Dizaineris Vincent’as Villeger: „Nė viena dėžė nėra tik dėžė“

Vincent’as Villeger / „Yves Saint Laurent“ ir „Burberry“ nuotr.
Autorius: GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
Publikuota: 2019-06-09 15:14
Teatras prasideda nuo rūbinės, o prekė – nuo pakuotės. Dizaineris Vincent’as Villeger žino: prekės dėžutė niekada nėra mažiau svarbi už tai, kas į ją įdėta. Su žmogumi, sukūrusiu ne vienų garsių kvepalų pakuotes ir aštuonerius metus dirbusiu pagrindiniu „Burberry“ dizaineriu, atsakingu už tai, kaip įpakuota produkcija, dėl to net neverta ginčytis.

„Pakuotė – tai jūsų balsas. Netylėkite“, – ragina gamintojus Vincent’as. Jis susikūrė tokią karjerą, kad dabar jau drąsiai gali dalytis patirtimi su kitais. Kartais tai ir daro: dizaineris yra laukiamas svečias tarptautinėse konferencijose. Birželio 6-ąją jis lankėsi Lietuvoje – susitiko su technologijų ir inovacijų festivalio LOGIN publika.

Vincent’as – prancūzas, jau dvidešimt metų gyvenantis Anglijoje. Gal neįtartumėte, bet būtent šioje samplaikoje slypi nemaža dalis jo stiprybės: jis subtilus ir estetiškas kaip prancūzas, bet racionalus ir praktiškas kaip anglas. „Pasaulyje labai retas nutuokia apie prabangos prekių pakuotes tiek, kiek Vincent’as, – apie kolegą atsiliepia buvęs „Burberry“ prekės ženklo viceprezidentas Alistairas Gibbsas. – Jis puikiai suvokia, kokią įtaką verslui turi dizaino sprendimai ir – atvirkščiai.“ Prieš atvykdamas į Lietuvą Villeger davė interviu „Žmonėms“.

Vincent’ai, ar jūs – iš tų žmonių, kurie nuo mažumės iš rankų nepaleido pieštuko?

Turbūt taip (šypteli). Daugybė žmonių nežino, ką nori veikti gyvenime, o man pasisekė, nes visada žinojau. Produktų dizainu susidomėjau paauglystėje: ėjo 1990-ieji, Prancūzijoje iškilo Philippe’as Starckas ir kiti garsūs kūrėjai, o dizainas tapo prestižine disciplina. Dizaino bakalauro studijoms pasirinkau gerą Paryžiaus koledžą, o magistro studijoms – Angliją: turėjau išvažiuoti svetur, kad išmokčiau ko nors naujo. Nebuvau lankęsis Anglijoje, ir iš tiesų – įsitikinau, kad ten požiūris į dizainą visai kitoks. Prancūzams rūpi grožis, estetika, o anglams – funkcionalumas. Prancūzijoje visi pakvaišę dėl romantikos ir poezijos, o britams rūpi, kad daiktas atitiktų savo paskirtį. Maniau, pabūsiu porą metų ir grįšiu, bet sutikau būsimą žmoną Angelą – ir niekada nebegrįžau. Tačiau dabar džiaugiuosi: esu britiškas prancūzas, ir būtent tai mane išskiria iš būrio kitų dizainerių. Esu kūrybingas, suprantu norą, kad prekės ženklas papasakotų gražią istoriją ir patraukliai atrodytų, kuriant, pavyzdžiui, kvepalų buteliuką. Bet kartu suprantu, kad tas buteliukas turi būti lengvai pagaminamas, patogus ir padoriai kainuojantis. Vis dar reta šiais laikais, kad dizaineris suvoktų ir kūrybinę, ir praktišką gamybos pusę.

Kaip jus atrado didieji prekių ženklai?

