Donoro inkstą gavusi I.Simonovienė sulaukė ir antro stebuklo – po transplantacijos gimė dvyniai

Indrė Simonovienė / Asmeninio albumo nuotr
Laima Samulė, žurnalas „Ji“
AA

Indrė Simonovienė – Trakuose gyvenanti jauna, graži, sveika dvynukų mama. Kalbėdamas su optimizmu trykštančia moterimi net neįtartum, kad prieš devynerius metus jai teko sunkus išbandymas. Per vieną naktį jaunos moters sveikata taip suprastėjo, kad prireikė persodinti inkstą.

Vieną 2011-ųjų rugpjūčio rytą Indrė nubudo akivaizdžiai sutinusi. Pabrinkęs buvo veidas, rankos ir kojos. Sutinimas atlėgo tik vakarop.

„Kadangi buvo vasara, iš pradžių pagalvojau, kad suvartojau per daug skysčių. Tačiau tas pats pasikartojo ir kitą rytą. Taigi kreipiausi į šeimos gydytoją, kad nustatytų, kas su manimi nutiko. Neseniai buvau grįžusi iš Egipto, todėl gydytoja įtarė, kad galiu būti pasigavusi kokią infekciją. Mane nukreipė į Infekcinę ligoninę atlikti tyrimų. Tačiau jokios infekcijos rasti nepavyko, tyrimai rodė, kad sutrikusi inkstų veikla. Netrukus atsidūriau Santaros klinikų Nefrologijos skyriuje. Čia prabuvau iki pat gruodžio“, – pasakoja pašnekovė. 

Ligos priežastis – neaiški

Kelis mėnesius gydytojai bandė nustatyti, kas lėmė Indrės inkstų nepakankamumą, tačiau nesėkmingai. Anot medikų, tai buvo antras atvejis per 20 metų, kai negalėjo paaiškinti, kodėl jaunos moters inkstų veikla sutriko. Tuo metu jai teko sustabdyti mokslus ir, galima sakyti, apsigyventi ligoninėje.

„Buvo labai baisu. Man tik 20 metų, o savijauta ir išvaizda vis prastėja. Organizme atsirado apie dešimt litrų papildomo skysčio, buvo sutinusios kojos, rankos, šonai. Kol nepradėjo taikyti dializių, labai sunkiai kėliausi iš lovos. Blogiausios mintys aplankė, kai gydytoja pasakė, kad nežino, kas geriau – vėžys ar mano liga, nes vėžį galima išgydyti...

Buvo labai liūdna ir baisu, – prisimena Indrė. – Geriau pasijutau, kai pradėjo taikyti dializes, kai sužinojau apie galimybę gauti naują inkstą. Iki tol niekada nebuvau susimąsčiusi apie donorystę. Kuo daugiau informacijos gavau, tuo geriau jaučiausi.

Supratau, kad viskas gali būti gerai. Nusiteikiau optimistiškai ir nebeįsileidau minties, kad kas nors gali nepasisekti. Optimizmą palaikyti labai padėjo mama. Ji nuolat drąsino ir kartojo, kad viskas bus gerai. Palengvėjo jau po pirmos dializės, nes patinimas nuslūgo.“

Indrė Simonovienė / Asmeninio albumo nuotr

Naujas inkstas

Paskyrus gydymą, I.Simonovienė tris kartus per savaitę iš Trakų važiuodavo į Vilnių atlikti dializių. Jos fizinę veiklą ribojo trapi sveikata ir fistulė rankoje, tačiau visa kita buvo neblogai.

„Man pasisekė, nes kai kurie pacientai po dializių jaučiasi labai blogai – negali paeiti, skauda galvą, vargina silpnumas. Kadangi mano savijauta buvo gera, gydytojai neskubėjo, įrašė į laukiančiųjų sąrašus. Esant sudėtingesniems atvejams, ieškoma, kas skubiai galėtų donuoti iš artimos aplinkos. Abu mano tėvai buvo pasiryžę tapti donorais, atvirai apie tokią galimybę kalbėjomės namuose, tačiau gydytojai ragino neskubėti ir šiek tiek palaukti. Be to, tėvai persirgę gelta, todėl buvo šiokia tokia rizika, kad inkstai gali netikti“, – pasakoja pašnekovė.

