Dizainerė Jurgita Januškevičiūtė: „Jei nepamilsi savęs, pasaulis tavęs irgi nepamils“

Jurgita Januškevičiūtė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-01-09 15:15
Drabužių dizainerė Jurgita Januškevičiūtė geba suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: užsiimti begale įdomių veiklų ir visada turėti laiko sau, būti bičiulių traukos centru ir mėgautis vienatve, kalbėti apie visatą ir likti labai žemiška moterimi, vienoje rankoje laikančia siuvimo, kitoje – akupunktūros adatas.

– Kažkada minėjote, kad pastaraisiais metais į jūsų gyvenimą atėjo daug naujų žmonių. Su kuo tai susiję?

– Mano gyvenime žmonių visada daug, nes esu labai atvira. Manau, jie ateina ne šiaip sau. Net jeigu kreipiasi naujas klientas, pagalvoju: o gal jis atneš kokią nors žinią? Arba taps man reikalingesnis nei aš jam. Man įdomus kiekvienas, nedarau atrankos, kuris naudingas, kuris ne toks svarbus. Dažnai save auklėju svarstydama, kodėl į vieną asmenį reaguoju vienaip, o į kitą – kitaip? Rytų filosofija sako, kad jeigu tau kas nors nepatinka, priežasties ieškok savyje. Gal aš pati turiu tokių bruožų, dėl kurių erzina kitas žmogus? Ir labai dažnai surandu!

Žmonės neturėtų užsisklęsti, nes jie – socialios būtybės. Reikia bendrauti, kad sužinotum, koks tu pats esi, nes vieni atskleidžia vienas tavo savybes, kiti – kitas, gal net tokias, apie kurias nesinori galvoti. Bet reikia stebėti, klausyti, priimti, analizuoti ir gyventi. 

– Negi nebūna momentų, kai žmonių aplink, atrodo, per daug ir norisi nuo visko pasislėpti? 

– Aišku, kad būna, bet aš daug laiko praleidžiu ir viena. Dirbu viena, dažnai ilsiuosi viena savo sodyboje ir turiu laiko tiek, kiek man reikia. Jeigu iš tiesų nori skaityti – rasi laiko knygai, jeigu svajoji paatostogauti – irgi rasi. Laiko trūkumas – bėgančio ir niekada nesustojančio žmogaus problema. Kai esi priklausomas nuo visuomenės, kuriai svarbiausi prioritetai – dirbti, uždirbti, tapti žymiam, ką nors įrodyti, tampi nebe savimi, o aplinkos įkaitu. 

– Tikrai visur spėjate ir niekada nevėluojate?

– Beveik niekada. Punktualumas rodo pagarbą kitam žmogui. Jei vėluoji, visada gali paskambinti ir perspėti. Turiu draugų, kurie nuolat vėluoja. Tai žinodama ir pati ateinu vėliau su jais susitikti – savus priimu tokius, kokie yra. Manau, kad pagrindinė taisyklė gyvenime – nekeisti žmonių ir jų neauklėti. Taip daug paprasčiau bendrauti.   

– Išduokite paslaptį, kaip susidėliojate darbus, kad visada turėtumėte laiko ir sau?

– Apsiimu daryti tai, kas man svarbu. Kas ne taip reikšminga, nustumiu į antrą vietą: jeigu įvyks, bus gerai, jeigu ne, nedarysiu iš to tragedijos. Išmokau iš vienos kolegės, interjero salono „Provincialė“ savininkės Jūratės Skrudupaitės. Ji visada graži, stilinga, perskaičiusi daug knygų, spėjanti pasirūpinti verslu. Viename interviu perskaičiau jos žodžius: „Turiu laiko tiek, kiek man reikia.“ Supratau, kad ji kalba tiesą, ir pamėginau pritaikyti sau. O kai pradedi taip gyventi, viskas išeina. Ir dar labai svarbi man taisyklė – užbaigti tai, ką pradėjai. 

– Todėl neseniai ir atsiėmėte kinų medicinos studijų diplomą?

– Tiesą pasakius, nelabai net planavau ten studijuoti, bet išgirdau ir susidomėjau, o iššūkiai man patinka. Siūdama drabužius daug bendrauju su klientais, juos nuolat glostau, apžiūrinėju, kur kokie išlinkimai, o tai labai suartina. Užsiimdamas akupunktūra, kuri yra svarbi kinų medicinos dalis, irgi turi čiupinėti žmogų, jį pažinti, išglostyti, surasti taškus, į kuriuos besi adatėlę. Taip kad toli nenubėgau: nuo vienos adatos prie kitos.

Supratau, kad jei moteris nori būti graži, visų pirma turi spindėti jos akys. Gali vilkėti labai gražų apdarą, bet jei akys liūdnos, dizaineris niekuo nepadės.

Drabužių dizainas ir kinų medicina turi labai daug sąlyčio taškų. Kai klientas ateina siūtis drabužio, irgi pirmiausia su juo pasikalbu, apsitariame, ko jis pageidautų. Moterys dažnai kreipiasi žinodamos, ko nori: tik joms vienoms skirto drabužio, kokybės, stiliaus, taip pat – bendravimo, nes galbūt trūksta, kas jų išklausytų. Supratau, kad jei moteris nori būti graži, visų pirma turi spindėti jos akys. Gali vilkėti labai gražų apdarą, bet jei akys liūdnos, dizaineris niekuo nepadės.

Esu nemažai skaičiusi apie vedų kultūrą, klausiusi ją propaguojančio daktaro Olego Torsunovo paskaitų. Jis kalbėjo ir apie tai, ko reikia moteriai, kad atsiskleistų jos moteriškumas ir ji būtų laiminga: turi rasti laiko susitikti su drauge ir pakalbėti apie nieką, nueiti į teatrą, apsilankyti pas kirpėją ir dizainerį. Tokia aplinka reikalinga kaip oras, nes jei suksiesi tik šeimoje, gali ir uždusti. O grįžusi namo geros nuotaikos kur kas daugiau duosi šeimai, vaikams ir vyrui.

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

– O ką daktaras Torsunovas sakė apie laimingas dirbančias moteris?

– Būtina sąlyga – darbas turi patikti. Bet ir jame reikia turėti galimybę išsikalbėti, užkąsti, išgerti arbatos ar kavos ir neužsibūti per ilgai. Tiesa, pastarasis punktas man negalioja, nes neturiu darbdavio ir savo darbo dieną dėlioju taip, kaip patinka. Svarbiausia, kad darbas netaptų kančia, nes tada moteris pradeda vysti, darosi nelaiminga, savo būseną perduoda ir artimiausiai aplinkai.

Kažkada manęs, kaip dizainerės, paprašė paskaityti paskaitą apie grožį. Tačiau man su auditorija norėjosi kalbėti ne apie tai, kaip rengtis, bet apie vidinę būseną. Prie to, aišku, prisidėjo kinų medicinos studijos, domėjimasis vedomis ir mano pačios požiūris. Eilinės moterys dažniausiai negalvoja, kokios jos gražios ir nuostabios, – dauguma save nuvertina. O man visada norisi pirmiausia pakelti joms savivertę. 

– Kalbėti toje paskaitoje apie sukneles jums pasirodė banalu?

– Tikrai ne. Labai svarbu ugdyti skonį, suprasti, kas yra kokybė, vertinti save tiek, kad galėtum ją sau leisti. Geriau turėti ne daug greitosios mados daiktų, o vieną gerą švarkelį, vienas kelnes iš natūralių, kokybiškų audinių. Tai parodo, kad žmogus myli save, skiria sau dėmesio, vadinasi, gerbia save. Toks mano supratimas. Nenoriu sumenkinti ir kitokio požiūrio, bet, manau, kokį audinį pasirenki, toks ir esi. Žinoma, iki to reikia užaugti.

Puiku, kad jaunimas gali dėvėti greitąją madą, nes ji ugdo stilių. Kai uždirbsi ir galėsi sau leisti daugiau, norėsis išskirtinumo, tada pereisi prie kokybės – tais laipteliais reikia užlipti. Beje, vienas iš jų yra identifikuoti save kaip nuostabią, išskirtinę, vienintelę ir nepakartojamą būtybę. Jei nepamilsi savęs, pasaulis tavęs irgi nepamils. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Rūta Bartašiūtė: išėjusi puikią stiliaus mokyklą, dabar jo pamokas dalina pati

– Gal jums vis dėlto reikėjo studijuoti psichologiją, o ne kinų mediciną?

– Niekada negali žinoti. Psichologija mane irgi traukia, jau buvau pasiryžusi tokioms studijoms, bet vienos draugės įkvėpta nuėjau į kinų medicinos „Neijing“ mokyklą Lietuvoje ir man tai pasirodė įdomu. Tiesa, po trejų mokymosi metų Vilniuje atsiimti diplomo teko važiuoti į Ispaniją, kur yra tokių mokyklų centras. 

