Be penkiolikos devynios. Tikriausiai vėl vėluosiu į darbą. Išsikapanojęs iš namų, greitu žingsniu lekiu į stotelę. Kai einu pėsčiųjų tiltu, pakyla vėjas ir stipriais gūsiais pradeda vanoti mano veidą. Kruopščiai sušukuoti plaukai draikosi į visas puses. Einu ir jaučiu, kaip mano šukuosena neišvengiamai virsta kažkuo panašiu į varnos lizdą. Retkarčiais apsižvalgau, kad kas nenutūptų.
Kai iš toli pamatau jau lūkuriuojantį autobusą, pradedu bėgti. Pribėgu ir bandau kuo greičiau įšokti pro duris. Keldamas pirmą koją į vidų, išgirstu, kaip pro mano ausis sušvilpia durys. Ufff, spėjau. Iškart pasitikrinu: rankos, kojos – yra, viskas vietoje. Nesutrėkštas, pusiau neperkirstas. Pasisekė.
Atsisėdu dešinėje pusėje prie lango, ten galėsiu stebėti šaligatvio gyvenimą. Pajudam. Mano akys pradeda įdėmiai fiksuoti: stotelė, vėmalas prie stotelės, dvi senyvos ant suoliuko sėdinčios moterys, miesto dviračiu važiuojanti mergina, žiovaujanti katė, sutraiškytas bambalis. Tada, privažiavus antrąją stotelę, pamatau tai, apie ką mąstysiu ištisą dieną.
Močiutė, už rankos paėmusi penkiametį anūką, eina šaligatviu, kai vėjas netikėtai nupučia vaiko kepurę ant žemės. Kepurę su ilgais krašteliais aplink visą galvą, kurią vaikystėje vadindavom bliūduku (angl. bucket hat) ir į kurią šiek tiek paūgėję žiūrėdavom su pasibjaurėjimu. Nes jeigu tą bliūduką dar gali užmaukšlinti penkiamečiui, tai jau pirmokui to padaryti niekaip nepavyks. Iš bliūdukų išaugama.
Taigi, vėpsodamas pro langą, aš pamatau šitą reginį: smarkus vėjo šuoras nupučia tą kepurytę nuo penkiamečio galvos ir jam už nugaros tėškia į žemę. Berniukas atsisuka, paleidžia močiutės ranką ir bėga jos pasiimti. O jo veidas – kaip žmogaus, kuriam kažkas ką tik papasakojo patį juokingiausią bajerį žemėje. Toks nuoširdaus kvatojimo, palaimos, džiaugsmo, patirto netikėtumo junginys. Bėgdamas jis praktiškai krykštauja. Žmogau, tau tik nupūtė vėjas bliūduką, o tu čia linksminiesi tarsi vyktų geriausias vakarėlis žemėje!
Lyg maža miela panda, jis nerangiai bando sučiupti kepurę, bet vėjas ją pučia vis tolyn. Berniukas bėga iš paskos, o jo veide mainosi skirtingos emocijos – džiaugsmas, trumpas sumišimas, kai nepavyksta jos pagauti, nuostaba, juokas ir tas visiškas atsidavimas savo tikslui. Pagaliau jis sugriebia tą bliūduką, užsimaukšlina ant galvos ir grįžta pas močiutę.
Tai, ką aš pamačiau, buvo emocinis užtaisas, spalvinga emocijų paletė, kurios man užteko visai dienai. Galiu klysti, bet man atrodo, kad vaikai emocijas išgyvena labai giliai ir nuoširdžiai. Jų emocijos tokios grynos, dažnai dar neužglaistytos mandagumo įpročiais, gėdos jausmu ar korektišku santūrumu. Jeigu jie pyksta, tai pyksta nuoširdžiai. Jeigu tūžta, tai iki galo, krisdami ant žemės ir rėkdami ant viso pasaulio. Jei džiaugiasi, tai leidžia sau juoktis, kvatotis ir transliuoti savo laimę visais įmanomais būdais.
Suaugę irgi turi milžinišką emocijų lobyną, bet – turbūt sutiksite – kai vėjas mums nupučia kepurę arba išpučia skėtį iš rankų, mes tikrai nesilinksminame taip, kaip tas penkiametis. Nesakau, kad turėtume. Tiesiog paprastiems dalykams, paprastoms kasdienėms patirtims dažnai esame abejingi ir nesugebame įžvelgti jose tam tikro gyvenimiško žavesio, kurį tokie dalykai turi. Savo emocijas (ypač pozityviąsias) pasiliekame tik „rimtiems“, „vertingiems“ gyvenimo momentams. Maždaug, „nėra čia ko džiūgauti – prisikvatosiu, kai laimėsiu milijoną“.
O aš mokausi iš to penkiamečio. Susitaikiau su pėsčiųjų tiltu, su vėjo gūsiais, su autobusais, grasinančiais priverti durimis. Visa tai turi kažkokio žavesio, kurį kasdien bandau pagauti. Kaip tą kepurę.
Daugiau tekstų rasite dpaulauskas.lt