Jau nepamenu, kodėl mano rankose atsidūrė daktaro Artūro Tereškino sociologinė studija apie vyrus ir žaizdos vyriškumą Lietuvoje. Regis, tuokart prireikė pasikapstyti po nuostabaus rašytojo įžvalgas, nes taip reikalavo darbai, tačiau kai mano gyvenime radosi žmogus, kuriam pakeliui tapo mano mintys, aš į tą studiją pažvelgiau kitomis akimis ir ji taip supurtė vidinį mano pasaulį, kad akimirkomis ėmė vaidentis, jog aš apsėsta minties įsikniaubti į vyriškas sielas ir suprasti, kur ir kiek mes praleidome.
Kur ir kiek. Kad staiga kaip ant delno tapo akivaizdu – Lietuvoje su vyrais ne viskas gerai.
Negalvokite tik taip iš karto, kad ėmiau pažeme valkioti banalius vienatvėje užsižaidusių moterų šūkius, neva normalaus berno šitoje šalyje nė su žiburiu nerasi.
Viskas kur kas giliau ir liūdniau, aš jums pasakysiu.
Kad ir tas tvirtas, aiškus faktas: vyrų savižudybių rodiklis Lietuvoje – didžiausias Europoje.
Kaip jums tai?
Galite ir neatsakyti.
Nes dabar mes apie tai vis tiek pasikalbėsime.
Ką reiškia būti vyru Lietuvoje? Kas daro vyrišką gyvenimą pakenčiamą? Kodėl vyriška tapatybė tampa skausmo ir nevilties priežastimi?
Daugelį klausimų ta studija manyje išprovokavo. Tačiau atsakymus aš eilinį sykį radau kino teatre, kur pirmą kartą vaikinai pareiškė, kad jiems metas išeiti ir pasikalbėti VIENIEMS. Pagaliau į nieką mums emociškai, reikalaujančiai ir vertinančiai nesikišant.
„Žinok, aš neverkiau“, – sakė man vienas vaikinas, kai tik toje vyriškoje kompanijoje pažiūrėjo dokumentinį filmą „Terapija“, pasakojantį apie psichologinę programą, skirtą iki gyvos galvos kalintiems vyrams ir eksperimentiniams savanoriams iš laisvės.
„Anksčiau verkdavau nuleidęs galvą, o dabar verkiu kaip tikras vyras, pakelta galva ir tai taip gražu, nes juk natūralu“, – lyg nesutikdamas su ta jauna mintimi, filme kalba jo herojus.
„Depresija neturi išvaizdos ir neturi veido“, – tą pačią „Terapiją“ tame pačiame vyriškame seanse pamatęs kalbėti apie savo jausmus išdrįsta fotografas Tomas Tumalovičius.
O aš tik siurbiu į save tuos jausmus, ryju ašaras ir bandau suprasti: KUR IR KIEK MES PRALEIDOM?
Kada mes pradėjom savo sūnus, brolius, tėvus, vyrus spausti ir tiek iš jų reikalauti? Kodėl staiga būti normaliu vyru tereiškia sugebėti uždirbti pinigų, mokėti atlikti vyriškus (???) darbus, aprūpinti šeima, globoti savo moterį?
Nuo kada globoti reikia lytį, o ne žmogų?
Sunku paaiškinti, kodėl taip nėra, bet mes tikrai kur kas maloniau gyventume, jei savo vyrus mylėtume ir vertintume už tai, kokie jie yra, o ne nuolat mėgintume priversti juos elgtis pagal kažkokį suklepusį, agrarinį šabloną. Negana to – ar jūs nemanot, mielos mano, kad, nuolat ieškodamos vidinės šilumos, mes pačios pamirštam jos atiduoti tiek, kiek be atvangos reikalaujame? Apkabinti ir priglausti. Pagirti ir išklausyti. Po velnių, kalbėtis!
Mes juk per vėlai kalbamės su savo vyrais. Su tėvu, kai jo nebėra. Su vyru, kai jis pamilsta kitą, su draugu, kai įžeidimai lieka nutylėti ir jų per daug. Su darbdaviu, kai nebedžiugina, su kaimynu, kai jam nieko nebesinori.
Mes nesikalbam, o jie – neverkia. Tyloje ir sausroje ima vertis spengiančios Marso dykumos, kurių kanjonuose vėjas dar tyliau pusto purvinas smėlio dulkes.
Ar jaučiat, kaip akmenėja mūsų sielos?
Juk svarbiausia – mylėti. Ne lytį, ne pareigas, ne vaidmenis, o žmones. Dėkoti ir atsiprašyti dažniau ir tiesiog kartkartėmis priminti: berniukai mūsų, jūsų ramybė yra pasaulio branduolys, jūsų nepaleisti skausmai – mūsų pasaulio pabaiga. Jūs mūsų saulės šviesa miške sunkią dieną, jūs mūsų kalnų viršukalnės, kurias taip sūru, bet palaiminga įveikti. Paleiskit lūkesčius, pakelkit akis, ištieskit nugaras. Ir eikit. Keliu, kurį jūs renkatės patys. Be niekieno neprimestų taisyklių.
Mes tiesiog būsim jūsų kelio ženklai, šviečiantys tamsiausią naktį. Kad kartu nepasiklystume...
Bučkiai.