„Arbata – dieviškas gėrimas. Jei ji taisyklingai paruošta, mėgaudamasis pajunti atsiskleidžiančius skonius, kvapus ir gerą poveikį sveikatai. Arbata suvienija“, – ruošdama japonišką žaliąją arbatą pasakoja drabužių dizainerė Ieva Ševiakovaitė (46).
Domėtis arbata Ieva pradėjo prieš maždaug dvidešimt metų: kai bičiulio buvo įtikinta nueiti į Vilniuje tada veikusį arbatos klubą. Tąsyk dizainerė pateko į arbatinės šeimininko Sergejaus Čupachino rengiamą puero arbatos ceremoniją. Ievą užbūrė arbatos skonis, kvapas ir Rytų estetika, kuri visada labai traukė. „Paskui ten užsukdavau beveik kasdien, susidraugavau su Serioža, jis man ruošdavo vis kitokią arbatą, – prisimena. – Kokybiška, taisyklingai patiekta arbata taip užbūrė, kad atsisakiau kavos, nebegaliu gerti prekybos centruose parduodamos arbatos mirkomuose maišeliuose. Gal tai skamba arogantiškai, bet paragavus labai gero dalyko paskui gerti bet ką, deja, neskanu.“
Dabar Ieva rytais renkasi kurią nors kinišką juodąją arbatą arba mačią, radusi laiko dieną pasiruošia japoniškos žaliosios, o prieš miegą į puodelį deda lietuviškų vaistingųjų žolelių.
„Norint paruošti gardžią arbatą būtina žinoti kelias taisykles, – pasakoja: – Vanduo turi būti kokybiškas. Ideali jo temperatūra, tinkama subtiliai žaliajai arbatai, yra 70–80 laipsnių. Labai svarbu, iš kokio puodelio arbata bus geriama, – tai irgi turi įtakos skoniui. Į nedidelį puodelį reikėtų dėti 3–6 gramus, tai yra maždaug šaukštą arbatos. Užpiltą karštu vandeniu ją reikėtų laikyti 30–45 sekundes. Tada nukošti ir vėl užpilti karštu vandeniu. Tą pačią arbatą galima užpilti kelis sykius: kaskart atsiskleidžia vis kitas jos skonis ir aromatas. Esu dalyvavusi ceremonijoje, kur tie patys arbatos lapeliai buvo užpilami dvidešimt vieną kartą!“
Prieš keletą metų, uždaręs arbatos klubą, Ievos bičiulis išvyko gyventi į Japoniją. Rudenį dizainerė pas jį svečiavosi jau antrą kartą. Sergejaus žmona japonė lietuvę pamokė ruošti keletą paprastų saldėsių.
„Japonai prie savo arbatos labai atidžiai priderina nedidelius desertus, – pasakoja Ieva, – Dorayaki jiems yra sentimentalus, vaikystę primenantis saldumynas, kurį vaikams dažniausiai ruošia močiutės. Ten tie blyneliai paprastai patiekiami prie žaliosios sencha arbatos.“
Dorayaki su saldžiu japoninių pupuolių įdaru
Įdarui:
1 puodelis raudonųjų japoninių pupuolių
1 puodelis cukraus
Blyneliams:
1 ¼ puodelio miltų
1 šaukštelis sodos
2 kiaušiniai
½ puodelio cukraus
1 šaukštas medaus
¾ puodelio pieno
aliejaus kepti
Pupuoles Ieva pamerkia nakčiai. Prieš virdama nuplauna, suberia į puodą, užpila 4–5 puodelius vandens. Uždengia ir palieka troškintis ant silpnos ugnies valandai ar pusantros. Išvirusios pupuolės turėtų būti labai minkštos, lengvai trinamos pirštais.
Išvirusias pupuoles Ieva perlieja vandeniu, vėl beria į puodą, ant jų pila cukrų ir šlakelį vandens. Ant vidutinės ugnies nuolatos maišydama verda, kol cukrus ištirpsta ir masė tampa uogienės konsistencijos.
Metas ruošti blynelių tešlą! Dubenyje Ieva sumaišo miltus ir sodą.
Kitame dubenyje išplaka kiaušinius, cukrų ir medų. Įpila pieno ir gerai išmaišo. Į kiaušinių plakinį beria miltus su soda ir gerai išsuka, kad tešla taptų vientisa.
Įkaitina nesvylančią keptuvę, įpila lašelį aliejaus ir kepa blynus. Vieną pusę skrudina maždaug 2 minutes – kol blyno paviršiuje iškyla daug burbuliukų, o kraštai tampa sausi. Apverčia ir kitą pusę kepa dar minutę.
Iškepusius blynus deda į lėkštę ir pridengia drėgnu popieriniu rankšluosčiu.
Paima vieną blyną, ant jo deda šaukštą pupuolių įdaro ir uždengia kitu blynu. Spusteli, kad blynai gerai suliptų, o pupuolių masė tolygiai pasiskirstytų. Telieka pasiruošti japoniškos žaliosios arbatos ir ragauti!
Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.