Donatas Montvydas: „Svarbiausia – šeima“

Koncerto Donatas Montvydas „Kalėdos LIVE CIRKAS“ akimirka / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Jurga Čekatauskaitė
Publikuota: 2018-01-09 19:15
Daugiau nei per dešimtmetį atlikėjo Donato Montvydo gyvenime pasikeitė beveik viskas. Iš drovaus studento jis virto savimi pasitikinčiu ir atkakliai tikslų siekiančiu dainininku. Tapo vedusiu vyru ir dviejų vaikų, kuriems apie gyvenimo vertybes seka pasakas nuo kūdikystės, tėčiu. Žmogumi, kuris į save dažnai atkreipia dėmesį ekstravagantiškais kostiumais ir šukuosenomis, nes to reikalauja šou verslas. Atrodo, kad dėl jo Donny Montell įstengtų paaukoti daug ką, netgi savo vardą. Bet tik ne šeimą.

Neseniai šventėte 30 metų jubiliejų. Koks dabar jūsų gyvenimo etapas – pats klestėjimas ir visiška pilnatvė?

Tik pradėjęs trečią dešimtmetį nesusimąstydavau apie greitai lekiantį laiką – apie tai girdėdavau nebent iš savo tėvų. Dabar, nors 30 metų dar gana jaunas amžius, vis pagalvoju, jog praėjo beveik pusė gyvenimo. Aišku, ir šešiasdešimties gali žydėti, bet vis tiek... Aš jau nebesu paauglys ar studentas, o šeimos žmogus, auga vaikai, džiaugsmo pilna, galime keliauti, mūsų nevaržo nei sveikata, nei fizinės jėgos – viskas puiku. Bet kalbant apie šou verslą toks amžius kelia daugiau klausimų. Viena mano vaikystės svajonių stebint Vemblio stadione koncertuojantį Freddie Mercury buvo pasiekti kažką panašaus ir įkvėpti pasaulį taip, kaip Freddie įkvėpė mane.

Svajojate apie pasaulinę šlovę?

Šiandieninis šou verslas labai akcentuoja jaunystę, o aš esu scenoje šokantis popkultūros atlikėjas, kuris išjudina mases. Tad stengiuosi išlikti jaunas, pozityvus, nesumedėjęs.

Na, šlovė nėra pagrindinis dalykas, bet jeigu man, gyvenančiam Lietuvoje, kažkada milžinišką įspūdį padarė „Queen“, kodėl gi mano muzika negali kam nors palikti panašaus įspūdžio. Tik šiandieninis šou verslas labai akcentuoja jaunystę, o aš esu scenoje šokantis popkultūros atlikėjas, kuris, kaip kažkada Freddie Mercury ar Michaelas Jacksonas, išjudina mases. Tad stengiuosi išlikti jaunas, pozityvus, nesumedėjęs. Dauguma pasaulinės A klasės atlikėjų į didžiąją sceną prasimušė jauni – tai vienas svarbesnių kriterijų šou versle. Man irgi dar nesinori koncertuojančios legendos statuso. Muzika, kaip ir krepšinis, turi savo taisykles. Atrodo, 21 metai – jaunas amžius. Bet jeigu žaidėjas būdamas 18–19 metų dar nepasirašė kontrakto, nekelia susidomėjimo Europos klubams ar NBA – viskas, tarptautinės karjeros jau nepadarys. Labai mažai kas prasimuša būdamas virš 20-ies.

Muzikos pasaulyje tokie kaip Justinas Bieberis, Justinas Timberlakeʼas karjerą pradėjo dar vaikystėje ar paauglystėje ir labai daug pasiekė iki pilnametystės. Lietuvoje aš jaučiuosi tarsi pionierius, mėginantis patekti į tarptautinę popmuzikos rinką. Labai norėčiau, kad lietuviai pradėtų bendradarbiauti su tokiais pasaulinio lygio atlikėjais kaip Timberlakeʼas, Beyonce ir t. t. Bet ten mūsų nėra. Turime krepšininkų, Arvydą Sabonį, kuris nutiesė kelius į pasaulį, o popmuzikos srityje visi lokalūs. Tačiau mano kartos atlikėjai jau pradeda pasirašinėti sutartis, pagaliau mes važinėjame, kai ką darome, stengiamės pakliūti į Europos rinką. Tad sulaukęs 30-ies galvoju, kad aš dar turiu laiko, bet ta karta, kurią noriu užsiauginti, yra jauna, todėl aš irgi turiu toks būti.

Gal jūs jiems jau per senas?

Kol kas dar ne. Nes aš juos suprantu ir pats jaučiuosi gana jaunatviškas. Nesu jauniausios kartos atlikėjas, be to, turiu šeimą – tam tikri dalykai galbūt mane riboja. Bet mano jaunatviškumas, gebėjimas bendrauti padeda rasti kelią ir pas tuos dar visiškai vaikus. Man patinka, kad jie niekada nemeluoja, sako taip, kaip yra, o didžiausi fanai palaiko besąlygiškai ir kone nešioja mane ant rankų. Tačiau kartais gali pasakyti: man nepatinka ta daina ar tas pasirinkimas. O šiaip gerbėjų turiu labai įvairaus amžiaus. Merginos paprastai būna atviresnės; retai pasitaiko vyrų, kurie prieitų, apsikabintų, atvirai pakalbėtų. Mūsų mentalitetas gal kažkiek skandinaviškas, o gal dar posovietinis, nes nedrįstame atvirai reikšti savo jausmų. Be to, labiau viena kitą traukia vyriška ir moteriška energijos. Nors būna vyrų, kurie parašo, jog juos įkvepia mano veikla.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Ar didžiausių fanių emocijų nepristabdo jūsų, kaip rimto šeimos vyro ir tėvo, statusas?

Ne, nors šiek tiek sugrioviau tą pramogų verslo taisyklę – pasirinkau savo vertybes, šeimą, vaikus ir gyvenimo būdą, o ne šou principus. Bet su meile tam, ką darau.

Bet ar toks pasirinkimas nekenkia jūsų, kaip sexy atlikėjo, įvaizdžiui, koks mėginamas kurti?

Aš ir esu sexy. Muzika man leidžia daugiau. Provokuoti, imtis kai ko, kas iš pradžių atrodo koktu ar nepatogu, išeiti iš komforto zonos. Mano šeimai tai irgi didžiulė praktika, nes žmona mane priima tokį, koks esu: eksperimentuojantį su muzika, dainomis, vaizdo klipais ir t. t. Stengiamės išlaikyti pasitikėjimą vienas kitu ir išsaugoti motyvaciją daryti tai, ką darau. Yra daug dainų, kurios kelia seksualinę energiją, ir aš nenoriu to stabdyti, nes muzika (kaip ir gyvenimas) paremta trimis pagrindinėmis čakromis: proto, širdies ir seksualinės energijos. Pastaroji muzikoje dabar ypač dominuojanti.

O kiek tokioje kūryboje proto?

Priklauso nuo stiliaus ir to, kiek pats į ją įdedi. Šiuolaikinė muzika paremta ritmu ir jo skatinama seksualine energija. Stevieʼo Wonderio laikais melodijose būdavo daugiau harmonijos, joms reikėjo daugiau širdies ir žinių. Šiais laikais net ir tie, kurie jau laikomi gyvomis legendomis, bando taikytis prie esamų sąlygų, nes kartos keičiasi. Egzistuoja garso standartas, nuo kurio nelabai gali pabėgti.

Kažkada prisipažinote, jog esate gana pavydus.

Taip, esu. Tai reiškia, kad mano moteris man rūpi. Bet pavydas turi visokių formų. Manasis nepasireiškia kokiomis nors nesąmoningomis scenomis. Išgyvenu jį viduje arba, jei kyla minčių, kad turiu ko nors paklausti, apie tai pasikalbame. Veronika irgi pavydi, bet dėl ilgos mano muzikinės praktikos ir kai kurių pasirinkimų jau užsiauginome tam tikrus šarvus. Tai nėra abejingumas. Jei atsiranda abejonių, mes apie jas šnekamės.

Jūsų šeimoje viskas labai apgalvota?

Pirmiausia esame žmonės, tada – vyras ir moteris, tada – draugai vienas kitam.

Mes ir galvojame labai emocingai – esame karšti žmonės, dažnai pakeliame toną. Bet, manau, viską darome sąmoningai. Nes pirmiausia esame žmonės, tada – vyras ir moteris, tada – draugai vienas kitam.

Negi visiškai nesipykstate?

Tarp mūsų vyksta diskusijos. Jei patekus į kraštutinę situaciją norisi nusisukti, dažniausiai sakau: „Veronika, reikalingas sprendimas.“ Nes tokiais atvejais lieka du keliai: arba žmonės skiriasi ir nebegyvena kartu, arba ne. Kam savaitę laiko gaišti nekalbėjimams – neturiu tokio poreikio. Kitais atvejais ji sako: „Ką darome?“ Mūsų pokalbių tikslas – išsišnekėti, išsilieti ir kartu rasti kokį nors sprendimą. Tad visada būna vienas asmuo, kuris pasako: „Ne, ne, niekur neikime, kol nepasikalbėsime.“

Ar tokį išmintingą požiūrį perėmėte iš savo tėvų? O gal jie išsiskyrę?

Jie senokai gyvena atskirai, bet santykiai nutrūko jau mums su sese tapus pilnamečiais. Jie be galo skirtingi žmonės, bet buvo suradę būdą, kaip suderinti tėčio meniškumą bei charizmą ir mamos logiką bei mokėjimą rūpintis mumis. Aš nuo vaikystės turėjau tam tikrą požiūrį į šeimą ir svarstydamas apie antrąją pusę galvodavau, kad norėčiau pasenti su tuo žmogumi.

Veronika – jūsų pirmoji meilė?

Ne, pirmąją meilę išgyvenau dar mokyklos laikais, draugavome gal nuo pradinių klasių – tik klausimas, kas tai iš tiesų buvo? Žavesys, susidomėjimas, ryšys? O kartais taip atsitinka, kad kai kurie dalykai tavyje natūraliai atsiriša, kažkas įvyksta ir abi pusės sutartinai jaučia: tai įvyko! Keistai šiais laikais skamba, bet manau, kad šeimą turėtume kurti visam gyvenimui, nes tu tą žmogų pasirenki. Tai tavo geriausias draugas, tavo vaikų mama.

Visi žmonės tuokiasi tikėdami, kad tai – visam gyvenimui. Bet kartais kažkas atsitinka. Kas?

Gal pritrūkstama motyvacijos, valios ar ryžto išlaikyti santykius, nemokama kalbėtis. Daug kas iš tikrųjų nesugeba bendrauti, gerbti vienas kito. Aš sutinku pačių įvairiausių žmonių iš skirtingų sričių ir matau, kad jie nėra įpratę kalbėtis. Jie linkę suprasti savo tiesą kaip vienintelę ir negirdi kitos tiesos. Galbūt problemų kyla, kai žmonės nebenori išlaikyti tų santykių, nes dingsta aistra, pradeda gniuždyti buitis, norisi naujovių, spontaniškumo ir viskas susiveda į tokius paviršutiniškus dalykus. Santykius aš laikau sudėtingiausia gyvenime duota praktika. Šou versle irgi viskas sudėtinga, bet, palyginus su šeimos reikalais, ten tik saulėgrąžų lukštenimas. Bet kadangi esu perfekcionistas, tai ir į savo darbą įdedu tiek pat pastangų, kiek į asmeninį gyvenimą. Pramogų srityje irgi tenka nemažai pereiti, suprasti, išjausti, prisitaikyti – panašiai kaip ir santykiuose.

Roberto Pledo nuotr.
Roberto Pledo nuotr.

Turite ne tik ketverių metų Adelę, bet ir pusmečio vyruką Kajų. Mokate jais pasirūpinti? Pagaminti mišinuką sūnui, nuraminti, kai verkia, supinti kasytes dukrai?

Be abejo! Man apskritai keistas požiūris, kad vyras gali nemokėti padaryti savo vaikui mišinuko ar nesikelti prie verkiančio naktį, nors žinau, kad tokių yra daug. Tu turi būti šeimoje, dalyvauti jos procesuose. Taip, aš su vaikais praleidžiu mažiau laiko nei Veronika, nes daug jo pasiima muzika.

Kartais vyrai ima skųstis dėmesio stoka, kai vaikai tampa žmonos pasaulio centru ir pradeda trūkinėti dviejų žmonių tarpusavio ryšys. Jums tai negresia?

Viskas yra paremta auka. Ką nors tenka aukoti dėl ko nors kito. Vaikai it vampyriukai siurbia iš tavęs energiją, bet tu tai priimi ir sąmoningai sakai, jog šiandien tavo jėgos labiau nukreiptos į juos. Abu tai suvokiame kaip faktą, ieškome būdų, kaip kompensuoti, kalbamės apie neišvengiamus gyvenimo etapus – tada viskas atrodo paprasčiau. Mūsų daug kas klausia, ar dukra nepavydi Kajui? Sakau, kodėl turėtų pavydėti – ji savo broliuką labai myli. Turime tokią taisyklę, kad niekada abu tėvai nebūna prie naujagimio. Jei mama jį maitina, aš būnu su Adele. Ir, atvirkščiai, jei darau dinaminę gimnastiką Kajui, tada Veronika leidžia laiką su dukra. Ir jokių problemų dėl pavydo nekyla.

Ar jūsų perfekcionizmas šeimos gyvenimui netrukdo?

Gal aš ir iš vaikų daug reikalauju, tačiau tokį mane sukūrė gamta – negaliu tam pasipriešinti. Nes jeigu priešinuosi, tada kankinuosi.

Gal aš ir iš vaikų daug reikalauju, tačiau tokį mane sukūrė gamta – negaliu tam pasipriešinti. Nes jeigu priešinuosi, tada kankinuosi ir jaučiuosi nevisavertis. Bet ar turėčiau su savo perfekcionizmu kovoti? Dėl kokio tikslo?

Na, gerai, tarkim, gamta apskritai vyrus sukūrė poligamiškus, bet nemažai jų kažkaip sugeba atsispirti savo prigimčiai.

Taip, jeigu tavo elgesys kelia skausmą kitiems, atsispirti galima. Aš, tarkim, moterims esu labai neabejingas, tačiau šeima man – didžiausias prioritetas. Ir šiuo atveju mano perfekcionizmas duoda vaisių, nes aš ir iš savęs reikalauju maksimumo, tam tikrais atvejais netgi save prievartauju. Bet jeigu mano vaikas toks nėra, juk nepriversiu jo tapti perfekcionistu. Tik kaip tėtis galiu pasistengti jam suteikti kiek įmanoma daugiau. Iš vaikų aš tik reikalauju meilės, atjautos, supratimo, neatsikalbinėti ir t. t. Bet viskas pasiekiama labai daug aiškinant, kas yra atsikalbinėjimas ar nepagarba. Adelei tai pasakodavau ją migdydamas jau nuo kelių mėnesių. Ne kaip mokytojas, o tiesiog kalbėdamas, kas yra gyvenimas. Mūsų šeimos principas – nesielgti su jais kaip su vaikais, bendrauti lyg su suaugusiaisiais, bet kalbėti tiek, kiek jiems įdomu.

Psichologai sako, jog perfekcionizmas trukdo atsipalaiduoti ir pasimėgauti gyvenimu nieko nereikalaujant nei iš savęs, nei iš kitų, o vis aukščiau keliami tikslai gali baigtis nusivylimu savimi ir aplinkiniais.

Aš pasiektu tikslu paprastai pasimėgauju tik vieną akimirką, o pats procesas jo siekiant gali trukti labai ilgai. Bet ta akimirka atperka viską. Vis dėlto man svarbiausias dalykas yra ne viršūnė, o ėjimas jos link, kitaip tariant, visas tas procesas, per kurį maksimaliai iš savęs reikalauju kaip žmogus, kaip dainininkas, kaip tėtis ir visiškai tam atsiduodu – niekur nestabdau. Jei viduje pajaučiu, kad kažkas negerai, išsitraukiu tą emociją, analizuoju ir bandau suprasti, kodėl taip įvyko. Tokia nuolatinė analizė man yra normalus, nuo vaikystės įprastas dalykas. Jei to nebūtų, jausčiausi gyvenantis paviršutiniškai. O dabar aš mėgaujuosi elgdamasis teisingai ir pagal savo principus. Net jei išgyvenu viską, kai liūdžiu, verkiu ar pykstu – nevaržau savęs, pasiduodu savo natūrai. Nenoriu dirbtinai taikytis prie kažkokių štampų.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai