Dizainerė Ramunė Strazdaitė sako niekada nesupratusi žmonių, kurie esą žino, „kaip turi būti“, – jų paslaptinga formulė, „kaip susitvarkyti gyvenimą“, jai visada atrodė nuobodi. Todėl kuo toliau, tuo labiau ji mokosi būti savimi.
– Prisimink save studentiško amžiaus – buvai įklimpusi į bohemą?
– Tai kad ne – buvau kaip drugelis. Laksčiau kojomis žemės nesiekdama. Viską stebėjau, viskas buvo įdomu, bet nebuvau įlindusi į jokį nesveikų įpročių liūną: kas norėjo, tas šventė; kas norėjo, tas mokėsi. Tuo metu man buvo keista (o ir dabar keista), kad vyresni už mane visada žinojo ir žino, „kaip turi būti“, ir man aiškindavo tiek apie kūrybą, tiek apie asmeninį gyvenimą.
– Jaunas merginas dažnai pakerta močiučių klausimai: „Ar jau turi ką nors?“ ir „Gal tekėsi, žiūrėk, tavo draugės jau pagimdė?“
– Artimieji manęs tokiais klausimais nedusino, o ir aš apie santuoką negalvojau – galvoje sukosi kiti dalykai. Mano svajonė buvo mokytis Dailės akademijoje – tai išsipildė. Buvau neapsakomai laiminga! Kiekvieną rytą eidavau į paskaitas palei Vilnelę ir galvodavau: o Dieve, kaip gera! Mokslai buvo tokie, kokių troškau. Turėjau keletą tikrų draugų ir man jų užteko – ko gero, mes visi, menininkai, buvome šiek tiek individualistai. Buvo žmonių, su kuriais bendravau, nes norėjau perprasti jų mąstymą, pasaulio suvokimą, kūrybiškumo impulsus: prieš mokslus dirbdama Lietuvos kino studijoje sutikau labai įdomių asmenybių.
– Išoriškai beveik nesikeiti – tiems, kurie tave pažįsta jau seniai, tai kelia nuostabą... Turbūt ilgiau nei kiti turėjai įrodinėti vyresniems žmonėms, kad šį tą sugebi?
Keista, kad žmonės mano, jog būtent jų skausmas yra pats skaudžiausias ir būtent jų patirtis – pati didžiausia.
– Tik jau nerašykit, kiek man metų! Tiesiog visų biologiniai laikrodžiai skirtingi, ir aš neskirstau: tas pagyvenęs, o tas dar jaunas. Paprasčiausiai yra tam tikra kategorija žmonių, kurie įsivaizduoja, kad turi laaabai didelę patirtį ir teisę nurodinėti kitiems, kaip dirbti ir gyventi. Jaunesniems jie su pasimėgavimu sako, kad tie neturi patirties ir turbūt nelabai ką sugebės. Ir kad kitiems, savaime suprantama, oi, kaip toli iki jų... Štai su tokiais visažiniais bendrauti problemiška, nes nuolat privalai ką nors įrodinėti, nesvarbu, kad dirbi gerai, gal net geriau nei jie. Mane visada stebina dūsavimai: „Tu nežinai, ką reiškia sirgti.“, „Tu nežinai, ką reiškia auginti vaikus.“, „Tu nežinai, ką reiškia išgyventi tai, ką išgyvenu aš.“ arba „Gera čia tau kalbėti...“ Keista, kad žmonės mano, jog būtent jų skausmas yra pats skaudžiausias ir būtent jų patirtis – pati didžiausia.
– Vis dar stebiesi, taigi vis dar esi labai jauna...
– Vis dar stebiuosi tokia sąvoka kaip „konkurencija“. Kodėl turėčiau konkuruoti su kolegomis? Kodėl turėčiau stengtis ką nors pralenkti, jei mes, dizaineriai, visi tokie skirtingi? Absurdas.
– Kada tavo gyvenimo, žmonių stebėjimas ir stebėjimasis jais virto didesnėmis vidinėmis permainomis?
– Turbūt viskas pasikeitė, kai pradėjau lankyti jogą. Dar anksčiau buvo žmonių, su kuriais pašnekėdavau įvairiomis mane dominančiomis dvasinėmis temomis, buvo knygų, kurias skaitydama nelabai ką supratau, tačiau pamokos pas jogos mokytoją ir profesionalų fotografą Sigitą Baltramaitį, paskui pažintis su viena seniausių meditacijos technikų – vipasana tarsi viską sustatė į vietas.
– Kartais žmones, pradedančius domėtis štai tokiais dalykais, draugai pasitaikius progai gąsdina, kad jiems tuoj stogas nuvažiuos.
– Aha. Man irgi taip sakė. Kad nebereikės jokio drabužių dizaino... Tačiau manęs niekas nevertė niekuo tikėti, nekišo pasakojimų apie Dievą ir neprašė giedoti mantrų. Iš pradžių tik padarydavau asanas ir išeidavau. Viskas. Kaip po mankštos. Nieko kito nebūčiau net priėmusi. Stebino vienas dalykas: po jogos tiesiog nuostabiai jausdavausi – apimta lengvos euforijos. Paskui susidraugavau su jogą lankančiais žmonėmis, ėmiau domėtis Sigito pasakojimais apie meditaciją. Kai pirmą kartą nuvažiavau į vipasanos stovyklą...
– Paaiškink, kas yra vipasana.
– Tai meditacijos technika, kuri moko atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo nesiliaujančio minčių srauto, ramiai pabūti su savimi – kad paskui sugrįžtum į kasdienybę su naujomis mintimis ir nauju požiūriu, naujomis įžvalgomis. Taigi, kai nuvažiavau į vipasanos stovyklą, supratau viena: gyvenimą pragyvensiu tokį, kokį jį susikursiu, staiga stebuklų neįvyks ir niekas nepasikeis be mano pačios pastangų.
– Įvairiausių saviugdos kursų dalyviai, nuolat lankantys vis kitus, įtariu, tikisi, kad vieną dieną įvyks tas stebuklas...
– Taip nebus. Jei nieko nedarysi, niekas už tave nieko nepakeis.
– O kas pasikeitė tavo gyvenime?
– Paprasti dalykai. Nebėra kančia, pavyzdžiui, anksti keltis. Anksti atsikėlusi nebebūnu pikta – vaikštau išsišiepusi iki ausų. Išgeriu kavos ir dirbu savo darbus. Išmokau medituoti kasdienybėje – laukdama autobuso ar gerdama arbatą. Išmokau būti „čia ir dabar“, tarkim, jei valgau, mano mintys – tik apie maistą, o ne apie rūpesčius. To mokausi nuolatos. Kartais nustebinu save ir draugus – turbūt niekas nesitikėjo, kad tapsiu daržininke: su džiaugsmu darbuojuosi šeimos sodyboje, puoselėju mamos sodintus rožynus ir net užsiauginu daržovių...
– Anksti netekai mamos. Dvasinė praktika padėjo sunkiu metu?
– Labai padėjo. Ja gali pasinaudoti įvairiais gyvenimo momentais, kad nesijaustum sutrikęs ir išsibalansavęs. Tiesiog tampi stipresnis. Iš prigimties aš optimistė, todėl tikėjau, kad mama pasveiks, bet ji išėjo. Kai netenki ko nors labai artimo, aiškiau pajunti paslaptingo subtiliojo pasaulio egzistavimą – po laidotuvių kurį laiką, sakytum, kabi kitoje realybėje. Viskas pasidaro tarsi beprasmiška, nieko nesinori, bet paskui atsistatai, nes vis vien turi gyventi savo gyvenimą. Aišku, tokia patirtis iškelia egzistencinių klausimų, pradedi galvoti: o kas yra mirtis? Niekas negali išsamiai paaiškinti, nes tai – didžiulė paslaptis. Kartą, kai mama jau sunkiai sirgo, vieną akimirką sėdint prie jos lovos tarsi plykstelėjo neapsakomo džiaugsmo ir ramybės būsena: atėjo supratimas, kad mirties nereikia itin sureikšminti ir labai bijoti. Reikia tiesiog gyventi toliau. Tiesiog džiaugtis!
– Girdėjau, nusprendei, kad mokytis niekada nevėlu?
– Sulaukusi amžiaus vidurio nusprendžiau, kad mokytis nevėlu, ir baigiau edukologijos studijas Dailės akademijoje. Buvo be galo smagu! Ta mintis brendo seniai, nes visada norėjau, kaip sakau, turėti penkių mergaičių būrelį ir ko nors gražaus jas išmokyti: juk galima susikurti įdomių daiktų sau ir savo aplinkai. Pagalvojau, kad reikia žinių, kaip tai efektyviausiai daryti, kaip planuoti pamokas. Rašydama baigiamąjį darbą gavau pasiūlymą dėstyti mados istoriją Vilniaus kolegijoje – tapau panele dėstytoja.
– Na, ir?..
Dar einant į praktiką mokyklose man buvo įdomu pasižiūrėti į jaunąją technologijų amžiaus kartą, kuri esą kitokia: kaip ji mąsto, kas jai svarbu. Ir ką gi – pamačiau tokius pačius vaikus, kokie kažkada buvome mes. Kūrybingus. Gal tik yra vienas skirtumas, kurį pastebiu ir kolegijoje: daugumą motyvuoja vien pinigai, deja. Jie suvokiami ne kaip priemonė, o kaip tikslas. Bet paskui, manau, jų galvose nemažai pasikeis – realus gyvenimas daug ką apverčia. Patirtis, ne kas kita mus užaugina, ar ne?