Kai buvau studentas, netyčia pasitaikė proga padirbėti su „Issey Miyake“. Mano brolis dirbo toje kompanijoje ir ji ieškojo žmogaus, galinčio greitai sukurti dovanėlių pakuotę. Jau buvo pasamdytas vieną garsus Niujorko dizaineris, tačiau kompanija atmetė jo maketą. Savaitgalį nuėjau į dailės reikmenų parduotuvę, pagaminau maketą – ir Miyake jis patiko! Jausmas buvo nuostabus: supratau, kad galiu sukurti bet ką. Net eilinis studentas gali nugalėti žinomą dizainerį – vadinasi, viskas yra įmanoma. Dabar manau, kad man pasisekė dėl to, jog pirmiausia galvojau apie prekės ženklą. Mano kūrinys išreiškė ne jaunatviškas kūrybines fantazijas, ne mano asmenį, o Miyake kompanijos filosofiją. Dizaine svarbiausias ne tu, ne tavo saviraiška, o klientas. Kam rūpi kažkoks Villeger?.. Svarbus ne aš, o mano gebėjimas sukurti daiktą, kuris tobulai atspindėtų prekės ženklą.

Keista tai girdėti šiandienos pasaulyje, kur viskas taip personalizuota, kiekvienas yra asmenybė...

Šiuo klausimu aš senamadiškas. Niekada netroškau, kad viskas suktųsi apie mane. Aštuonerius metus dirbau „Burberry“ su kompanijos prezidentu ir kūrybos vadovu Christopheriu Bailey – jis vienas geriausių mados dizainerių pasaulyje, bet irgi neturi didelio ego. Jo darbai visada garsino ne jį patį, o „Burberry“. Labai jį gerbiu.

Kaip atsidūrėte „Burberry“?

Po sėkmingo debiuto sukūriau daugiau pakuočių „Issey Miyake“, vėliau dirbau su „Givenchy“, „Yves Saint Laurent“ ir kitais ženklais. Bet tada atėjo 2008-ieji, pasaulį ištiko ekonomikos krizė ir dizainerių darbas tapo nebereikalingas – skurdo akivaizdoje niekam nereikia grožio. Ir būtent tada mane susirado „Burberry“. Kompanijos vadovė Angela Ahrendts buvo įsitikinusi, kad krizė – tinkamiausias metas verslui plėsti. „Burberry“ reputacija tada buvo kiek sumenkusi, reikėjo grąžinti prabangios kompanijos vardą, taigi ji ieškojo dizainerio, turinčio patirties su prabangos prekėmis. Buvo smagu tapti kompanijos dalimi, išplėsti kvepalų sektorių: kai atėjau ir pradėjau burti komandą, mūsų skyriuje dirbo aštuoni žmonės, kai išėjau – 120. Kvepalų buteliukų dizainą pradėjau kurti nuo nulio. Per aštuonerius metus išleidome šešerius kvepalus, mano bene garsiausi – „My Burberry“ ir „Mr. Burberry“.

Bet kodėl „Burberry“ pasirinko būtent jus? Kuo esate toks ypatingas?

Nedaugelis dizainerių išmano pakuočių dizainą, aš esu vienas iš nedaugelio. Be to, mano specializacija – prabangos prekės, o tai konkurentų ratą dar labiau susiaurino. Suprantu gamybos dėsnius, verslo taisykles, kas galbūt nerūpi kitiems menininkams. Nepamirškime ir sėkmės, bet visgi mano esminis patarimas – nedarykite to, ką daro visi, rinkitės kelią, kuriuo rečiau einama. Dar svarbu suprasti, apie ką yra prekės ženklas. Kurdamas kvepalų pakuotes klientų pirmiausia klausiu: kokią istoriją norite papasakoti? Kodėl šis dizainas netiktų jokiam kitam ženklui, tik jūsiškiui? Čia yra esmė: sukurti dizainą, kuris atspindėtų būtent tą prekės ženklą, o jei ant jo užklijuotum kitą pavadinimą – išeitų tik šnipštas.

Kaip manote, ar prabangos apibrėžimas per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė?

Žinoma. Prieš kelis dešimtmečius viskas buvo aišku: pagaminai dėžę iš tviskančios medienos, užrašei aukso raidėmis – ir jau prabangu. Tačiau laikui bėgant tas „auksas“ taip nupigo, kad jį galima aptikti ant šokolado plytelių prekybos centre, todėl reikėjo sugalvoti naują kodą. Pirkėjų lūkesčiai, susiję su prabangos prekėmis, dideli: jos turi būti nepriekaištingos kokybės, tačiau to nepakanka – reikia ir tam tikro kompanijos požiūrio.

Manau, tuoj prabilsite apie ekologiją...

Be abejo. Žmonėms atrodo, kad prabangos sektoriuje niekam nerūpi ekologija ir perdirbamos medžiagos, bet iš tiesų yra atvirkščiai. „Burberry“ dėl to buvome pamišę: produktai privalėjo būti pagaminti beveik vien iš perdirbamų medžiagų. Šiais laikais niekaip negali ignoruoti ekologijos svarbos, bet nėra ko skųstis: vis daugiau medžiagų tampa prieinamos. Vietoj plastiko galima naudoti cukranendres, plaušus – ir jie atrodo puikiai. Anksčiau „perdirbama“ reiškė kažką nedailaus, grubaus, o dabar tos medžiagos atrodo taip pat gerai, kaip ir visos kitos, tik atspindi gerą požiūrį. Gal kartais brangiau kainuoja, bet visuomenės nuostatos svarbesnės.

Kokių klaidų kompanijos daro gamindamos pakuotes?

Per vėlai pradeda apie tai galvoti. Dažnai kompanijos išlieja visą energiją gamindamos produktą, o tik tada prisimena, kad jį reikėtų į ką nors įdėti. Tačiau pakuotė dažnai kainuoja tiek pat, kiek ir pats daiktas, taigi apie ją reikėjo galvoti dar kuriant strategiją ir skirstant lėšas. Suvokiant, kad pakuotė yra būtinas dalykas, turintis vertę, būtų daug lengviau kurti verslą.

Kuriate ir interneto parduotuvių prekių pakuotes. Lengvai išėjote iš apčiuopiamo materialaus pasaulio į internetinį?

Neturėjau kito pasirinkimo (šypteli). Aišku, tai visai skirtingi dalykai. Paprastas parduotuvės maišelis iš tiesų yra reklama: jį kuri ne tam žmogui, kuris ką tik ką nors nusipirko, o aplinkiniams, kuriuos jis sutiks gatvėje eidamas namo. Tačiau maišelio, kuriame pirkėjas gaus internetu užsakytą prekę, nematys niekas kitas, tik jis. Dėžutė, kurią pirkėjas atplėšia namuose, turi nukelti jį į prekės ženklo pasaulį. Idealu, jei ta dėžutė pirkėjui sukeltų tokių jausmų, kad panorėtų ją nufotografuoti ir pasidalyti socialiniuose tinkluose. Taigi dizainerio darbas šiuo atveju – labai skirtingas.

Kur ieškote įkvėpimo – instagrame, pintereste, gamtoje?

Labai mėgstu senovinius daiktus. Manau, kad praeityje daiktai buvo gaminami tiesiog nuostabiai, o jei nori sukurti ką nors naujo – privalai išmanyti tai, kas jau sukurta iki tavęs. Studijoje turiu stiklinę spintą, į ją kraunu savo atradimus – senovinius daiktus, dėžutes ir pakuotes. Neįtikėtina, kiek minčių gali kilti žiūrint į šimtametę degtukų dėžutę. O ieškoti įkvėpimo internete nemėgstu – manau, pavojinga pasikliauti informacija, kuri jau yra adaptuota ir suskaitmeninta. Be to, būtina atsiplėšti nuo to, ką tuo metu darai: jei kuri kvepalų buteliuką, mažiausiai vertėtų žvalgytis į kitus kvepalų buteliukus – daugiau naudos bus pažiūrėjus, pavyzdžiui, pro langą.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai