Vos pradėjusi privalau pabrėžti – jei dabar apie TAI kalbėsimės labai nuoširdžiai ir atvirai, turite man tučtuojau prisiekti, kad nemeluosite ir nesistengsite atrodyti geresnės, nei esate. Kitaip šitas ilgas mergaitiškas pokalbis neturės jokios prasmės. Ir tam, kad pralaužčiau ledus, aš pradėsiu nuo savęs – jei labai norėsis šūkauti „ir aš, ir aš taip darau“, nevaržykite savęs. Nes, net ir būdamos TOKIOS, mes mažiau nuostabios netampame (mirkt).
Seniai seniai, kai sutikau savo vyrą, mano meilę nuo pirmo sakinio lydėjo dabar jau man labai juokingas mamulės sindromas. Kad tik būtų pavalgęs, kad tik išsimiegotų, kad nesušaltų, kad nenuobodžiautų ir jaustųsi patogiai, kad būtų gražiai aprengtas ir dar gražiau sušukuotas, pamatęs daug pasaulio ir perskaitęs visą pasaulį. Jūs man sakysite, kad tokia ir būna meilė – rūpestinga, dosni, švelni ir kvepianti amžinu pavasariu. Bet laikui bėgant aš ėmiau suprasti, kad tos kartais kiek perdėtos pastangos tėra bandymas susidėlioti tą meilę, kaip patogiau tau pačiai. Taip, kaip tu svajojai ir įsivaizdavai, skaitei, matei filmuose, kaip buvai įpratusi nuo vaikystės ir kaip suvoki dviejų žmonių santykius tu, bet ne visada ir nebūtinai tas, kuris yra šalia.
Žmonės aistringai pamilsta vieni kitus nesitikėdami nieko. Tai kodėl tuomet jie labai greitai ima norėti kitą žmogų perkonstruoti pagal save?
Ar galėtume keliauti ten, kur visą gyvenimą planavau aš, net jei tu paniškai bijai skraidyti? Kodėl tau neskani mano mėgstamiausia virtuvė, juk daržovės dabar taip madinga? Ar tikrai negražūs tie marškiniai su rožiniais pelikanais, kuriuos aš išrinkau tik tau?
Šimtai kasdienių klausimų, kartais beriamų it žirniai į sieną ir nusiridenančių kažkur į dulkėtą buities palovį, kur paskui neįmanoma nieko rasti, nes po kurio laiko ir pati supranti, kad varai režimu „ramiai, lygiuot, ugnis“. Kartais jų būna tiek daug, kad tenka pradėti kalbėtis su savimi. Ir tomis silpnumo akimirkomis, prisipažinkime, savęs paklausiame „ar tikrai taip tinkame vienas kitam, kaip atrodė iš pradžių“.
Sakysite, lengva man plepėti, kai vienas didžiausių mano hobių – savianalizė. Tačiau kai atsikvepi ir aplink girdi ne vien savo egoistinius pamąstymus, ima aiškėti, kad gali būti taip, jog dviejų žmonių buvimas kartu tikrai yra tiesiog savanoriškas apsisprendimas priimti kitą tokį, koks jis yra. Ir priesaikos bei išmintis, kad dviejų vienodų nebūna, o tik priešingybės gali traukti ir sudaryti tobulą duetą, nėra jau tokios iš piršto laužtos.
Kartais savęs klausiu, kur yra ta riba tarp buko egoizmo ir besąlygiškos, nieko iš nieko nereikalaujančios meilės. Aukoti save ar aukotis dėl kito, kiek beatodairiškai duoti ir kiek godžiai imti, kaip dažnai gudriai nutylėti ir kiek isteriškai, iki ašarų išsišūkauti. Kaip gyventi taip, kad santykiai nebūtų tiesiog pūdas druskos ir dar tiek pat neįmanomai aštrių pipirų. Kaip sumaišyti tobuliausią prieskonių mišinį tam, kad gražiai ir prasmingai nugyventume...
Ar tai kaip nors susiję su nuolatiniu šlifavimu ir bandymu žmones keisti taip, kaip patogiau mums, nes juk tada tie santykiai bus daugmaž tobuli? Baikit, nemanau, kaip pasakytų viena praeityje garsi moteriškė. Tai veikiau kiekių, proporcijų ieškojimas ir nuolatinės pastangos rasti balansą. Kai sau pasakai bent jau tiek, atsipalaiduoji, pradedi jausti, kiek daug dviejų žmonių buvimas drauge gali duoti ir kokia ramybė bei užtikrintumas užplūsta ten kažkur giliai. Staiga imi pastebėti tikrąjį, nenugludintą žmogaus grožį, imi jausti, kokio gylio ir stiprumo jūsų jausmas gali būti. Netikėtai užsidega visai kitokia šviesa, į kraują ima plūsti įkvėpimas, natūralus, o ne primestinis noras stengtis, išgaruoja bet koks nuovargis ir iliuzijos „aš juk taip stengiuosi, o kas man iš to“.
Nesu tikra, bet man atrodo, kad būtent ta evoliucija, ta kaita ir tie ilgi ieškojimai savyje ir kitame ir vadinama „štai jie ilgai truko, kol apgludino vienas kito kampus“.
Ei, tik nesupraskite neteisingai ir nepamirškit ir rytoj – santykių ir žmonių šlifuoti mums visai nereikia. Tiesiog kartais labai pravartu prisiminti, kad geriausias tobulos meilės receptas yra ne bandyti pakeisti, o priimti savo lobį tokį, koks jis buvo sukurtas, atrastas ir jau nušlifuotas. Nuostabaus, kas, kad kartais kiek sunkoko gyvenimo. Kartu ir atskirai. Tam, kad kasdien į vakarą vėl sugrįžtume ten, kur ryte išsiskyrėme.
Atraskite savo lobį ir nepaleiskite jo iš rankų vien dėl to, kad jis įpakuotas ne taip, kaip norėjote. O daugiau viskas – tiesiog iš visos didelės širdies.
Bučkiai.