Dovilė Filmanavičiūtė: „Linkiu mėgautis, o ne mėgdžioti“

Dovilė Filmanavičiūtė
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-10-13 20:47
Vieną vaiskų vasaros pabaigos savaitgalį turėjau dabar tokią retą sau progą pramankštinti smegenis ir liežuvį garbingų žmonių apsuptyje. Prisėdusi pamaitinti sūnaus lauko palapinėje, kur tie garbūs žmonės rinkosi, išvydau atžingsniuojantį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių.

– Su švente visus! – džiugiai šūktelėjo jis, nors Baltijos kelio trisdešimtmetį buvome paminėję jau prieš porą dienų.

Tas pasveikinimas mane taip sujaudino, kad tą pačią akimirką nusprendžiau: nuo šiol ir aš taip darysiu. Sveikinsiu jausmo vedama, o ne pagal kalendorių. Štai taip ministras pats to nežinodamas mane privertė nuo jo nusižiūrėti sugebėjimą svarbiausias progas švęsti neskaičiuojant dienų. Ir kuo jis ne influenceris?

Anądien gavau žinutę iš senos virtualios pažįstamos. Peržiūrėjau visus tavo feisbuko įrašus ir sėdėdama su kūdikiu ant rankų galvojau, kad galiu taip kaip tu, rašo ji man. Tuoj ir knygas skaitysiu, ir susitikti su kuo nors eisiu, guodžiasi.

Kilsteliu antakį ir linkiu mėgautis, o ne mėgdžioti.

Kartais man atrodo, kad ta nusižiūrėjimo nuo kito kultūra smarkokai įsisiūbavo. Tik nesu tikra, kiek tai mūsų pasaulį daro prasmingesnį.  

Tik pagalvokit, tiksliau – paskaičiuokit. Štai, kiurksau pusdienį instagramo užkaboriuose. Motinystę be streso, bet su neaprėpiama meile bandau nusižiūrėti nuo Beatos Nicholson, nes kas geriau man patars, jei ne keturių vaikų motina? Ji dar įkvepia ir bent valandą savo rutinoje dykai padrybsoti ant „Kobido“ masažo stalo. Visi nuo to tik laimingesni, patikėkit.

O nuo ko nusižiūrėti vidinę ramybę? Gal Beata Tiškevič patars, kur jos parduoda. Na, tokios, kad galvos ir širdies neslėgtų klausimai „ar sugebėsiu“, „kas aš“, „koks mano tikslas...“ Nesu tikra, ar taip iškart pavyksta. Vidiniam balsui išgirsti reikia tylos, kuri dabar tokia reta mano palydovė. Gal grįšiu prie to po pusmečio. O gal – niekada.

Štai taip pusdienį ir žiūriu, ką čia dvasingo nusižiūrėjus nuo tų simpatiškų, bet, būkim atviri, svetimų žmonių. Kai pavargstu nuo dvasios ir prasmės, lendu į kitą užkaborį nusižiūrėti naujo rankų kremo, knygų lentynos, rankinės ar sportbačių vyrui. Kai pagalvoji, galėčiau net sudaryti nusižiūrėjimų žemėlapį. Štai ten, dešiniau, – gyvenimo prasmė. Čia – šeimos mitybos planai pusmečiui. O va ten – skudurėliai ir blizgučiai. Dar truputis kelionių, prabangių sostinės renginių, barų, bučinių... Aha, yra iš ko ir meilę nusižiūrėti. Netikite? Bet juk taip norėtųsi...

Rašau jums ir nejučia galvoje ima suktis viena įkyri ir labai nepatogi mintis: juk bandydami gyventi kaip mūsų įkvėpėjai, ilgainiui didžiuosius savo lūkesčius taikome būtent jiems, o ne sau. Lūkesčius, svajones, viltis, planus, pasiekimus. Atrodo, kad tai pamatavus kitam, patikrinus savo kailiu kitam, ir mums patiems taip bus patogiau, saugiau ir be galimybės suklysti. O jei nepasiseks, visada bus galima sakyti, kad „aš tik nusižiūrėjau“.

Nesupraskite manęs klaidingai. Aš už įkvėpimą. Tačiau tai, kad visi mūsų įkvėpimai baigiasi papildų, neva padedančių atsikratyti nemylimų kilogramų, pardavimo skatinimo akcija žinomo įkvėpėjo naujienų sraute, mane beprotiškai liūdina. Juk tik pakėlus galvą nuo to srauto prasideda primirštas asmeninių atradimų, o kartais ir visai sveikų praradimų metas.

Juk buvo laikas, kai skolintis svetimų gyvenimų nereikėjo. Kai norėjosi ilgai, tingiai, atidžiai rinktis patirtis, net buitį. Kai meilės taisykles norėjosi patiems sukurti ir išmokti, o ne skaičiuoti svetimas viešas skyrybas ir burbčioti, kad mums tikrai taip nenutiks.

Kviečiu visus bent kelias akimirkas mesti velniop visus užkaborius, kuriuose taip gerai parduodama tai, ko mums išties visai nereikia. Nebevadinkime to įkvėpimais.

Užteks būti vienodiems, kai ir taip ilgus metus kapanojomės iš pelkės „tik neišsiskirk iš minios“. Nes nė velnio nebemokame tinkamai naudotis ta sunkiai iškovota laisve, nes vis norisi nuo ko nors nusižiūrėti, tik ar tikrai tie nusižiūrėjimai mums palieka ką nors prasmingo... Pakelkime akis vieni į kitus, o dar svarbiau – pažvelkime į save. Ir pabandykime gyventi taip, kad mus pačius norėtų nusižiūrėti. Tik, ačiūdie, niekam nepavyks, nes žmogus yra nepakartojamas.

Bučkiai.

Naujausi straipsniai