Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep. Kaip šauksi, taip atsilieps?

Miss Sheep / Ugnės Henriko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-03-25 20:45
Anądien skaičiau nuostabų tekstą apie tai, kaip jaučiasi pykstantis ir įžeistas žmogus. Kai išgyveni konfliktinę situaciją, sau vis kartoji, kad privalai susikaupti, į nieką nekreipti dėmesio, kad laikas užgydo visas žaizdas, bet kai tik išgirsti tave žeidžiančių žodžių, supyksti trigubai ir niekaip negali sustoti tos temos volioti kojomis po purvynus.

Juk žinote tą posakį, kad iš bet kokio grožio pievos galima padaryti šlykščios pliurzės tyrus, jei ją tryps tam tikras skaičius žmonių? Tai, va, čia tas jausmas, kai viduje skausmingai graužiantį klausimą tampai be atvangos. Diena iš dienos. Ir kai nejučia supranti, jog pykčio objektas tampa tokia neišvengiama tavo kasdienybės ir minčių dalimi, kad visą prasmingą dėmesį ir vertę imi ir paleidi vėjais visai ne ta kryptimi, kur tikrai reikėtų.

Čia man taip nutiko.

Pykti aš moku. To pykčio atmainas atpažinti taip pat moku visai neblogai.

Ir įvairiausias pykčio technikas išbandžiusi esu. Dažniausiai – nebylaus.

Pykti aš moku. To pykčio atmainas atpažinti taip pat moku visai neblogai. Ir įvairiausias pykčio technikas išbandžiusi esu. Dažniausiai – nebylaus.

Pavyzdžiui, ar pažįstate jausmą, kai pirminis šokas susipykus atslūgsta ir labai norisi ignoruoti visą aplinkinį pasaulį, bet taip, kad jis tikrai tikrai tai suprastų? Aš visada taip darau.

Man tas ignoravimas atrodo tinkamiausias sprendimas – abipusis smurtas gimdo tik smurtą, tad kurį laiką išraiškingai patylėti yra kone vienintelis būdas išvengti skaudulių gilinimo.

Tačiau negaliu nesutikti ir su tais, kuriems šaltas ir amžinas mano tylėjimas panašus į uždelsto veikimo bombą. Niekas nežino, kada ji sprogs, – rytoj ar vakar. Ir nėra taip, kad sunkiau tiems, kurių pečius mano tyla prislegia. Sunkiau man pačiai, nes kuo toliau, tuo labiau pradedu tikėti tiesa, slypinčia klasikiniame „Kaip šauksi, taip atsilieps“.

Gal metas nelaikyti jausmų, kad ir blogų, savyje? Ir metas adresuoti tiems, kas jų labiausiai jūsų atžvilgiu nusipelnė? Gal metas nustoti pelkinti savo sielą ir palikti vietos tiems pasiryžimams, kuriuos kaupti verta?

Štai tokių jausmų aš kupina pastarąjį mėnesį. Ir valytis juos – labai sudėtinga.

Tai, kad jums dabar rašau, – turbūt dar viena mano terapija. Pasakyti garsiai, kad pykstu, išsispjaudyti ir nusipurčius eiti toliau. Štai tie paleidimai labiausiai ir sekina, o baisiausia, kad juos išgyventi turime ne tik mes patys, bet ir tie, kurie aplinkui. Visi galų gale tampa įkaitais. Baisaus vidinio pykčio.

Tai, kad jums dabar rašau, tegul būna beveik grupinė paleidimo sesija. Ir jei pykstate, kol skaitote mane, padėkite man ir sau: tegul ramiai gyvena tie, kurie pykdo. Tegul būna rami jų sąžinė, kai jie griauna aplinkui save, o ne stato. Tegul ta stipri energija, kurią mumyse pagimdo pyktis, virsta prasmėmis, gyliais, sluoksniais. Tegul tai virsta meile. Tiesiog elementaria, nuoširdžia meile ir atjauta žmonėms. Net tiems, kurie pykdo. Ir jei tik pavyks bent trumpam priartėti prie tos siekiamybės, jau bus buvę verta pasikalbėti, kaip padarėm ką tik.

Banaliai nuskambėjo, žinau. Bet jūs bent pabandykit – rasti savyje šilumos kur kas sunkiau, nei supykti. Daug sunkiau, nei griebtis to „Kaip šauksi, taip atsilieps“.

Aš tikrai dar pyksiu. Pyksim visi.

Bet tik taip mes užaugsim. To vidinio variklio vedami.

Skaudės taip pat ne kartą.

Bet tik skausmui atslūgus ateina šviesūs šilti pavasario rytai. Ir jų buvime taip ramu ir gera. Taip tylu ir minkšta.

Tas pavasaris jau ne už kalnų.

Bučkiai.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai