Dominykas Vaitiekūnas dėl intriguojančio projekto rengia pabėgimus, iš kurių grįžta ne vienas

Dominykas Vaitiekūnas / Ryčio Šeškaičio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-05-24 11:23
„Patarkite, kur katapultuotis savaitgaliui iš Vilniaus. Reikia užsidaryti porai dienų kūrybinio rašymo. O gal kas nori mane pasiimti į sodybą su sąlyga, kad aš su jumis mažai bendrausiu?“ – tokio pobūdžio Dominyko Vaitiekūno žinutės „Facebooke“ bei jas palydinčios intriguojančios užuominos iš jo kuriamo klasikinės muzikos projekto dar labiau žadina smalsumą: ką gi jis rezga?

„Tai yra pabėgimai vardan meno ir vardan šviesesnės meninės ateities, kuri laukia mano kolegų muzikantų ir visų klausytojų, kuriuos sudomins projektas „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“, – sako D. Vaitiekūnas. – Jau metus mintu įvairiausiomis istorijomis ir nuogirdomis iš klasikinės muzikos atlikėjų gyvenimo. Ruduo buvo pasimatymų sezonas: ėjau į daugybę susitikimų, klausiausi galybės išpažinčių, patirčių iš muzikos mokyklų, akademijų. Žiema buvo tas laikas, kai klausiausi daug Mocarto, o pavasarį teko ne kartą pabėgti, kad galėčiau sutelkti visą dėmesį į darbą, į vieną failą kompiuteryje surašyti, apibendrinti visus įspūdžius, kuriuos patyriau. Namo grįždavau ne vienas, o vis su nauja medžiaga, parsiveždavau ir naujų žinių, ir... natų.“

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ypač griežtai savęs kontroliuoti ir stumti į rėmus Dominykui nereikia. „Kūrėjas negali būti įsitraukęs į vieną temą 24 valandas. Jei nuo darbų atitraukia kavos puodelis ar praeivis, su kuriuo malonu pasišnekėti, ar kitas kuriantis žmogus menininkų kolonijoje, tai yra malonūs nukrypimai. Tačiau jei namuose turi sėsti ir parašyti kelias pastraipas, bet rankos pačios sulenda į skalbyklę, kuri ką tik išskalbė drabužius ir tu nutari juos išdžiaustyti, tai supranti, kokia yra kančia dirbti ne biure, – šypsosi D. Vaitiekūnas. – Pabėgimai iš miesto buvo produktyvūs, padariau kur kas daugiau nei Vilniuje, kuriame visuomet yra pagundų, kurios vaikšto senamiesčiu, rašo žinutes ir atitraukia nuo tauraus kūrybos proceso.“

Iš sostinės jis sprukdavo į „Nidos menininkų koloniją“ ar į sodybą prie Alaušo ežero. „Tai buvo dienos, konkrečiai skirtos rašymui. Bet man teko bėgti ir iš Lietuvos – tam, kad parsivežčiau natų pilnas partitūras iš Hamburgo, kur gyvena man padedanti bičiulė kompozitorė Akvilė Kalinaitė. Į Londoną teko važiuoti – pabendrauti su įvairiais žmonėmis, paklausyti jauno orkestro, kuris grojo Bethoveną, o svarbiausia – pasisemti žinių ir patobulinti balsinių įgūdžių pas Dereką Barnesą. Tai yra puikus vokalo pedagogas, su kuriuo dirbau Lietuvoje, kai buvo statomas miuziklas „Rent“. Jis sutiko padėti man ruoštis ir šiam koncertui. Daugiau pabėgimų nebus – tuoj jau reikės bėgti į renginio repeticijas“, – pasakoja D. Vaitiekūnas.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kurdamas „Muzikanto (iš)gyvenimo simfoniją“ jis pajuto atliekantis savotišką tyrimą – apklausia daugybę žmonių, patiria jų kasdieniškąją orkestrinę rutiną. Ar Lietuvoje gyvenantys muzikantai ir tie, kurie dirba užsienyje, savąsias „simfonijas“ atlieka skirtingai, ar juos sieja tie patys rūpesčiai?

„Užklausėte ir pasimečiau. Bet manau, kad tiek diedukas, kuris Hamburgo gatvėje pūtė lūpinę armonikėlę, dainavo, grojo gitara ir dar abiem kojų keliais mušė būgnus, tiek mano bičiuliai muzikantai ar mergina čiurlioniukė, kuri griežia smuiku Londono orkestruose, tarpusavyje yra panašūs tuo, kad atėjus vakarui nori miego, kai išalksta – nori valgyti, o dažniausiai nori, kad juos išklausytų, visomis prasmėmis: jie nori būti ir girdimi, ir suprasti. Vis dar esu pasimetęs, kai atsigausiu, pasakysiu ką nors protingesnio“, – kalbėjo Dominykas.

„Muzikanto (iš)gyvenimo simfoniją“ jis skiria žmonėms, kurie nori sužinoti apie simfonijos žanrą ir jį atliekančių orkestro muzikantų gyvenimo subtilybes. Tai – lyg edukacinis projektas, kuris gyvenimiškomis analogijomis paaiškins daug įdomių ir iki šiol gal tik paviršutiniškai pažintų dalykų. Tačiau projektas tinkamas ir profesionalams, nes jie iš naujo patirs daug gerai atpažįstamų momentų.

„Aš pats nardysiu po visą orkestrą, išnaudosiu visą scenos plotą, atlikdamas visų pirma pasakotojo funkciją. Tai yra istorija, kurią pasakosime drauge su „Mikroorkéstra“, meno vadovas – Martynas Levickis. Todėl vakaro metu bus galima išgirsti ne tik pasakojimus, bet ir visą Mocarto simfoniją nr. 29. Vien dėl jos verta ateiti, jeigu manimi suabejotumėte“, – šypsodamasis sako D. Vaitiekūnas, pristatysiantis projektą birželio 14 d. Vilniaus „Vaidilos“ teatre, 18 d. – Raudondvaryje.

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai