Dovilė Filmanavičiūtė – apie „nurytą“ ego ir tai, kodėl jos sūnaus viešumoje neišvysime

Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-09-15 19:15
34-eri – tiek kūrybininkei Dovilei Filmanavičiūtei sukako praėjusį šeštadienį. Vos išgirdusi, kad šia proga norėtume su ja pasikalbėti, Dovilė pašmaikštavo: „Apie ką? Apie senatvę?“. Iš tiesų ji ir pati puikiai žino, jog apie senatvę kalbėti dar toli gražu. Nuolatos paskendusiai darbų sūkuryje Dovilei laiko užtenka viskam – ir mylimam sūnui Kristijonui, ir pačiai sau. Moteris – šviesus pavyzdys kaip galima derinti motinystę ir sėkmingą karjerą. „Dažnai girdžiu, kad švyčiu. Panašiai ir jaučiuosi“, – portalui Žmonės.lt sakė Dovilė.

Dovile, kaip pasitikote savo gimimo dieną?

Šiemet kaip reikiant įsisukau darbų verpete. Likus vos keletui dienų iki gimimo dienos, pati save ėmiau stabdyti, sau viduje bambėdama, kad privalau sustoti, įsižeminti, susiprasti, kad žengiu į naujus metus. Taip ir nepavyko. Kažkaip griežtokai pastaruoju metu dėliojasi mano dienotvarkė.

Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

O namie dar ir mažylis, kuris tikriausiai nuolat reikalauja dėmesio...

Taip. Kristijonas namus verčia aukštyn kojomis, savo įsipareigojimus galiu vykdyti tik jam miegant arba kai Aurimas daugiau laiko dirba namuose nei biure. Tai taip ir įšuoliavau į savo trisdešimt ketvirtuosius. Pusiau skrebendama kompiuterio klavišais, pusiau košę gramdydama nuo parketo.

Na, bet gimtadienio dieną pavakarieniavome mieste su draugų šeimomis. Visi dabar pas mus su mažesniais ar didesniais kūdikiais (juokiasi). Paskui dar trumpai išėjau su merginomis, kai Kristijonas jau miegojo, o tėtis saugojo jo miegą. Mes kiekvienais metais per mano gimtadienį išvažiuodavome į kelionę – tai prie jūros, tai kažkur toliau. Buvo savotiška tradicija. Šiemet pasaulinė situacija planus kiek sugriovė, bet prie jūros ruošiamės važiuoti mėnesio pabaigoje, tai gal skaitosi? (juokiasi).

Dabar man svarbi vienintelio žmogaus pasaulyje gimimo diena

Švęsti niekada nevėlu. Kokios progos jūsų šeimoje pačios svarbiausios?

Tiesą pasakius, šiemet patyriau vieną keistą jausmą. Jį pasitikrinau su savo mama. Nežinau, kaip tai paprastai paaiškinti, bet suvokiau, jog gimtadienis man nebėra svarbus. Dabar man svarbi vienintelio žmogaus pasaulyje gimimo diena. Turiu galvoje sūnų. Paskambinau savo mamai ir paklausiau, ar ji prisimena mano gimimo dieną,  kaip viskas buvo daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Ji mane juokdamasi patikino, kad ir aš kasmet prisiminsiu.

Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kristijonas taipogi neseniai minėjo gimtadienį, kaip jį sutikot?

Su draugų šeimomis Užupyje kepėme mėsą. Mūsų draugas Justas Čekuolis demonstravo savo naują hobį – ant griliaus kepė sous vide jau apdorotus kepsnius. Tortą supjaustėme, dainavome ir žvakutę pūtėme pirmiausiai. Po to Kristijonas nuėjo miegoti (juokiasi).

Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Dažnai taip žvilgčiojate į praeitį? Kokios nuotaikos per gimtadienius aplanko?

Aš labai emocingas žmogus. Kartais čia ir dabar užsiliepsnoju, regis, net degtuko ar žibalo nereikia...Man tie paliepsnojimai greit praeina ir aš apie juos daugiau negalvoju. Pamokas labiau įsisąmoninu etapais. Pavyzdžiui, ryškią vidinę krizę jaučiau prieš trisdešimtąjį gimtadienį, tačiau ką iš to gyvenimo tarpsnio susirinkau, o ką išmečiau, sąmoningai suvokiu tik dabar. Aš ne iš tų žmonių, kurie rašo naujųjų metų rezoliucijas... Man tie savianalizės rezultatai ateina kažkaip savaime, ilgai ir skausmingai kalbantis su savimi kasdien, ne tik prieš gimtadienius.

Dažnai girdžiu, kad švyčiu. Panašiai ir jaučiuosi

Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Prieš kiek daugiau, nei metus susilaukėte Kristijono. Tada sakėte, kad norite būti „tik mama“, tačiau darbų jūsų gyvenime, atrodo, tik padaugėjo. Kaip tai nutiko?

Matyt, man nelemta mažinti tempo, nes aš kitaip tiesiog jaučiuosi nelaiminga. Kita vertus, nereikia čia maivytis – mano darbų apimtis stipriai sumažėjusi. Socialiniai tinklai sukuria tą iliuziją, kad nuo ryto iki vakaro bėgu. Taip, dalyvauju keliuose projektuose, darbus juose nudirbu sūnui miegant pietų miegu. O visa kita... tiesiog malimas liežuviu ir barškinimas klavišais (juokiasi). Esu iš tų, kurioms vaiko gimimas padėjo susidėlioti prioritetus, pripildė, regis, nesuvokiamu kiekiu kūrybiškumo. Turiu tikrai nemažai idėjų ir minčių, ką norėčiau veikti toliau. Esu labai laiminga ir pilnavertė. Dažnai girdžiu, kad švyčiu. Panašiai ir jaučiuosi. Taip yra, turbūt, dėl tos prabangios galimybės viskam pasakyti stop ir nueiti pagulėti su sūnumi tiek, kiek man norisi, bučiuotis ir kvailioti, voliotis ant grindų ir vaidinti varlę. Aš gal ir nesu tik mama, tačiau būti daugiau nei mama mane sudėtinga įtikinti.

Kiek laiko per parą skiriate miegui?

Na, jei dabar nesikalbėtume, gal jau miegočiau (juokiasi). Dažniausiai guluosi kiek po vidurnakčio. Kristijonas pažadina apie septintą, kartais aštuntą. Einam virti košės, vartyti knygų, žiūrėti ryto žinių. Jei jaučiuosi neišsimiegojusi, einu dar kartą pamiegoti kartu su sūnumi apie pietus. Tiesą pasakius, miegas man labai svarbus kokybiško gyvenimo atributas. Kai persistengiu, vaikinai namuose mane uždaro vieną miegamajame. Kaip tyčia, tada kažko nesimiega.

Ko, kalbant apie profesiją, atsisakėte tapusi mama?

Nedirbu biure. Metus buvau visiškai atitrūkusi nuo rinkodaros. Dabar pradedu sulaukti pasiūlymų padirbėti kaip laisvai samdoma kūrybininkė. Labai jais džiaugiuosi. Jie padeda nepamiršti, kodėl aš taip mėgstu šią sritį.

Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Šiais laikais daugeliui jaunų šeimų padeda auklės.

Kol kas Kristijonu rūpinamės tik mudu. Jei labai reikia, jo prižiūrėti atvažiuoja mano mama. Man atrodo, mes labai neblogai tvarkomės. Nors pažįstu merginą, kuri nueitų į pasimatymą su žavingu jaunikaičiu... Kažin, ar jai dar nenusibodo laukti kvietimo? (juokiasi).

Kristijonas nėra mano nuosavybė. Aš neturiu jokios teisės kurti jo virtualios istorijos, be jo leidimo

Su savo gerbėjais, sekėjais esate nuoširdi bei atvira. Dalijatės jausmais, įžvalgomis, rekomendacijomis. Dalykas, kurio dauguma laukia, bet jūs nesidalijate – Kristijono nuotraukos. Paatviraukite, kodėl taip nusprendėte?

Kristijonas nėra mano nuosavybė. Jis – atskiras žmogus, asmenybė. Tik kol kas negali pasakyti, nori ar nenori dalyvauti savo mamos veikloje. Aš jį gerbiu. Aš neturiu jokios teisės kurti jo virtualios istorijos be jo leidimo. Man vaikas nėra prekė, aš neketinu juo prekiauti socialiniuose tinkluose. Be to, aš neblogai išmanau skaitmeninę rinkodarą. Žinau interneto grėsmes, nusikaltimų pobūdį ir nuo jų savo sūnų saugau. Mane stebina garsios mamos, nuolat besiguodžiančios, kad jų vaikų atvaizdais internete disponuoja piktai nusiteikę žmonės, kad iš jų tyčiojamasi. Tokiais atvejais man norisi gerai joms vožtelėti, kad atsikvošėtų ir pasiūlyti tiesiog nustoti savo vaikus kelti į socialinius tinklus. Nuogus, ką tik iš vonios, miegančius, valgančius. Tai turi liautis. Antraip pamokas išmoksime tik nutikus kokiai nors nelaimei. Nors nebūtų pirmas kartas, ar ne?

Kai sūnus tik gimė, pirmas keistas jausmas, kurį patyriau buvo kaltė

Esate kada į save, kaip į mamą, pažvelgusi iš šalies? Kokia sau atrodėte?

Kai sūnus tik gimė, pirmas keistas jausmas, kurį patyriau, buvo kaltė. Vis nesiliaudavau galvojusi, ar tikrai elgiuosi teisingai, ar esu gera mama. Aš ir dabar dažnai graužiuosi, ar galėčiau būti geresne savo versija. Tačiau man labai padeda sąmoningas suvokimas, kad manęs gana ir aš esu pakankama. Aš noriu būti besąlygiškai mylinti. O kad nagus pavėlavau nukirpti...na, visi su visokiais nagais užaugo (juokiasi).

Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kokių didžiausių iššūkių iš jūsų pareikalavo vaiko atsiradimas šeimoje?

Norisi sakyti, kad teko tobulinti laiko planavimo įgūdžius. Bet suprantu, kad ne tai buvo svarbiausia. Svarbiausia buvo į šoną patraukti savo ego. Mes buvome tikrai įsipatoginę gyventi dviese. Galiu pasakyti, kad gyvenome kažkaip beprasmiškai. Nors ego ir padėjome į stalčių, kai visi trys savaitgalio rytą voliojamės lovoje, aš suprantu, kad mums trims, vieniems dėl kitų, velniškai pasisekė.

Dabar pagalvojate apie didesnę šeimą?

Aš dabar galvoju tik apie tai kaip išgyventi be siūlių ir chirurgų pagalbos (juokiasi).

Kokį patarimą duotumėt 20-metei sau?

Niekada neiti lengviausiu keliu.

Naujausi straipsniai