Neseniai su studentais diskutavom apie vyriškumą. Bandėm išsiaiškinti, kodėl pyktis ir agresija dažnai yra tos emocijos, kurios apibūdina vyriškumą. Kodėl vyrams leidžiama iš viso emocijų spektro naudotis tik ta viena spalva. Nes antraip jie nebus „vyriški“?
Kitą dieną po seminaro ėjau šaligatviu iki parduotuvės ir prieš save pamačiau ta pačia kryptimi einantį 30-metį vyrą. Žingsniavo jis atšovęs į šonus alkūnes, plačiu spinduliu skleisdamas aplink save aiškią žinutę: „jūros – prasiskirkit, šaligatviai – nusitieskit, mirtingieji – traukitės, EINA VIERCHAS“.
Tvirtai laikydamas už pavadėlio jis vedėsi šunį, kuris vis baikščiai dairėsi į visas puses, reaguodamas į automobilių garsus. Mačiau, kaip susinervinęs vyras vis patempdavo šunį už pavadėlio, kad šis nesiblaškytų. Ir tik tada atkreipiau dėmesį, kaip arti savęs jis jį vedasi, paėmęs pavadėlį kuo arčiau šuns kaklo, vis tempdamas jį viršun, net ir tada, kai šuo jau ėjo nusiraminęs. Ėjau paskui juos pakankamai ilgai, matydamas, kaip jis kas kelias sekundes truktelėdavo pavadėlį į viršų, kol priekinės šuns kojos praktiškai pakildavo nuo žemės.
„Sadistas“, – pagalvojau.
Jau kitą dieną, įlipęs į autobusą, pastebėjau gale sėdinčius kelis vaikinus. Nieko neužgauliojo, neužkabinėjo, tik garsiai keikėsi, stumdėsi, kažką vienas kitam pasakojo, juokėsi (nors „žviegė it arkliai“ gal būtų tinkamesnis apibūdinimas). Jaučiau savo ir kitų keleivių įtampą: „kad tik neprisikabintų“. Autobusui sustojus stotelėje, žirgai šovė pro duris ir visiems tarsi palengvėjo. Vėl pradėjom kvėpuoti.
O aš pagalvojau, kad visa tai pažįstama iki skausmo:
- Tie autobuse besigrumiantys triukšmingi bernai;
- Tas vierchas, savo agresiją liejantis ant šuns;
- Tie prie pėsčiųjų perėjų priversti sustoti šimtai vyrų, kurie bando užvažiuoti tau ant kulnų, nes susinervina, jei nebandai per perėją lėkti kaip pasiutęs, su veido išraiška „labai atsiprašau, kad sutrukdžiau, gerbiamas vyre“;
- Tie vyrai, kurie lenkia vienas kitą kelyje, nes tas aplenkė aną prie tos sankryžos, o anas užkišo anam prie to šviesoforo, ir tėškiasi į žmones arba į stulpą;
- Tie vyrai, kurie interneto komentaruose lieja srutas;
- Tie vyrai, kurie auklėja savo vaikus diržiuku ir drausmina žmonas kumščiais;
- Tie vyrai, kurie darbo susitikime neleidžia tau įsiterpti, užima visą eterį ir prarėkia visus kitus;
- Tie vyrai, kurie sėdėdami autobuse išsinarina kojas, kad galėtų kuo plačiau jas išskėsti;
- Tie ketvirtokai, prie mano laiptinės vienas per kitą visu garsu leidžiantys rusišką bumčiką.
Jie visi spinduliuoja agresiją. Jie nori išrėkti savo vyriškumą. Vieni dar tik mokosi, kiti jau su ilgamete patirtimi. Jie bijo, kad praradę agresyvumą taps nevyriški. Jie bus agresyvūs, net jei tai reiškia įsirėžti į medį ar atsidurti kalėjime.
Jie sunkiai gali priimti kitokį santykį negu varžymasis, konkuravimas, stumdymasis, kuriame galima panaudoti savo agresiją. Santykiai be agresijos jiems sunkiai pakeliami, būdami juose jie jaučiasi pažeidžiami, nesaugūs, nevyriški. Nuoširdumas, švelnumas, empatija jiems kelia gėdą.
Agresija tampa storu kiautu, kuris atmuša absoliučiai viską. Jame agresyvus žmogus tarsi sustingsta psichologiškai ir socialiai. Jį sunku paliesti, išjudinti, išlaisvinti, apkabinti, nes agresija išmokiusi pulti viską, kas juda.
Noriu, kad išmoktume tuos kiautus atidaryti ir neleisti jiems pasiglemžti nei vieno iš mūsų.