„Esu veiklos žmogus. Man geriausias poilsis – ne ramus laikas su knyga, nes tai labiau siejasi su darbu ir profesine literatūra, ne žiūrint televizorių, o buvimas gamtoje, triūsiant sodyboje, užsiimant rankdarbiais, žinoma, ir buriant virtuvėje“, – sako drabužių dizainerė Jolanta Talaikytė.
„Kūryba, eksperimentai – mano nuolatinė būsena. Tai tinka ir kalbant apie profesinę-kūrybinę veiklą, tvarumą ir madoje, ir virtuvės reikaluose“, – juokiasi Jolanta. Ruošti maistą ji moka nuo paauglystės. Tačiau virtuvės nesureikšmina: jei būna labai užimta profesinėje srityje, gali vakarienei rinktis ir pusfabrikačius. O kai turi laiko bei įkvėpimo, – gamina daug ir įdomiai.
„Esu jausminga. Neretai maistas man kelia sentimentų, prisiminimų. Kelionėse prisiskanauju visokių patiekalų, nužiūriu, iš ko jie pagaminti, o grįžusi bandau atkartoti, – pasakoja, – Aplankytus miestus dažnai atsimenu pagal kvapą ir garsą. Vienas man kvepia karamelizuotais svogūnais, kitas – sviestiniais kruasanais ar aitriaisiais pipirais. Skoniai, kvapai, spalvos mane įkvepia ir kitai, profesinei, kūrybai.“
Sukūrusi šeimą ji dar sykį įsitikino, kokie gali būti skirtingi žmonių skoniai. Jos šviesaus atminimo tėtis daug keliaudavo, o iš aplankytų šalių parsiveždavo ir patiekalų receptų. Jolanta iki šiol prisimena jo ruošto sakartvelietiško paukštienos troškinio čachochbilio ar kazachiško avienos plovo skonį. Tačiau nei šio patiekalo, nei triušienos ar, tarkim, barščių su šonkauliukais, ji neverda, nes šeimos vyrams – sutuoktiniui ir sūnui – nepatinka mėsa su kaulais. O Jolanta, juokiasi, esanti kauliukų ir kremzlyčių rakinėtoja...
Aš valgau akimis. Man maisto reikia nedaug, bet jis turi būti malonus akiai. Jį ne šlemščiu, o skanauju.
Dizainerės mama virdavo cepelinus, pienišką sriubą su bulvių kukulaičiais – šie patiekalai vaikystėje Jolantai labai patiko, bet neprilipo jos šeimoje. Na, o plonyčius bulvinius blynus galima vadinti ne tik Jolantos šeimos, bet ir giminės tradiciniu patiekalu.
Dizainerės rytas prasideda peršviečiama vytinto kumpio skarele. Jo visuomet būna šaldytuve. Riekelė pačios keptos duonos, griežinėlis tokio kumpio, skiltelė obuolio ar marinuotas agurkėlis, ir Jolanta jaučiasi soti.
„Aš valgau akimis. Man maisto reikia nedaug, bet jis turi būti malonus akiai. Jį ne šlemščiu, o skanauju. Negaliu valgyti stovėdama, tiesiai iš puodo: užkandžiauju ramiai, mėgaudamasi, – pasakoja. – Tačiau mano alkio jausmas – žvėriškas. Tuomet geriau man po kojomis nesipainioti, bet pradedu valgyti, ir jau jaučiu sotumą.“
„Vyras ir sūnus mėgsta lengvą maistą: salotas, košes, blynus, varškę. O man košės ir saldumynai – nelabai, nors buvo etapas, kai gana dažnai kepdavau du tortus: „Medaus“ ir šokoladinį su aguonomis, gamindavau tiramisu“, – prisipažįsta, kad „Medučio“ receptą jau atgaivinusi.
Visgi Jolantai labiau prie širdies – nesaldūs pyragai. Tarkim, pačios sugalvotą lašišų ir trapios tešlos pyragą kepa gal kokius dvidešimt metų. Per tiek laiko pastebėjo, kad jis patinka net tiems, kurie nemėgsta žuvų.
Firminio trapios tešlos lašišų pyrago receptas
Vidutinio dydžio pyragui reikės:
- 1 pakelio (6 lapelių) bemielės sluoksniuotos tešlos
- 400 g varškės
- 100 g fermentinio sūrio
- 400 g šaldytų smulkintų špinatų (arba maždaug dvigubai daugiau – šviežių)
- 400 g sūdytų arba rūkytų lašišų gabalėlių
- 2 šaukštai majonezo
- saujelė gliaudytų saulėgrąžų
Skardą Jolanta patepa aliejumi. 3-4 atšildytos tešlos lapelius šiek tiek pakočioja, kad šie taptų plonesni ir jais ištiesia kepimo formą, pakraščiuose užlenkdama į viršų, kad neliktų plikų skardos tarpelių.
Špinatus atšildo, gerai nuspaudžia ir nukošia sunką. Jei naudoja žalius, juos susmulkina ir keptuvėje patroškina su trupučiu sviesto, o paskui atvėsina. Fermentinį sūrį sutarkuoja.
Į dubenį deda varškę, špinatus ir tarkuotą sūrį. Sumaišo.
Tą mišinį krečia į tešla išklotą kepimo formą. „Nesūdau, nededu jokių prieskonių: varškės sluoksniui pakankamai aromato bei sūrumo suteiks lašišos“, – įspėja.
Ant viršaus dėlioja lašišų gabaliukus. „Rūkytos žuvys suteiks aštresnį skonį, sūdytos – švelnesnį. Aš dažniausiai renkuosi silpnai sūdytą. O jei sugalvoju kepti su žalia, natūralia žuvimi – ją plonai supjaustau, o tuos griežinėlius išdėliojusi ant pyrago, pasūdau, pabarstau prieskoniais.“
Pyrago paviršių galima užkloti ploniau pakočiotais vientisais tešlos lakštais. Tačiau Jolanta juos supjausto maždaug 1 centimetro pločio juostelėmis ir jas ištempdama apipina pyrago paviršių, pakraštyje juosteles sujungdama su užlenkta pagrindo tešla. „Tai – jau meditacija, žaidimas“, – juokiasi.
Pintą paviršių atsargiai patepa majonezu – jis pyragui suteikia sūrumo, dar daugiau pikantiškumo. Taip pat apibarsto saulėgrąžomis. „Išbandžiau visokius pabarstų variantus. Įsitikinau, kad prieskoniai, kol pyragas kepa, sudega. O saulėgrąžos gražiai parusvėja ir suteikia gerai jaučiamą poskonį“.
200 laipsnių kaitroje pyragas kepa 45-55 minutes: kol tešla iškyla, gražiai parusvėja.
Ji patiekia su pačios ruoštu saldžiarūgščio Kaukazo slyvaičių padažu, šviežiomis daržovėmis, namuose marinuotomis alyvuogėmis.
Keptų kriaušių ir pelėsinio sūrio užkandis
Reikės:
- Kiaušių
- Bazilikų pesto padažo
- Pelėsinio sūrio
Kriaušes ji perpjauna išilgai per pusę, išima sėklas. Šiek tiek palygina apvaliąsias kriaušių puseles, kad jos gerai gultų į skardą.
Į išskobtą kriaušių vidurį deda truputį pesto padažo. Ant jo – gabalėlį sūrio su mėlynuoju pelėsiu. „Vietoj jo galima naudoti ir fetą, o mėgstantys švelnesnius skonius gali rinktis kamamberą“, – pataria Jolanta.
Iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje jos keps 15-20 minučių.
„Tokias kriaušes galima patiekti kaip pikantišką užkandį vienas, man gardu – su vytinto kumpio griežinėliais ar prie keptų krevečių, – Jolanta dalijasi idėjomis. – O pirmąsyk jų ragavau išradingos bendravardės namuose: draugė pietums buvo paruošusi keptos ančių krūtinėlės, o prie jos – taip keptą kriaušę.“
