Domantas Lukšėnas – architektas, priėmęs iššūkį statyti MO

Domantas Lukšėnas / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.
Autorius: Vladas Puteikis
Publikuota: 2018-10-13 20:57
Bene didžiausias artėjančio rudens sostinės įvykis – spalio 18 dieną duris atversiantis šiuolaikinio meno muziejus MO. Niujorke reziduojančios vieno iškiliausių pasaulio architektų Danielio Libeskindo komandos suprojektuotas pastatas patikėtas įgyvendinti Lietuvos architektų studijai „Do Architects“, o dešinioji Libeskindo ranka – architektas Domantas Lukšėnas (30).

Tokio architektūros metro kaip Danielis Libeskindas pasitikėjimas trisdešimtmečiu kolega lietuviu, akivaizdu, nėra atsitiktinis.

Pirmiausia iš Lodzės kilęs Niujorke kuriantis architektas patikėjo paties MO savininko Viktoro Butkaus idėja. O Viktoras savo ruožtu Danieliui rekomendavo mūsų studiją, kurios vyriausiasis architektas šiuo metu esu aš. Ilgai svarsčiau, ar tokio iššūkio griebtis, nes atsakomybė daugiau nei milžiniška. Galiausiai pasiryžau. O su visame pasaulyje žinomo kolegos kūryba susipažinau dar studijų metais, kai, lankydamasis Berlyne, užsukau į jo projektuotą Žydų muziejų, – emocinis įspūdis liko pribloškiamas: šokiravo ne pati ekspozicija, o erdvės (vienos klaustrofobiškos, kitos – svaiginamos, kuriose negali ilgai išbūti). Tada akivaizdžiai supratau, kad šio žmogaus architektūros kūriniai yra emocijų kūriniai. Pirmas susitikimas su maestro ir jo komanda buvo kiek šaltokas, oficialus, į mus žiūrėjo labiau kaip į vykdytojus, neleido projektuose nieko keisti. Suprask: geriausiu atveju leisime nebent durų rankenas parinkti. Tačiau vėliau, įgavę pasitikėjimo, kartu realizavome nemažai ir mūsų pasiūlytų idėjų. Pats irgi daug ko pasimokiau: pavyzdžiui, iš pradžių man keistai atrodė masyvūs grąžtiniai laiptai, tačiau buvo įrodyta, kad jie yra centrinė viso pastato ašis, atliekanti dar ir estetinę skulptūrinę funkciją.

Domantas Lukšėnas / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.
Domantas Lukšėnas / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.

Dirbti su Niujorko „Studio Libeskind“ – vadinasi, nebijoti prisiimti milžiniškos atsakomybės.

Pastarąją savybę tėvai išugdė vaikystėje: turėjau galimybę ir privilegiją neiti į vaikų darželį, tad augau labai savarankiškas ir atsakingas. Jau šešerių pasigamindavau pietus (kai pagalvoji – koks tėvų pasitikėjimas!), vėliau itin smarkiai išryškėjo lyderio savybės, tad mokantis Vilniaus jėzuitų gimnazijoje manęs buvo pilna visur. O šiandien turiu pratintis su ant pečių gulančia ir teisine (pastato techninė kokybė), ir kūrybine (vis dėlto kaip svarbu, kokį skonį pastatas formuos ne vienai miestiečių kartai) atsakomybe. Gana anksti supratau, kad architektas – tai menine kalba apie inžinerinį miesto veidą kalbantis žmogus. Dar vėliau suvokiau šios profesijos atsakomybės mastą – tavo galioje ne tik pastatų fizinis patvarumas ir funkcionalumas, bet ir estetinis vaizdas, kuris kelis dešimtmečius ar šimtmečius pasąmoningai formuoja kiekvieno iš mūsų grožio supratimą ir mąstymą apskritai. Negana to – techninė kalba dažnai deromantizuoja šią profesiją: daugelis įsivaizduoja architektą kaip dailininką – su brėžinių pluošteliu, su kompiuterinėmis 3D programomis, tačiau realybėje mano profesijos žmogus didesnę dalį laiko praleidžia statybose, landžiodamas po vamzdynus bei kitas konstrukcijas, komunikuodamas su kitomis inžinerinėmis komandomis.

Domantas Lukšėnas / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.
Domantas Lukšėnas / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.

Patyrę statybų vilkai į jaunus architektus žvelgia paprastai labai nepatikliai, o užsakovai išbando juos savo perdėtu reiklumu...

Jei nebūsi pasipūtęs ir kuo nors aukštesnis už statybos meistrą, jei gebėsi atlikti dalį darbų, kuriuos atlieka kitų sričių profesionalai, pavyzdžiui, mokėsi tinkuoti ar glaistyti sienas, tuomet požiūris į tave radikaliai pasikeis, įgausi pagarbos, užsitarnausi autoritetą bei pasitikėjimą. Geras architektas niekada nepagalvos, kad juodą darbą už jį turi nudirbti kiti, kad jis turi po objektą vaikščioti švariais bateliais ir baltomis pirštinaitėmis. Neretai besirenkantys šią profesiją įsivaizduoja, kad bus kūrėjai, kurių užgaidas be kompromisų tenkins „aptarnaujantis personalas“. Realybė kitokia. Tiesa, savo iššūkiais ne mažiau įdomi. Šiandien architektas nebėra viduramžių akmentašys, statantis katedras: nūnai mano profesijos žmogus turi būti ir geras virtuvės šefas, kad išmanytų, kaip projektuoti virtuvę bei valgomąją zoną; ir išmanantis automobilius, kad įsivaizduotų, koks turi būti šiuolaikiškas garažas; ir psichologas, suprantantis, kas yra jaukus miegamasis, ką žmogui reiškia geros ilgam įsimenamos emocijos namuose; ir meno žinovas, nutuokiantis šviesos ir meno kūrinių santykį erdvėje.

Pats Danielis Libeskindas yra ir architektūros filosofas, vizionierius, ir statybų aikštelėje nebijantis susitepti rankų fizikinių konstrukcijų žinovas. Mano, kaip architekto, pirmoji darbo diena prieš aštuonerius metus praėjo ne jaukioje studijoje, o statybose, kur virė veiksmas. O jau po dviejų savaičių turėjau priimti gana atsakingus inžinerinius sprendimus. Bendravimo su užsakovu psichologija ir paprasta, ir sudėtinga: jei matys, kad turi tvirtą nepajudinamą koncepciją, jei jo nuogąstavimus gebėsi atremti argumentais, tada neišvengiamai atsiras abipusė pagarba, nepaisant to, kad klientui amžiumi esi sūnus ar net anūkas. Neslėpsiu, kad būdavo momentų, kai patirties stoka, negebėjimas aprėpti tam tikrų procesų ar įžvelgti iš pirmo žvilgsnio nematomų niuansų kišdavo koją. Netgi dabar, kuriant MO, teko susidurti su ne vienu kuriozu: pavyzdžiui, suprojektavome žmogui psichologiškai itin patrauklią, jaukią, šviesią holo erdvę, tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad per didelis natūralios šviesos kiekis kenkia meno kūriniams. Teko pasukti galvą ir ieškoti išeities. Esu iš tų architektų, kurie pageidauja, kad nuo pirminės statinio idėjos kūrybinėse dirbtuvėse dalyvautų kuo daugiau įvairesnių sričių statybos specialistų, – tik taip galima užkirsti kelią kliūtims, kurių gali pasitaikyti vėliau. O jei kliento vizijos iki galo nesuprantu, tada darbo išvis nesiimu: kaip pasiūsi švarką, jei moki siūti tik kelnes.

Domantas Lukšėnas / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.
Domantas Lukšėnas / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.

VGTU Architektūros fakultetas, kurio prieigas saugo du balkoną laikantys atlantai, – priešais būsimą MO muziejų: ar studijuodamas galėjai pasvajoti, kad kada nors būsi vienas šio pastato kūrėjų?

Kai pradėjau studijuoti, šioje vietoje stovintis kino teatras „Lietuva“ jau buvo uždarytas, sulig kiekviena diena darėsi vis didesnis vaiduoklis. O vaikystėje labai dažnai su tėčiu vaikščiojau žiūrėti filmų: iš Čiurlionio gatvės leisdavomės Basanavičiaus gatve. Ir apskritai: jei tik eidavome į kiną, tai būtinai – į „Lietuvos“. Taigi turiu šiokių tokių sentimentų ir labai suprantu savo tėvų kartą, kuri šiuo kino teatru siejusius pačius gražiausius jausmus, įskaitant meilės išgyvenimus, paliko tarp tų sienų, kita vertus, jie amžiams įsirašė į atmintį. Prisipažinsiu, kai nugirdau, kad vietoj apleisto kino pastato iškils dar vienas prekybos centras ar daugiabučių statinys, širdyje šiek tiek pyktelėjau – komercijos amžius įgavo pernelyg didelį pagreitį ir naikina dar vieną sakralią vietą. Taigi žinią, kad čia bus muziejus, priėmiau kaip savotišką reinkarnaciją: vieną kultūrinę erdvę keičia kita, vadinasi, vėl bus kur žmonėms susitikti, bendrauti, įsikrauti emocijų ar jas išlieti. Kaip architektas, buvusį „Lietuvos“ kino teatro pastatą vertinu pozityviai, nes jis reprezentavo meniškąjį sovietinį modernizmą. Beje, šioje epochoje pastatyta begalė architektūrinio šlamšto, tačiau esama ir paveldo vertų objektų, kurių vienas įspūdingiausių – Vilniaus sporto rūmai, ypač nepelnytai daugelio nuvertinamas jų interjeras. Kita vertus, dėl „Lietuvos“ turiu dar ir tokį vertinimą: jei statinys nebeatlieka savo funkcijos, jei sociumas nuo jo nusisuko, vadinasi, jis pasmerktas mirti ir jo vietoje turi atsirasti kas nors kita. Rinkos sąlygomis negalime apsimesti ir vaidinti, kad turime nelankomą kino teatrą. O ar galėjau pasvajoti, kad kada nors dirbsiu prie šio unikalaus Viktoro Butkaus projekto, neturinčio Lietuvos istorijoje analogų, atsakysiu: tikrai ne.

Domantas Lukšėnas / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.
Domantas Lukšėnas / „MARK and MIGLĖ Photography“ nuotr.

Ar tau pačiam svarbi itin estetiška aplinka, kurioje gyveni ir dirbi?

Mano kartos, kurią lydi laikinumo pojūtis ir baimė kam nors įsipareigoti (bankui, partneriui, darbdaviui), požiūris į būstą kitoks nei tėvų – labiau „benamių“, nes nuolat po pasaulį migruojančiai, darbą, gyvenamąją vietą keičiančiai visuomenei namai pasidarė ne tokie svarbūs kaip, pavyzdžiui, mano tėvams. Pagaliau pasikeitė santykis tarp privačios ir visuomeninės erdvių, įvyko savotiška difuzija: tarkime, kavinėje mes galime jaustis lygiai taip pat jaukiai kaip namuose ar biure, o gal ir dar jaukiau. Mums nebereikia užsidaryti, atsitverti, kad susikauptume ir panirtume į savo pasaulį. Išnyko „turėjimo“ jausmas, nusitrynė kietas britiškas principas: „Mano namai – mano tvirtovė“. Man nereikia kiemo ar terasos, nes galiu išeiti į parką ar skverą... Galiausiai namai mano kartai reikalingi tik tam, kad būtų kur permiegoti, nusiprausti ir pasikeisti drabužius. Baisiausia, kad nunyko poreikis lankytis svečiuose vieniems pas kitus, dingo naminio bendruomeniškumo jausmas, dalijimasis dekoravimo, kulinarijos idėjomis, netgi smalsumo, o kaipgi gyvena kiti, nebėra. Pats esu labai reiklus aplinkai, kuri mane supa, todėl iki šiol su drauge dar neradome svajonių būsto. Mano prioritetas – ne interjeras, o eksterjeras ir kraštovaizdis. Per estetiką ateinančios gyvenimo vertybės yra vienos svarbiausių žmogaus gyvenime. Todėl neatsitiktinai Skandinavijos šalyse architektūros pamokos vidurinėje mokykloje yra privalomos kaip švietimo sistemos dalis. Mano kelias iš Čiurlionio gatvės į Jėzuitų gimnaziją veikė kaip nerašytas architektūros vadovėlis. Tada, savaime suprantama, apie tai negalvojau, tačiau kad tai darė poveikį, šiandien neabejoju. Man gaila tų vaikų, kuriuos nuo durų iki durų atveža tėvai ir kurie negauna jokių miesto impulsų. Negana to – net ir pėstieji Vilniuje nepakelia į viršų akių: pakelkite – pamatysite ir atrasite naują miestą. 

Naujausi straipsniai