Prieš porą metų skaičiau psichologų įžvalgą apie tai, kad socialiniai tinklai ir visa juose vykstanti pasiutpolkė jaudina lygiai tuos pačius žmogaus smegenų centrus kaip ir lošimo aparatai. Tąkart mane sujaudino mintis, kad net kasdien mūsų taip įnirtingai vartojamos programėlės yra sukurtos tuo pačiu principu – suprask, brauki pirštu per ekraną ir patiri tą su niekuo nesupainiojamą pripažinimo, o tuo pačiu priklausomybės jausmą, mokslininkų jau kurį laiką įvardijamą kaip nomofobija. Ir negali sustoti, žinoma.
Štai turbūt todėl, jau porą valandų, gulėdama lovoje bukai spoksau į mėlyna šviesa mano smegenis negailestingai taškantį ekraną.
Pirmiausiai suvartoju keletą vos prieš dvi paras gimusių svetimų kūdikių, tuomet imuosi svetimo sergančio dvimečio, dar vieno panašaus amžiaus drakono, besispardančio tiesiai man į telefono ekraną ir šitaip reiškiančio nepasitenkinimą šiuo nuolat fiksuojamu pasauliu. Galiausiai, susileidžiu keletą svetimų vaikų, klusniai reklamuojančių man visokį šlamštą, kuris jų motinoms uždirba mėnesinį vidutinio gerumo vadovo atlyginimą ir aš, turbūt, to malonumo tiesiog pavydžiu. Galiausiai, tų daiktų, kuriuos iš socialinių tinklų mažytėmis rankytėmis man tiesia maži reklaminiai veidukai, prisiperku.
Kodėl aš sau taip darau?
Kai sąmoningai suvokiu, kad laiką, kuomet galėčiau žiūrėti savo vaikui į akis, aš leidžiu spoksodama į svetimus vaikus, pamažu imu spaudyti mygtukus „atsekti“ visiems, kurie kasdien mane farširuoja savo kūdikiais, todleriais, kartais ir paaugliais, kol šie nepradeda tėvams įsakmiu tonu drausti juos fotografuoti ir girtis jų atvaizdais. Žinau, kad jie taip daro – pati mačiau.
- Visą komentarą gali skaityti Žmonės.lt prenumeratoriai
Jūs turbūt manęs klausite, ar aš pykstu ant tų nepažįstamų suaugusių žmonių? Ar pykstu taip, kad nusprendžiau savo pasipiktinimui rasti eterį?