Dizainerė Marija Puipaitė – apie prarastą tėvą ir jo įtaką : „Mudviem su mama jis gyvas tarp šeimos daiktų“

Marija Puipaitė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-01-01 21:28
Kai daugiau nei prieš du dešimtmečius po sunkios ligos pasaulį paliko 37-erių sulaukęs Audrius Puipa, vienas talentingiausių šalies dailininkų, neprilygstamas meninių hepeningų meistras, jo dukrai Marijai buvo vos dešimt metų. Kad šiandien Marija Puipaitė – produkto ir industrinio gaminio dizainerė, esama akivaizdžios ir tėčio įtakos – net ne kaip dailininko, o kaip jaukių namų kūrėjo.

Buitis turi poezijos

„Kai buvau vaikas, savaime suprantama, negalėjau vertinti tėčio grafikos ar litografijos darbų, todėl prisimenu tik jaukų buvimą su juo namuose, kai ką nors meistraudavo – ne tam, kad radikaliai pagerintų buitį, o kad suteiktų jai estetikos. Grožį įžvelgdavo visur, kur šio gal ir nebūdavo, o jei, jo akimis, ir nebūdavo, sukurdavo. Kone anekdotine situacija tapo tėčio pasiryžimas pagaminti mamai sandalus: per vieną gimtadienį padovanojo vieną batą, o per kitą – antrą, taip per metus mama sulaukė poros vasarinių batelių (šypsosi)... Dar būdamas pirmakursis, tėtis jautė labai didelę silpnybę antikvariniams objektams, neslėpė sentimentų senelių ir prosenelių paliktiems daiktams, bėgo nuo bedvasių sovietinės masinės gamybos produktų.

Marija Puipaitė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Marija Puipaitė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Sykį kažkokiame sendaikčių turguje įsigijo „Villeroy & Boch“ indų rinkinį ir nustebino visus draugus: juk kam viso to – ir dar studentui? Kai, stengdamasis išvengti sovietų kariuomenės, po studijų dirbo dailės mokytoju Šešuolių kaime, Ukmergės rajone, regis, pateko į tikrą lobių pasaulį – kaimiečių išmetami seni, bet gerai išsilaikę baldai atsidurdavo tėčio rankose. Jei reikėdavo, pats juos restauruodavo, todėl ir šiandien mudvi su mama (dailininke Lilija Puipiene, aut. past.) gyvename tėčio sukurtuose ir po jo mirties niekieno nepaliestuose namuose, kurie visada jaukūs ir įkvepiantys. Būna, atsisveikinę su artimuoju, žmonės stengiasi atsikratyti jo daiktų, kad šie neslėgtų, neprimintų netekties. Mums taip nėra: net jeigu ir norime ką nors minimaliai pertvarkyti, mintimis tarsi atsiklausiame tėčio, ar jam tai patiktų, ir įsivaizduojame jo geranorišką pritarimą.

Kaip daugeliui Audrius Puipa gyvas savo dailės kūriniais, taip mudviem su mama jis gyvas tarp šeimos daiktų. Todėl sunku net pagalvoti, kad galėčiau kada nors palikti šiuos namus. O naujose erdvėse tie daiktai atrodytų lyg išplėšti svetimkūniai. Negana to, senas, dar mano prosenelių statytas, namas Fabijoniškėse – bene vienintelis toks, apsuptas pilkų daugiaaukščių. Netgi savo grafikos darbuose, vaizduodamas mieste gyvenančio dailininko dirbtuves, tėtis „apgriaudavo“ sienas, krosnis, „apgyvendindavo“ ten vištų, kačių, šunų... Žodžiu, suteikdavo pirmapradžio kaimo gyvenimo magijos. Beje, tėčio požiūris į aplinką visada buvo režisūrinis, ją matė ir kūrė kaip scenografas, todėl mama ir šiandien labai dažnai užsimena, kad tėčiui buvo gera su ja vien jau todėl, kad ji irgi jautė poreikį gyventi gražioje erdvėje. Įspūdis, kad esame pusiau namuose, pusiau muziejuje, – ir tai nuostabu.“

Barbės istorija

„Prisiliesti prie piešiamo paveikslo ar restauruoti seną komodą jam buvo vienodai svarbu ir tai jį veikė kaip vientisas nenutrūkstamas procesas: darydamas ir viena, ir kita jausdavo tokį pat malonumą, kokį paprastai žmogui teikia kūryba. Šį bruožą – kasdienybės buityje jausti kūrybinį įkvėpimą, nuolat meistruoti – esu paveldėjusi ir aš. Šalia tėčio man įdomiau buvo ne ką nors piešti, o ką nors apipavidalinti, pavyzdžiui, klijuoti kokias nors dėžutes ir jas apipaišyti. Polinkio menui vis dėlto nenustelbė ir tai, kad vaikystėje tėvai kategoriškai nusprendė neleisti manęs į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir skatino rinktis rimtus mokslus, „draugaujančius su matematika“ („gana čia tų biednų menininkų...“). Kita vertus, kai buvau gal ketverių, tėtis, matyt, pajutęs, kad nebesu leliukas ir galiu žaisti namus, pasiūlė kartu užlipti į palėpę pasižvalgyti medžiagų, iš kurių jis man padarytų Barbės būstą. Vaizdą, kaip iš medienos atraižų pamažėl statomas dviejų aukštų lėlės namas su imituojamų čerpių stogu, šiandien pavadinčiau magišku. Kadangi tėtis su elektra buvo „susipykęs“, jos instaliuoti kvietėsi savo kurso draugą Sigitą Rekašių.

Kartu su tėčiu projektavome visą Barbės buveinės aplinką, ir tas daiktų kūrimas, įskaitant ir lėlei išdrožtus baldus (jos lova buvo identiška sumažinta mano lovos kopija; sofa – taip pat namų sofos kopija, net su tuo pačiu raudonojo vyno spalvos aksomu), pastaruoju metu išaugo į mano mėgstamą profesiją. Ir dar – mielai imčiausi staliaus profesijos, jei nereikėtų studijuoti braižybos (šypsosi). Priklausau tai kartai, kurios vaikystė prabėgo su Barbės kultūra, o šios prastu reiškiniu nelaikė net abu menininkai tėvai. Drįsčiau nesutikti su kai kuriomis feministinio judėjimo atstovėmis, nūnai įžvelgiančiomis neigiamų tos kultūros padarinių, neva Barbė formuoja žemą nuolankios mergaitės savivertę. Užaugau ir tikrai jaučiuosi su visais – tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminių atstovais – lygiavertė. Tiesa, Barbės kultas tarp vaikų jau apmiręs ir kai sykį draugo dukterėčiai sumanėme padovanoti šią lėlę (sako, mergaitės beveik nebežaidžia su lėlėmis), užėję į parduotuvę pamatėme visai kitokias barbes – aptakių formų, o manoji juk buvo kaip pagaliukas. Vadinasi, keičiasi ir pati vaikams formuojamo moteriškumo samprata.“  

Marija Puipaitė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Marija Puipaitė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Diena su tėčiu namuose

„Nors jis labai mėgo visur su manimi vaikščioti ir vestis net į darbinius susitikimus, fotosesijas, kai, pasitelkdami butaforines priemones, teatro ar kino rekvizitą, kurdavo teatralizuotus performansus ar hepeningus, kuriais inscenizuodavo garsių pasaulio dailininkų paveikslus... Antai į namus atkeliauja renesansinio stiliaus suknelė ir aš ją matuojuosi, ji velkasi žeme – koks mergaitei įvykis. O tėtis dar fotografuoja – jis labai mėgo tai daryti, labiausiai mane fotografuodavo, nesvarbu, ką veikdavau, kad ir su šuniu gulėdavau. Būtent iš jo nuotraukų šiandien ir galiu atkurti praeities akimirkas. Dabar net keista, kad dalyvauti tuose tėčio „kvailiojimuose“ sutikdavo daug žinomų žmonių. Be jokio atlygio: menas dėl meno – ir tam visi negailėdavo ištisų savaitgalių. Dabar nesutinku bendraamžių, kurie turėtų tokio švento idealizmo. Tėtis buvo labai jautrus. Antai einame parsinešti kačiuko, kurį atsivedė tėčio draugo katė, o grįžtame su dviem, nes buvo gaila išskirti ir sunku išsirinkti... Prisimenu, tik kartą buvo supykęs ir impulsyviai subarė – už tai, kad dailininko peiliuku sudrožiau jo trintuką. Trintukas jam buvo brangenybė, regis, „Faber-Castell“, parsivežtas iš kažkokios kelionės į Vakarus, nes Lietuvoje tokių kokybiškų dalykų tada dar nebuvo. Tačiau rimtesniu auklėjimu labiau rūpinosi mama, o tėtis buvo pramogų kūrėjas ir organizatorius.

Kai po Nepriklausomybės menininkai kooperuodavosi ir važiuodavo į Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos muziejus, parodas, tėtis visada parveždavo įsimintinų lauktuvių, dažniausiai skrybėlę... Taigi didžiausias džiaugsmas būdavo likti su tėčiu namuose – kiekvienas iš mudviejų užsiimdavome savais darbais, ir suteikta laisvė būti pačiai su savimi, manau, yra pati didžiausia tėčio dovana ir išmintingiausia jo edukacija – niekas labiau neskatina vaiko kūrybiškumo, kaip toks auklėjimo būdas. Jis taip ir neišmoko pinti kasų, todėl kad plaukai nesidraikytų, susukdavo kuodą ir uždėdavo skrybėlaitę, greičiau, sakykime, sukamšydavo plaukus po ja. Kartais mėgdavo švelniai paerzinti: kadangi Fabijoniškėse gyveno nemažai kitataučių, tėtis prisimerkęs šypsodavosi ir sakydavo, kad mano kavalierius, už kurio ištekėsiu, bus lenkas iš Poznanės. Kodėl būtent iš ten, vienas Dievas težino... O savo draugų akivaizdoje visada didžiuodavosi, kad turi dukrą, ir juokaudavo, kad štai Marija greitai bus graži didelė panelė, eis jis su ja per miestą, ir tegu visi pavydi, kad Puipa su jauna mergina romaną užmezgė. Tėčio humoro ir autoironijos jausmas buvo kerintis, ir man tai tapo kone esminiu kriterijumi vertinant sutinkamus vaikinus, ieškant širdies draugo. Jis net nemaloniausią žmogaus ydą mokėdavo taip žaismingai apnuoginti, kad atskleistas, pavyzdžiui, šykštumas niekada neįžeisdavo šio bruožo savininko. Gal net, atvirkščiai – sukeldavo papildomų simpatijų.

Taigi namų atmosfera man labai svarbi ir brangi. Tėtis saugojo kiekvieną daiktą, popieriaus skiautę, net ir mano nevykusio piešinio, jei tik jausdavo, kad prie to daikto būta šilto prisilietimo. Muziejuose galiu leisti ištisas valandas, stebėdama ne grynojo meno objektus, o senus laikrodžius, indus ir jų duženas, senas šukas, kitus buities rakandus, – visa tai itin sodriai maitina mano vaizduotę, leidžia giliau suvokti praeities tikrumą ir jos gyvybingumą šiandien.

Mano senovinė klevinė lova, kurioje kurį laiką teko miegoti man, kurioje miegojo abu tėvai, nusprendę santuoka įamžinti savo gyvenimą, kurioje paskutines dienas leido senelė, – irgi tėčio palikimas: atvilko ją iš kažkokio kaimo, restauravo, nūnai ją esame išardžiusios, tačiau saugome kaip muziejinę vertybę. Kas žino, gal kada subręs mintis surengti ne tik Audriaus Puipos meno darbų, bet ir buities kūrinių parodą. Tai būtų labai svarbu mano kartos žmonėms, kuriems Audriaus Puipos vardas nieko nesako ir kurie, pamatę jo darbus, įsivaizduoja, kad juos kūrė kažkoks labai senas dailininkas (o juk tėčio kūrybinis pakilimas prasidėjo jam dar nesulaukus nė trisdešimties). Po daugelio metų man sunku vertinti Audriaus Puipos grafikos ar litografijos darbus, negaliu į juos žvelgti per atstumą, nes užaugau su jų vaizdais, jie man – kaip pačios brangiausios kūno tatuiruotės. Kuo toliau, tuo daugiau ir kartais visai atsitiktinai sutinku tėčio amžininkų, pažinojusių jį. Matau, kaip susipažinę su manimi jie akimirką nušvinta ir šypsosi, paskui atsiveria: „Ir balsas, ir žvilgsnis, ir rankų gestai, ir visos manieros... Esi kaip iš akies luptas tėtis.“ 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai