„Dogs of Vilnius“ autorė Gabija Kavaliauskaitė: „Mano nuotraukų archyve – ir prezidento šuo“

Gabija Kavaliauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
AA

Iš Klaipėdos į Vilnių gyventi atvykusiai Gabijai Kavaliauskaitei fotoaparatas padėjo pažinti sostinę. Vėliau mergina sugalvojo fotografuoti Vilniaus šunis. „Taip gimė projektas „Dogs of Vilnius“. Šiandien jau neįsivaizduoju pasivaikščiojimo neįamžinant nė vieno keturkojo“, – sako per tūkstantį šunų Vilniaus mieste jau nufotografavusi mergina.

Kaip ir kada kilo mintis fotografuoti šunis?

Viskas prasidėjo prieš penkerius metus iš Klaipėdos atvažiavus gyventi į Vilnių. Su šiuo miestu susipažinau vaikščiodama ir viską fotografuodama. O mintis įamžinti šunis gimė natūraliai – iš didelės meilės šiems gyvūnams.

Gyvendama uostamiestyje turėjau šuniuką taksą, labai pripratau prie jo. Taigi savo simpatijas šiems keturkojams, kol pati Vilniuje jo neturiu, sugalvojau išreikšti fotografuodama. Tikrai nesu šios idėjos sumanytoja. Mano įkvėpimo šaltinis – Niujorke gyvenantis fotografas, kuris taip pat įamžina šunis. Jo įkvėpta inicijavau projektą „Dogs of Vilnius“. Neradau, kad Lietuvoje kas nors kažką panašaus būtų daręs, tad nudžiugau ir ėmiausi šios smagios veiklos.

Dabar projektą socialiniuose tinkluose seka ir naujų nuotraukų kasdien laukia tūkstančiai žmonių. Bet neslėpsiu, kai su senučiuku fotoaparatu išėjau į centrines sostinės gatves, pradėti fotografuoti buvo labai nejauku, vis pritrūkdavo drąsos paprašyti žmonių leisti įamžinti jų augintinį.

Tačiau kartą, žingsniuodama su draugu gatve, pamačiau priešais atbėgantį nuostabų auksaspalvį retriverį. Pagalvojau: „Šįkart būtinai turiu paprašyti, kad leistų jį įamžinti...“ Gražuolio šuns šeimininkai sureagavo labai geranoriškai. Tai, žinoma, mane įkvėpė ir motyvavo.  

Pirmas Gabijos įamžintas šuo

Eidavote gatve ir drąsiai žmonių prašydavote leidimo fotografuoti jų šunis? 

Taip, tada jau išeidavau į miesto gatves turėdama tikslą, pavyzdžiui, įamžinti dešimt šuniukų. Laikui bėgant sužinojau, kokiose Vilniaus vietose daugiausia keturkojų draugų, kokiu dienos metu šeimininkai dažniausiai juos vedžioja. 

Visi nori turėti gražių savo augintinio nuotraukų. Tiesa, pasitaiko atvejų, kai žmonės sako, kad jų šuo nemoka pozuoti, kad niekaip patiems nepavyksta jo gražiai nufotografuoti. Tačiau pasitelkus visas žinomas gudrybes pavyksta nufotografuoti ir pačius judriausius šuniukus. 

Išduokite, kokius triukus naudojate. 

Na, pirmiausia turiu pasakyti, kad šunų fotografija, ko gero, yra vienas sunkiausių šios meno srities žanrų. Fotografuoti keturkojus draugus gal net sunkiau nei vaikus. Tikriausiai daugelis susiduria su tuo, kad gyvūno nuotraukos būna neryškios, išsiliejusios, nes jo taip lengvai vietoje nenulaikysi. Svarbiausias tikslas fotografuojant – išlaikyti keturkojo žvilgsnį.

Pirma mano užduotis – nusileisti iki šuns lygio, tad tenka ir atsiklaupti, ir atsigulti ant žemės. O kad išlaikyčiau šuns žvilgsnį, dažnai griebiuosi skanėstų, kurių visada turiu kišenėje, arba vilioju žaislais.

Būna, kad tenka leisti įvairius garsus, kurie sudomintų šunis. Žinoma, paklausiu ir šeimininkų, kokie žodžiai gali padėti išlaikyti jų augintinio dėmesį. 

Galima spėti, kad pirmosios fotografijos labai skiriasi nuo tų, kurios padarytos visai neseniai. 

Na, taip, reikia laiko ir patirties, kol pavyksta perprasti įvairius niuansus. Užfiksuoti tam tikrą emociją – menas. Anksčiau man atrodydavo, kad visi tos pačios veislės šunys yra vienodi. Dabar suprantu, kad taip nėra, kad kiekvienas jų – skirtingas!

Mano tikslas nuo pat pradžių buvo parodyti, kad visi šunys – nuostabūs. Prie nuotraukų socialiniuose tinkluose dažnai prirašau ir įdomius šeimininkų pasakojimus apie augintinio charakterį, pomėgius, juokingus ir keistus nutikimus. 

Gabija Kavaliauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

O kiek maždaug laiko užtrunkate, kol nufotografuojate vieną šuniuką?

Maždaug dešimt minučių. Ilgiau nesinori ir žmonių užlaikyti. Tiesa, pastebėjau, kad geriausios nuotraukos išeina per pirmąsias akimirkas arba fotografavimo pabaigoje. Per tas dešimt minučių spėju padaryti apie penkiasdešimt nuotraukų, o paskui iš jų išrenku kelias pačias geriausias.

Žinoma, būna, kad šuniukai manęs išsigąsta, tada reikia šiek tiek daugiau laiko, kad pasijustų geriau. Stengiuosi niekada per greitai neįsiveržti į saugią gyvūno zoną. O būna ir tokių, kurie iškart puola apsiuostyti, šokinėja, yra labai laimingi. Tada taip pat nepradedu iškart fotografuoti, palaukiu, kol nurims emocijos. 

Tikriausiai jau turite surinkusi nemažą šunų nuotraukų archyvą?

O taip! Manau, kad Lietuvoje tiek šių keturkojų draugų nuotraukų niekas kitas neturi. Ir gyvūnų istorijų žinau pačių įvairiausių. Ko tik nesu prisiklausiusi – ir kaip jie pabėga, prisivalgo šokoladinių saldainių ir paskui tenka važiuoti skrandžius plauti…

Žmonės šunis mato kaip savo šeimos narius ir taip tiksliai nupasakoja augintinių charakterius, kad net smagu klausytis. Yra tokių, kurie sako, kad šunys – jų namų šeimininkai. Žmonės labai gerai pažįsta savo augintinius. 

Gabija Kavaliauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Fotografuojate visus šunis, o gal, pavyzdžiui, turite kelias mėgstamas veisles? 

Nesirenku, fotografuoju visus šunis. Tik didesnę silpnybę jaučiu taksams, nes Klaipėdoje tokį turiu. Tad niekada nepraleidžiu progos jų nufotografuoti. O įamžinusi esu pačius įvairiausius keturkojus – nuo mažiausių iki didžiausių. Tiesa, mažesni šuniukai dažniau būna nepaklusnesni, tad su jais šiek tiek sunkiau. O didesnius šunis žmonės paprastai dresuoja. 

Šeimininkai nori augintinį gražiai pasodinti, bet paaiškinu, kad to daryti nereikia, juk šuo yra šuo. Arba graužiasi, kad neišmaudė, nenuvedė į kirpyklą, bet man jokio skirtumo – kartais išsimurzinęs šuo yra dar patrauklesnis. 

Kokių veislių šunų esate nufotografavusi daugiausia? 

Tikriausiai daugiau tų, kurie populiaresni. Pastaruoju metu sutinku labai daug samojedų, visada buvo daug Labradoro retriverių, vokiečių aviganių, o iš mažų – Jorkšyro terjerų, škotų terjerų… Egzistuoja ir tam tikros šunų mados, pavyzdžiui, dabar visiškai nesutinku dalmatinų. Gal tik vieną esu nufotografavusi. Šiandien matau daug korgių. 

Tačiau Vilniaus mieste pastebiu tendenciją, kad žmonės vis dažniau šuniukus pasiima iš prieglaudos. Apie pusę šunų, kuriuos tenka fotografuoti, yra iš ten. Beje, įamžinau ir labai daug, kaip vadinu, karantininių šunų, kuriuos žmonės priglaudė prasidėjus pandemijai. Laimė, po karantino jų nebuvo atsisakyta.

Bendradarbiaujate ir su šunų prieglaudomis? 

Taip, neretai nuvažiuoju į prieglaudas fotografuoti šuniukų. Paskui nuotraukas keliu į socialinius tinklus ir džiaugiuosi, kad ne vieną keturkojį kas nors priglaudžia.

Pamenu, be galo mielą šuniuką fotografavau Bernardinų parke. Ir tą pačią dieną, kai tik pasirodė nuotraukos, jis rado šiltus namus. Kokybiškos fotografijos, kuriose atsiskleidžia šuniuko charakteris, gali padėti keturkojui rasti gerą šeimininką. Dėl to įžvelgiu prasmę darydama tai, ką darau. 

Harlis iš prieglaudos, namus radęs po fotosesijos

Skaičiavote, kiek iš viso keturkojų esate nufotografavusi? 

Neskaičiavau, bet nuotraukų bus ne vienas tūkstantis, o įamžinta apie tūkstantis šuniukų. Nuo pradžių turėjau tikslą – per dieną į socialinius tinklus įkelti vieną šuniuko nuotrauką. Aišku, fotografuoju ne kasdien, į Vilniaus gatves išeinu kelis kartus per savaitę ir per tas dienas įamžinu daugiau keturkojų. Jau žinau, kokiu dienos metu galiu sutikti daugiausia šuniukų. Tai būna vakaras, kai žmonės iš darbų grįžta namo, arba savaitgaliai, kai augintiniams šeimininkai gali skirti daugiau laiko. 

Kadangi gyvenu senamiestyje, jau pažįstu, ko gero, visus centro šunis ir sutikusi mielai pasilabinu. Žinoma, neapsiriboju vien centrinėmis gatvėmis, šuniukų fotografuoti keliauju ir į miesto parkus. Kartais sulaukiu kvietimų atvažiuoti į kitus sostinės rajonus. 

Ką įamžinti norėtumėte labiausiai?

Atskleisiu, kad turėjau svajonę nufotografuoti Prezidento Gitano Nausėdos šuniuką. Buvau net išsiuntusi oficialų prašymą į prezidentūrą, tačiau atsakymo nesulaukiau. Bet taip viskas susiklostė, kad Prezidentą su šuniuku sutikau tiesiog vaikštančius Nidoje.

Supratau, kad turiu gerą šansą. Daug nedelsusi, pribėgau, prisistačiau ir gavau leidimą įamžinti keturkojį. Tiesa, iš jaudulio nepavyko padaryti pačių geriausių kadrų, visgi Prezidento šuniuko nuotrauką archyve turiu.   

Gabija Kavaliauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Gal galite įvardyti netikėčiausią ar įdomiausią šuniuko fotosesiją?

Fotografavau auksaspalvės retriverės gimtadienį. Žmonės kviečia ir į šunų gimtadienius (šypsosi). Labai įdomu fotografuoti šunų šventę. O pati mėgstu klausytis istorijų, kai žmonės išgelbėja prie medžių pririštus ar kur nors baisiomis sąlygomis gyvenančius keturkojus. 

Kai pati pribręsiu naujam šuniukui, manau, pasiimsiu iš prieglaudos. Žinoma, tokie augintiniai gali turėti daugiau problemų, bet jie dažniausiai būna labai prieraišūs ir dėkingi už suteiktą galimybę gyventi geriau.  

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Skaitykite daugiau