Dovilė Filmanavičiūtė-MISS SHEEP: būsena – raudonas kilimas

Dovilė Filmanavičiūtė
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-02-10 19:30
Pirmą kartą atsistoti ant raudono kilimo ir reikšmingai papozuoti fotografams man teko prieš beveik dešimtmetį, kai savo gyvenimą tik pradėjo muzikos apdovanojimai M.A.M.A. Buvau tokia paika ir tokia atlapaširdė, kad nei labai supratau, nei labai gilinausi, kaip rimti žmonės tai daro.

Šiek tiek per miglą pamenu visą tą iš pirmo žvilgsnio užburiantį ir įtraukiantį procesą: lipu ant scenos atsiimti apdovanojimo už metų debiutą, per siūles šiek tiek braška kostiumas, dar menantis paskutinį koncertą, mat skalbtas ir pusiau lygintas iš vakaro, tad ne visai prasinešiojęs. Plaukų džiovintuvu kaip įmanoma atidžiau nusausinti plaukai (vis tiek esu susivėlusi, lyg ką tik iš lovos), vonios stalčiuje rastais šešėliais apvestos akys, ryškiai ciklameninis lūpdažis beveik varva per lūpų kampučius.

Kai sulaukiau kandžių replikų dėl neva siaubingai neprofesionalaus ir akis badančio makiažo, tėškiau atgal, kad esu muzikantė su apdovanojimu rankose, o ne grožio mokyklos absolventė.

Būsiu su jumis atvira: mano nuomonė šiandien tapo kiek švelnesnė, nes esu ne 21 metų, o ir per tiek laiko įvairių patirčių puikiai žinau, kur ir kas pridera, kaip gera apsivilkti gražią suknelę ir savo plaukus bei grimą patikėti profesionalams. Taip pat puikiai žinau, kaip skaudžiai ir nepelnytai piktais liežuviais plaka tie, kurie varto nuotraukų galerijas po renginio ir caksi, kas šįkart apsivilko pro šoną, nors galbūt apšvietimas ar pavargęs fotografas sugadino visą reikalą. O gal tiesiog naujoko nedrąsa?

Tapau švelnesnė, atidžiau pažvelgiu į kvietime įrašytą eilutę su „dress code“, tačiau labai toli nuo savo požiūrio į raudono kilimo psichozę nepabėgau...

Raudonas kilimas man – sielos būsena ir ta pažįstamo dizainerio skolinta suknelė yra tik gražus priedas, o ne atvirkščiai.

Baidytis jo visai nereikia, ruoštis tam kilimui kartais net visai malonu, nes taip reta ir gal net nepatirta. Tačiau tiesa tokia: jei neturi ko prasmingo pasauliui pasakyti, jokie tiuliai to neturėjimo neuždangstys. O prisipildyti vidinius savo rezervuarus, kad spindėtų it aukščiausios prabos deimantai, ne kiekvienam įkandama užduotis. Tad kodėl nesilygiuoti į sunkesnį kelią besirenkančius grynuolius, o ne skolon už gerą žodį socialiniuose tinkluose uodegas vizginančius?

Su šiokiu tokiu druskos šaukštu burnoje prisimenu praėjusį savaitgalį kitoniškumu pribloškusius apdovanojimus „Žmonės 2019“: scenoje statulėlė teikiama broliams Gataveckams už indėlį į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Ašaros kaip pupos byra ne tik laureatams, sujaudinta šnirpščioja visa mūsų eilė. Nors imk ir nusivalyk nosį į metrus prabangių audinių aplinkui – raudono kilimo efektas kai kam daug svarbesnis už graudžią akimirką, kai salėje kyla visi, reiškiantys pagarbą talentingiems menininkams.

Štai apie kokią sielos būseną jums kalbu. Apie tuos tuščius vidinius indus, kai maivytis prieš fotografus yra kur kas svarbiau už reiškiamą didžiulę pagarbą ir palaikymą tų, kurie stato mūsų Valstybę.

Juk Vidui Bareikiui gali parišti bet kokį kaklaraištį, kai jis kviečia padėti silpniesiems. Juk Jurgitai Jurkutei gali pakišti bet kokią suknelę, kai ji dalijasi jautriomis akimirkomis iš savo gyvenimo pamokų.

Ir kokia jėga pribloškia tikrasis Lietuvos elitas, kai vidinius lobius tik paryškina keletu puošnesnių išorės detalių! Štai apie ką svajoju...

O su kuriais mes? Raudono kilimo persisotinę žmonės, m?

Su nerimu laukiu ir rytojaus, kai Kaune bus ištiestas dar vienas kilimas. Kupinas muzikos. Laukiu smalsiai – prasmės, pasaulio supratimo, asmeninių nuostatų ir dar ko nors įkvepiančio kur kas labiau už lakonišką „ačiū“. Ir kad visa tai patogios ar ne visai suknelės tik paryškintų...

Raudonas kilimas prieinamas kiekvienam iš mūsų. Nebūtina laukti, kol duris atvers teatras ar kita prabangi švenčių salė. Žengti lyg raudonu kilimu galite savo biure, nešini šeimos vakarienės lėkštėmis savo svetainėje. Savo kilimą galite ištiesti bet kuriame parke, bet kurioje miesto aikštėje. Svarbiausia – nepamiršti, ką juo nešate. Norėčiau ir linkėčiau, kad jautri siela ant bet kurio raudono kilimo neštų atjautą, palaikymą, pagarbą, žinias ir pasiryžimą. Blizgiems audeklams nešioti plačios sielos nereikia. O ir mes jau per daug laisvi ir per daug suaugę, kad blizgučiai darytų stipresnį įspūdį už tikrąsias šio pasaulio vėliavas.

Nors keletas blizgučių šventiškai nusiteikusiam grynuoliui nesukliudė. Mirkt, ir bučkiai.

Naujausi straipsniai