Dominykas Vaitiekūnas švenčia 35-metį: apie svarbią tatuiruotę, „gėjų mafiją“ ir meilę sau

Dominykas Vaitiekūnas / Asmeninio albumo ir BNS nuotr.
Monika Urbonaitė
Šaltinis: Žmonės
AA

Aktorius, muzikantas, laidų vedėjas Dominykas Vaitiekūnas rugsėjo 27-ąją švenčia 35-ąją gimimo dieną. Tik ką sugrįžęs iš kūrybinių dirbtuvių Barselonoje, kur su mokytoju Joey Bates tobulino savo scenos kalbą, jis pasakoja apie ieškojimus, atradimus ir santykį su jį supančiu pasauliu.

Su kuo tau asocijuojasi žodis „jubiliejus“?

Su rožėmis, prastomis atvirutėmis ir pageidavimų koncertu (juokiasi). Iš tikrųjų gėles mėgstu, sveikinimus priimu, tačiau specialiai man dedikuoto kūrinio per televiziją išgirsti tikriausiai nenorėčiau. O jei visai rimtai, tai per gimtadienį jaučiu melancholiją. Mąstau, galbūt kažko nepadariau, o kažką padariau per anksti. Viduje aš jaunatviškas ir žiauriai noriu padaryti dar daug dalykų. Tiesa, kartais pasvajoju ir apie mažesnį krūvį, sodą, mišką.

Bėgant metams keičiasi požiūris į šią dieną, šventinės tradicijos?

Kažkodėl labai bijojau 30-ies metų gimtadienio. Jam atėjus, bijojau, kad nesijausčiau taip, kaip jaučiausi iki tol. Žinoma, lūžis įvyko, atsirado brandesnis požiūris į gyvenimą. Anksčiau daugiau kentėjau ir viską stipriau išgyvendavau.

Kalbant apie pačią šventę, kiekvienais metais paminiu skirtingai. Priklauso nuo nuotaikos ir situacijos. Šįkart tikriausiai susitiksime su draugais ir prie pianino jaukiai atšvęsime.

Dominykas Vaitiekūnas / Asmeninio albumo nuotr.

Mėgsti dovanoti sau?

Neseniai vykau į Barseloną, kur dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse. Šią dovaną sau įteikiau likus savaitei iki gimtadienio. Taip pat prieš kelias dienas smaguriavau pyrago. Saldumynų paskutiniu metu vengiu dėl lėtėjančios medžiagų apykaitos ir greitėjančio svorio augimo, bet pasižiūrėjau į tatuiruotę, kurią šiais metais pasidariau. Ten parašyta: „Galima“. Sau pasakiau: „Čia – mano gimtadienio pyragas“. Prabangių dovanų sau kol kas nedovanoju. Gal į tatuiruotę ne visiškai įsiskaičiau. Reikės mokytis (šypsosi).

Esi ne tik aktorius, muzikantas, bet ir beveik visų savo projektų prodiuseris. Kaip kovoji su nuolatiniu lėkimu, stresu?

Tepu veidą kremu, nes jį beria (juokiasi). Išties, tai norėčiau būti atlikėju, o ne vadybininku. Pakalbėjęs su kitais menininkais, kurie daro tą patį, puikiai suprantu, kad ne visuomet gaunasi laviruoti ir kartais dėl vadybos nukenčia meninė pusė. Su stresu man kovoti padeda sportas, nuo rugsėjo grįžau į šokius, stengiuosi pailsinti smegenis didindamas fizinį aktyvumą.

Kada paskutinį kartą atostogavai?

Vasarą tris savaites praleidau Austrijoje, Islandijoje ir Lietuvoje. Deja, šį laiką iš manęs pasiglemžė koronavirusas. Pradedu galvoti apie laisvą laiką, kai galima neveikti nieko. Tokių atostogų dar nesu turėjęs.

Dominyko Vaitiekūno klipo filmavimas / Asmeninio albumo nuotr.

Pastarieji metai tau buvo ypač darbingi, netrukus laukia koncertai. Besiruošiant susidūrei su kokiais sunkumais?

Jaučiu lengvą jaudulį. Spalį išlįsiu iš vilnietiško burbulo ir aplankysiu keturis Lietuvos miestus. Noriu pamatyti gerbėjus ir šiek tiek nerimauju, nes paskutinį kartą gastrolių vykau 2015-aisiais metais su grupe „Liūdni slibinai“. Labai noriu pasidalyti svarbiomis žinutėmis su savo klausytojais visuose Lietuvos kampeliuose.

Jau ilgą laiką dirbi su kurčiųjų bendruomene. Kaip įsitraukei į šią veiklą, kas žavėjo, ko kartu pasiekėte, išmokote?

Projekto ėmiausi per karantiną. Mane domino klausymo ir girdėjimo tema, kaip mes tą darome. Turėjau hipotezę, kad klausymas – labai psichologinis procesas ir kartais vieni kitų neišgirstame. Tiesiog norėjau patyrinėti kurčiųjų bendravimą, tada atradau, kad jie turi santykį su muzika. Pasirodė įdomu nerti į tą girią. Ji labai graži, žaliuojanti. Galima tiek daug visko išmokti.

Dominykas Vaitiekūnas su kurčiųjų bendruomene / Justo Valinsko ir Ryčio Šeškaičio nuotr.

Netrukus planuoji pristatyti ir savo muzikinį klipą „Propagandistas“, kuriame... gėjų mafija, griaunanti pasaulį. Kvepia revoliucija...

Nežinau, ar kvepia revoliucija, bet piktais komentarais internete tai tikrai (juokiasi). Nesu didis revoliucionierius, labiau tikiu evoliucija. Bet šie du žodžiai – susiję, argi ne? Tai yra daina ir klipas, kurie – kandžiausi iš visų prieš tai buvusių. Pats suvaidinau personažus, kurie vaizduoja LGBT bendruomenę. Pavadinau juos gėjų mafija, kuri naikina paprasto žmogaus pasaulį. Įdomu, kaip aplinkiniai sureaguos, bet nieko nenoriu įžeisti ar pažeminti. Tiesiog kviečiu diskutuoti ir siekiu parodyti, kaip absurdiškai atrodo konspiracijos teorijos, kad neva gėjai užvaldys pasaulį. Daina paremta dviejų šimtų internautų atsakymais socialiniuose tinkluose. Ten surengiau apklausą „Kokius mitus esate girdėję apie LGBT bendruomenės žmonės ir kaip juos galima atskirti?“ Su animatoriumi dirbome prie klipo tris mėnesius.

Pats rašai savo kūrinių žodžius. Ten daug asmeninio gyvenimo refleksijų?

Gal banalu, bet mano kūryba – tikrai nuoširdi, atvira. Savo koncertuose nuolat pasakoju, kaip atsirado tam tikros dainos, kas jas įkvėpė. Tai nėra dokumentika, tačiau kūryba, kuri remiasi patirtimi.

Dominykas Vaitiekūnas / Donato Damarodo nuotr.

Retai kalbi apie romantiškus jausmus. Šalia savęs turi žmogų, kuris po koncertinių turų lauktų namuose?

Norėčiau, kad jis atsirastų, nes kol kas po koncertų manęs labiausiai laukia šuo (juokiasi). Jei labai atvirai, vis pagalvoju apie visuomenėje jaučiamą spaudimą ir nuomonę, kad žmogaus gyvenimas pilnavertis tada, kai jis yra su kažkuo kitu partnerystėje. Iki šiol nežinau, ar tai spaudimas ar, visgi, poreikis. Tiesa ta, kad ir būdamas vienas aš jaučiuosi gerai.

Tavo performansas „Slabotkės vyšnelė“ – iš dalies apie vaikystę, į kurią sugrįžti nenorėtum. Yra momentų, į kuriuos gyvenime norėtum grįžti? Jei taip – kokie jie?

Mano vaikystė, į kurią sugrįžtu kūryboje, nebuvo tokia linksma, kaip gyvenime priimta ir vaizduoja paveikslėliai. Gal dėl to ir kuriu, bandau rasti pozityvų santykį su praeitimi. Geriausi metai yra tie, kurie yra dabar. Labai dažnai grįžtu į kūrybinius, sceninius projektus. Turiu nostalgiją „Liūdnų slibinų“ laikams, kažkokiems kūrybiniams projektams, vaidmenims. Mano profesijoje viskas nutinka vieną kartą. Tiesiog spektaklis, koncertas – jie visuomet pasibaigia. Tam atiduodu dalį savęs, todėl norisi, kad tas jausmas liktų ilgiau. Gal tame ir grožis? Nuvysiu ir aš vieną dieną. Kaip mano profesiniai darbai, kaip gėlės, bet... dar ne šiandien.

Fotogalerijos:

Dominyko Vaitiekūno gyvenimo akimirkos (7 nuotr.)
+1
Dominykas Vaitiekūnas (21 nuotr.)
+15
Skaitykite daugiau