Lietuvoje recipientai inksto vidutiniškai laukia apie dvejus metus. Indrei laimė nusišypsojo kur kas greičiau – donoras atsirado per pusmetį.

„Naktį sulaukiau skambučio, kad reikia ruoštis ir vykti į Kauno klinikas, nes atsirado inkstas. Tas vienas skambutis buvo lemiamas – įvertinus, kurių recipientų rodikliai tinkamiausi, inkstą gavau aš. Viduje džiaugsmas maišėsi su liūdesiu. Supratau, kad gaunu neįkainojamą dovaną, tačiau kažkieno kito šeimoje nelaimė“, – atvirauja moteris.

Lauktas palengvėjimas

Indrė pasakoja, kad po sėkmingos inksto transplantacijos sveikata gerėti ėmė sparčiai. „Jau trečią dieną po operacijos į palatą atėjusi gydytojų komanda nudžiugino, kad visi rodikliai labai geri, inkstas veikia puikiai. Tiesa, ligoninėje pasigavau plaučių uždegimą, todėl namo mane išleido tik praėjus trims savaitėms, kai pavyko išgydyti gretutines ligas. Inkstą gavau gegužę, o birželio viduryje jau buvau namuose.

Viskas įvyko žaibiškai – liga, dializės, transplantacija. Tokie išgyvenimai pakeičia žmogų, padeda perdėlioti vertybes. Pasikeitė mano požiūris į pasaulį, gyvenimą, kitaip ėmiau vertinti save ir reaguoti į aplinką. Anksčiau viskas atrodė taip reikšminga, dramatiška, rimta.

Dabar į viską žiūriu daug paprasčiau, su šypsena, – kalba moteris. – Po inksto transplantacijos pasikeitė ir kai kurie įpročiai. Dabar reikia gerti labai daug vandens. Tai buvo draudžiama, kai atlikinėjo dializes. Taip pat reguliariai, valandų tikslumu, tenka vartoti vaistus. Kalbėdama apie sveiką gyvenseną, turėčiau prisipažinti, kad niekada nebuvau sporto entuziastė. Ir dabar renkuosi tik vaikščiojimą. Mitybos koreguoti nereikėjo, nes visuomet valgiau gana sveikai, taigi kardinalių pokyčių neįvyko, tiksliau, jie dar laukė ateityje.“

Indrė Simonovienė su šeima / Asmeninio albumo nuotr

Nėštumas su staigmena

Iškart po transplantacijos gydytojai ragino jauną moterį ilgai neatidėlioti šeimos planavimo, nes, kaip sakė, niekada negali žinoti, kaip situacija pasikeis per kelerius metus. Tad po kurio laiko sutikusi mylimąjį ir ištekėjusi, Indrė nutarė susilaukti vaikų.

„Nėštumas turėjo būti planuotas, nes reikėjo pakeisti vartojamus vaistus į tokius, kurie nekenktų nėštumui, vaisiaus vystymuisi. Tris mėnesius gėriau naujus medikamentus, kol gydytojai leido bandyti pastoti. Pavyko labai greitai, – šypsosi. – Pasidariau nėštumo testą ir, pamačiusi teigiamą atsakymą, užsirašiau pas gydytoją ginekologę. Man buvo atlikta echoskopija. Jos metu gydytoja paklausė, ar pastojau natūraliai...“ Iškart supratau, kad nešioju ne vieną vaisių. Kirbėjo tik klausimas – du ar trys. Gydytoja pasakė, kad mato dvi širdeles.

Tiesą sakant, patyriau šoką. Išsigandau, ar pavyks sėkmingai išnešioti dvynukus. Bet neigiamas mintis greitai nuvijau šalin. Nerimą pakeitė džiaugsmas ir pasitikėjimas savimi. Kai pranešiau vyrui žinią apie dvynukus, jam prireikė kelių dienų atsigauti (juokiasi).“

Indrės Simonovienės vaikai / Asmeninio albumo nuotr

Inkstas neapvylė

Viso nėštumo metu Indrė jautėsi gerai, tik paskutines kelias savaites prireikė atidesnės gydytojų priežiūros.

„Sūnelius pagimdžiau 35 nėštumo savaitę, kas dvynukams yra įprasta. Visą nėštumą jaučiausi gerai, tik pilvukas buvo didokas, tai tekdavo prašyti pagalbos aunantis batus (šypsosi). Septynis mėnesius gyvenau įprastą gyveną, bet 32 nėštumo savaitę prasidėjo nėščiųjų preeklampsija, todėl gydytojai paguldė į ligoninę, kad pavyktų laiku užkirsti kelią komplikacijoms. Vienas lėliukas buvo netinkamoje padėtyje, negalėjau gimdyti natūraliai, todėl buvo skirta planinė Cezario pjūvio operacija.

Gydytojai pastebėjo, kad mano inkstas jau šiek tiek pavargo – juk turėjo dirbti trigubu krūviu, todėl nutarė ilgiau nelaukti. Įdomu tai, kad operacija buvo paskirta penktadienį, o paskutinę naktį gimdymas prasidėjo natūraliai. Abu vaikučiai gimė sveiki, po savaitės mano inkstas vėl dirbo įprastu ritmu, visi rodikliai buvo geri. Ir taip jau devyneri metai“, – džiaugiasi I.Simonovienė.

Visi artimieji – už donorystę

Šiandien Indrė savo istorija dalijasi su šypsena ir vidine ramybe, tačiau neslepia, kad pirmi metai po operacijos psichologiškai nebuvo itin lengvi.

„Pirmus metus bijojau, kad organizmas neatmestų inksto, kad jo veikla nesutriktų. Bijojau ir nepastebėti kokios inkstų ligos, neuždelsti. Pradžioje, kaip ir priklauso po transplantacijos, kiekvieną mėnesį važiuodavau į apžiūrą ir pasidaryti tyrimų. Vėliau vizitai retėjo – vykdavau kas tris mėnesius. Prieš kiekvieną vizitą labai jaudindavausi, svarstydavau, kokie bus rezultatai, bet ilgainiui įpratau. Žinojau, kad pajusiu, jei kas nors bus ne taip, kad mano gydytoja laiku pastebės pakitimus. Žinoma, nurimti padėjo ir gera savijauta. Šiandien jau neatrodo, kad esu ligonis su ilga istorija“, – sako ji. 

Jauna moteris ir visa jos šeima nevengia kalbėti apie donorystę, visi pasiryžę donuoti. „Po mano patirties, visi pradėjo daugiau tuo domėtis ir atvirai apie tai kalbėti. Kiekvienas, nutikus nelaimei, taptume donoru. Labai svarbu pasikalbėti su šeimos nariais, pasakyti artimiesiems apie savo apsisprendimą būti donoru. Atsitikus nelaimei, jie nedvejodami galėtų paaukoti organus transplantacijai.

Esu gyvas pavyzdys, kad tai veikia, kad galima gyventi su persodintu organu, kad tai gali išgelbėti gyvybę. Pati taip pat, laikui atėjus, norėčiau kam nors padėti. Tokios paties nuomonės yra ir mano mama, sesė, vyras, draugai, – kalba Indrė. – Visi per mano patirtį supratome, kaip svarbu yra sveikata, kad be jos nieko brangesnio nėra. Kai esame sveiki, turime jėgų, galime įveikti visus sunkumus. Taip pat labai reikalingas optimizmas. Žmogus gali save pakelti arba sužlugdyti. Kasdienis mano tikslas – kelti sparnus ir judėti į priekį.“

Skaitykite daugiau