Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep. Žmogui reikia žmogaus

Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep / Ugnės Henriko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-04-15 20:00
Buvo toks saulėtas sekmadienis prieš Velykas, kad, regis, visas miestas išėjo į gatves. Vieni lėtai siurbčiojo kavą miesto aikštėse, markstydamiesi nuo pirmosios šilumos, kiti šventintomis verbomis gainiojo vaikus it žąsiukus, treti bėgo nuo šurmulio, glostydami medžių kamienus užmiestyje.

Aš buvau tarp tų trečiųjų. Kaip šventą ritualą atlikdamos mudvi su ponia E. žygiavom Pavilniu, besijuokdamos ir besidalindamos, nosis beraukydamos ir beplanuodamos. Visko tiek pripynėm tose pavasarinėse pažliugusiose pievose, kad akimirką supratau paleidusi nuolatinį skubėjimą ir galvoje skambantį balsą „greičiau, aš vėluoju“. Nors argi tu gali pavėluoti gyventi gyvenimą?

Kaip tu mane elegantiškai sustabdai, mieloji, pagalvojau. Kaip palengva atleidžia raumenis ir smegenis tas tavo panikos nebuvimas, tas liūliuojantis motiniškas įtraukimas į lengvą pokalbį, kuris atpalaiduoja lyg penkiolikos valandų miegas minkštučiuose satino pataluose.

Štai tą konkrečią akimirką supratau, kaip man reikia ŽMONIŲ, kurie vis primena, koks nuostabus ir minkštas žaidimas yra mūsų kasdienybė ir kiek įkvėpimo gali padovanoti galimybė būti šalia. Vieniems kitų.

Štai tą konkrečią akimirką aš supratau, kad nors kurti man geriau sekasi vienai, bet tai kūrybai užsivesti niekaip nesugebėčiau be tavęs ir jo, ir jos, ir jūsų.

Maždaug mėnesį pažįstu du žmones, kurie niekaip nesugeba sustoti tauškę. Kartais niekus, o kartais prasmingomis paklodėmis nukloja sekundes, minutes ir ištisas valandas, kartais paras. Plepalai ir vertybiniai dugnai, juokai ir fantazijos, kai net neįmanomiausios idėjos tampa konkrečiais planais veikti. Kai dar kartą supranti, kaip ŽMOGUI reikia ŽMOGAUS.

Kiek ten paskatos nesustoti ir nepasiduoti, aš pagalvojau. Ir kaip tiedviem reikia pavydėti.

Ar daug tokių pavyzdžių aplink jus?

Gal tik nepastebit?

Suprantu, kad visas pasaulis šiandien rėkte rėkia apie individualumo svarbą, apie naująją kartą, kuriai genas žiūrėti kam nors į akis apskritai nebuvo instaliuotas.

Negana to, man į kaktą kala ir evoliucijos psichologų išvados, neva šiuolaikiniam protinguoliui žmonės aplinkui apskritai nereikalingi. Jis jų vengia piktybiškai ir teisinasi savo buvimo nekokybe, jei tik šalia zuja tokie norintys įkvėpti ir įsikvėpti kaip aš. Jis niekam nebando įrodyti, ko yra vertas. Jis laimingas ir būdamas vienas, jis nepriklausomas, savarankiškas, stiprus ir negalvoja, kad jį išgelbėti gali kas nors kitas...

Kita vertus, kada mes nustojom norėti būti drauge? Vienytis ir daryti tai iš noro būti geresniais žmonėmis ir pasaulį paversti geresne vieta gyventi, o ne tiesiog rinkti dirbtinius karmos kreditus?

Sakysite, kad neverta gaišti laiko smulkmenoms ir verčiau planuoti ne jautrias akimirkas, o visą savo gyvenimą?

Velniop! Nesiplanuoja šitaip. Juk negali pradėti matyti globaliai, jei su detalėmis nesusidraugauji... Juk negali vienas mosikuoti vėliava tuščiam lauke ir tikėtis, kad tave kažkas išgirs, jei į tą lauką nusitrenkei savo noru, ignoravęs faktą, kad žmonės tavęs galėjo laukti centrinėj miesto aikštėj...

Kai skaitysite šį mano tekstą, iki Velykų bus likusios kelios dienos. Iki šviesios prisikėlimo šventės, kai žmogui žmogus tampa svarbus kaip niekada. Kai atrodo, kad naujų metų startas tikrai įgauna prasmę, kai net fiziškai pajusite, jog dar vienas mūsų gyvenimų ciklas prasidėjo ir bujos visomis savo spalvomis, iki lapai ims gelsti. Gaivus, švarus ir lengvas. Su visomis savo nuostabiomis pradžiomis, kurias tereikia čiupti už uodegos ir skraidyti iš paskos kaip kokiems laimės aitvarams.

Mes sėdėsime prie šventinių pusryčių stalo, žiūrėsime vieni kitiems į akis, glaustysimės, siurbsime tą artumą į save ir nepailsime sau ir visiems kartoti: man reikia tavęs, jo, jos ir jų. Tai mano įkvėpimas. Tai mano pašiurpusi oda. Tai mano pavasario pripildyta širdis. Tai mano galimybė nepavėluoti į gyvenimo gyvenimą. Imkim vėliavas į rankas tučtuojau!

Ir su švente, mielieji! Su įkvėpimu! Gaudykit gabalėlį ir manojo!

Bučkiai.

Naujausi straipsniai