Dizaineris Robertas Kalinkinas: „Kai atsirado vaikai, pasidariau be galo jautrus“

Robertas Kalinkinas su dukra Mara ir sūnumi Marku/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-06-02 10:25
Populiarus dizaineris Robertas Kalinkinas visų pirma – dviejų nuostabių, ilgai lauktų vaikų – Maros ir Marko tėtis. Kol abi žinomo vyro atžalos pamažu bando pažinti jas supantį margą pasaulį, Robertas jas stebėdamas netveria džiaugsmu.

Su kuo jums asmeniškai siejasi Tėvo diena?

Nespėjau tos tėvo dienos stipriai dar pajusti, nes tėčiu esu tik penkis su puse metų. Aišku, pirma mintis, kuri šauna į galvą išgirdus junginį Tėvo diena: O dieve, ar tik nepamiršau pasveikinti savojo? Mara su Marku – išties maži. Markas piešiniais ir dovanėlėmis yra nudžiuginęs ne kartą, bet tai jis daro nebūtinai šios dienos proga.

Pirmą kartą tapus tėčiu pasaulis pasikeitė?

Aš „suskydau“, paprastai esu šaltų nervų žmogus, kuriam lengva tvarkytis įvairiose situacijose – jei kas išmuša iš vėžių, moku susitvardyti, bet kai atsirado vaikai, pasidariau be galo jautrus. Tapęs tėčiu labai džiaugiausi, jau minėjome anksčiau, kad pas mus su Agne vaikai ateina nelengvai, todėl tai buvo kažkas ypatingo, ilgai laukto. Visiems dabar kartoju, jog dalyvavimas gimdyme – nuostabi patirtis. Mačiau, kaip kūdikis ateiną į pasaulį ir akimirksniu užklupo toks geras jausmas.

Robertas Kalinkinas su dukra Mara/Asmeninio archyvo nuotr.
Robertas Kalinkinas su dukra Mara/Asmeninio archyvo nuotr.

Jūs dažnai įsivaizduodavote, koks tėtis būsite? Jei taip, ar tie „įsivaizdavimai“ vėliau sutapo su realybe?

Įsivaizdavau, kad turėsiu kur kas daugiau laiko vaikams, nutiko kitaip. Dažnai jo turiu mažiau, nei norėčiau. Bet savo vaikus aš myliu, su jais man paprasta bendrauti. Jei reikėtų save įvertinti, koks tėtis esu, būčiau kritiškas – vertinčiau 7 iš 10. Viskas paprasta, bet buvo nuo pat pradžių aišku, kad darbui taip pat teks skirti dalį savo laiko. Su Marku mes „sulipome“, mėgstamiausias mūsų žaidimas – lego. Su juo jaučiuosi tarsi pats būčiau vaikas. Mara dar mažytė, tačiau kiekviena akimirka su ja – suteikia neapsakomą laimę.

Dabar, kai jūsų namuose du vaikai, ar pastebite tarp jų skirtumų? Pavyzdžiui kūdikystėje?

Labai. Su Marku mūsų pradžia buvo sunki, sūnus beveik nemiegojo, Agnei tekdavo dažnai keltis, aš tuo metu turėjau be galo daug darbo, tikrai nelengvas laikotarpis, tačiau atrodė visiškai normalus. Tik gimus Marai, pastebėjome skirtumus, mergaitė buvo ramesnė, neblogai miegodavo.

Robertas Kalinkinas su dukra Mara/Asmeninio archyvo nuotr.
Robertas Kalinkinas su dukra Mara/Asmeninio archyvo nuotr.

Su žmona „šeimyniškai pasipykdavote“, į kurį iš tėvų vaikai panašesni?

Vis juokaujame, kad vaikai į mane visiškai nepanašūs. Sūnus, sakome, kad panašus į mano artimą draugą, o dukrelė iš plaukų primena kitą draugą. Žinoma, tai tik šmaikščios kalbos, bet į mus su Agne vaikai kol kas didžiulio panašumo neturi, gal labiau į mano mamą, į senelius.

Galvojate apie dalykus, išmoktus iš savo tėvų, kuriuos norėtumėte perduoti ateityje saviesiems?

Žinoma, tą dabar ir darome. Tėvai mane daug ko išmokė, bet pagrindinis dalykas – jie leido suvokti, kas yra nematerialinė laimė. Jokie daiktai ar pinigai tau nesuteiks to, ką gali dvasiniai dalykai. Dėl to aš džiaugiuosi ir mokau nuo mažens suvokimo ir savo vaikus. Gėrio nešimas kitiems, malonus bendravimas su aplinkiniais yra būtini, jei nori būti laimingu.

Robertas Kalinkinas su dukra Mara/Asmeninio archyvo nuotr.
Robertas Kalinkinas su dukra Mara/Asmeninio archyvo nuotr.

Vaikus įtraukiate į jūsų vieša gyvenimą?

Stengiamės su vaikais būti visur ir visada, nes būtent jie yra mūsų gyvenimas. Į vakarėlius su vaikais, žinoma, nevaikštome. Bet auklėjame liberaliai, tikrai neaikčiojome, jei kuris vaikas prisilies prie gyvūno, su mumis nueis į vieną ar kitą jų parodą, perdėtai nebijome. Beje, Markas – be galo bendraujantis, aktyvus. Gatvėje jis dažnai kalbina aplinkinius, jų nebijo. Ir tai yra puiku. Manau, Markas drąsus tik todėl, kad nuo mažų dienų mes jį pratinome prie normalios, mums įprastos aplinkos.

Esate su Agne diskutavę apie tai, kaip ugdysite savo vaikus ateityje, pavyzdžiui, jiems renkantis profesiją?

Pirmiausia tai niekuomet neversime savo vaikų, jei jie nenorės, gyventi šeimoje, žūtbūt ją sukurti. Tas pats ir su profesija, jei rodys norą dainuoti – galės, tačiau jokio spaudimo vaikai nejus. Mano laikais buvo madinga teisininko ar vadybininko profesija, vaikų atveju bus kitaip, manau, mes su Agne jiems tikrai išsijuosę neaiškinsime, kaip turėtų gyventi. Kol kas vaikus auklėjame ir ugdome visapusiškai, statome tvirtą pagrindą po kojomis, kad vėliau galėtų priimti teisingus sprendimus.

Naujausi straipsniai