mano asmenybės pagrindas. Kai buvau jaunesnė, atrodė, kad galiu ir reikia draugauti su visu miestu. Dabar, ačiūdie, man nebereikia nieko. Tie, kurie ėjo per gyvenimą nuo tų paikų dienų, tuos pačius jau su vaikais ir priimame savo namuose. Man atrodo (nors nesu tikra, gal reikėtų klausti tų artimiausiųjų), kad esu ištikima, rūpestinga ir dėmesinga draugė. Tačiau kartu, matyt, būčiau priskiriama ir prie tų bjauresnių. Reikalauju visiškos ištikimybės, gal kartais elgiuosi kiek savininkiškai ir labai įsiskaudinu, jei kas nors pasielgia ne pagal mano elgesio normas. Ir tai nereiškia, kad pati visada elgiuosi taip, kaip tikiuosi iš kitų. Visko juk būna. Tačiau, jei mes visi tiek metų kartu, tai gal su manimi ir nėra taip blogai?
Kokių tradicijų laikotės?
Aš kasdien skambinu mamai. Reguliariai gaminu vakarienę draugams. Stengiuosi bent kartą per pusmetį kur nors nuskristi. Savaitgalį pusryčius valgome pataluose. Ruduo mūsų šeimoje visada skirtas Baltijos jūrai. Gera, kai gali klausti: „o tu prisimeni kaip mes pernai...?“
Apskritai tampu sentimentali, miela, į nereikšmingas smulkmenas dėmesio nebekreipianti čiauškutė. Man tai patinka.
Trumpa dosjė
Mėgstamiausia spalva. Mėlyna, ruda, pilka, raudona, žalia.
Akių spalva. Pilka.
Svajonių šalis. Islandija ir Japonija.
Žaviausia epocha. Renesansas.
Prietaras. Nesijuok, nes vakare verksi.
Naminis gyvūnas. Šuo.
Autoritetas. Ellen DeGeneres.
Koks gyvūnas būtumėte? Šuo.
Kas yra romantika? Vis dar juoktis vienam iš kito.
Didžiausia baimė. Netekti šeimos.
Mėgstamiausias metų laikas. Gegužė ir rugsėjis.
Erzinanti žmogaus savybė. Meilikavimas ir piktdžiuga.
Ko taip ir neišmokote? Padoriai susiūti skylėtos kojinės.