– Ko visus tuos trejus metus mokėtės?

– Studijos prasideda nuo kinų filosofijos, paskui pereini prie žmogaus kūno ir fiziologijos, susipažįsti, kaip veikia visi organai. Kinų medicinoje mane sužavėjo tai, kad pirmiausia siekiama panaikinti ligos priežastį, o ne slopinti simptomus. Jie žmogų skirsto pagal penkis elementus: ugnį, žemę, metalą, vandenį ir medį. Kiekvienam elementui priskirti tam tikri organai. Mes mokėmės, kas kokiam organui padeda, kaip jie tarpusavyje veikia.

Žmogaus kūnas labai „protingas“, jame yra daugybė gydomųjų taškų, tad kinų medicinoje gydymas prasideda ne nuo vaistų. Akupunktūros adatomis suaktyvinami tam tikri taškai, susiję su sergančiu organu: tokiu būdu jis stimuliuojamas ir skatinamas dirbti. Taip pat išvalomi kanalai, kuriais teka energija, – jau įrodyta, kad žmogus susideda ne tik iš fizinio, bet ir energinio kūnų. Kinų medicinoje yra trys gydymo būdai: čigongas (kitaip – čikūnas, cigunas), akupunktūra ir šildymas moksa (presuotų pelynų arba anglies lazdelės, kurios degdamos skleidžia šilumą).

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Tai kaip dabar jus, turinčią tokį diplomą, vadinti? 

– Nelaikau savęs gydytoja – man dar reikės atlikti ilgą praktiką. Kartą per savaitę einu į kinų medicinos centrą, stoviu gydytojai už nugaros, stebiu jos darbą, dalyvauju aptarimuose. Kai įgysiu tiek pasitikėjimo, kad drįsiu savarankiškai padėti pacientui, galėsiu vadintis alternatyviosios medicinos gydytoja. Tik, pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, kad galėčiau liestis prie žmogaus, dar turėčiau pabaigti dvejų metų medicinos kursus. Manau, tai ir padarysiu – juk įdomu, nors visai nesiekiu gydytojo statuso, nes dizainerės darbas mane puikiausiai tenkina: jį dirbu kasdien. 

Studijuodama kinų mediciną supratau daug dalykų ir pasidariau labai tolerantiška. Beje, nemažai tolerancijos išmokė ir kelionės. Pažinti pasaulį – viena mano pagrindinių aistrų. Kaskart mieliau investuoju į kelionę nei į kokį naują baldą ar skanų maistą. Nors, ne, skanų maistą irgi labai mėgstu – turiu ir Bordo vyno komandoro titulą, esu baigusi someljė mokyklą. Maisto ir skonio temos man ne mažiau įdomios. Per maistą ir vyną taip pat galima pažinti pasaulį. Keliaudama visada stengiuosi užsukti į kokią nors vietinę vyninę ir padegustuoti jų vyno. Jeigu pritrūkstu šilumos, užvalgau aštriai ir pamaitinu savo ugnies meridianą.

– O jeigu norisi paprastos žmogiškos šilumos, tvirto apkabinimo? Einate į diskoteką?

– Na, diskotekų amžių jau išaugau. Nors šokti iš tiesų labai mėgstu – 10 metų lankiau T. Petreikio šokių studiją. Tai vienas iš būdų išlaikyti gerą formą ir gauti didelę dozę gyvenimo džiaugsmo. Kai keliauju su draugėmis, mes būtinai nueiname pašokti, būna, kad net ir ant stalų. Puiki proga atsipalaiduoti, kai judi, džiaugiesi, bendrauji, – tai labai žmogiška. Visi dalykai gyvenime yra reikalingi, tik esmė – jų kiekis. Jeigu kasdien eisi į diskoteką, greitai nusibos. Bet žmogui reikia patenkinti visus poreikius: skonio, garso, jutimo, judesio... Tada jis bus laimingas, žinos, ko nori, kur eina ir kodėl gera būti šiame pasaulyje.

– Meilės poreikis, tikriausiai, irgi turi būti patenkintas?

Taip, vyro ir moters santykiai labai svarbūs, bet dažnai jie pernelyg sureikšminami.

– Žinoma! Kiekvienas nori būti mylimas, apkabinamas, reikalingas – aš irgi. Manau, kad visa tai dar bus. Be to, mane labai dažnai apkabina dukra, mane myli mano šeima, turiu labai daug draugų ir tarp vyrų, ir tarp moterų. Taip, vyro ir moters santykiai labai svarbūs, bet dažnai jie pernelyg sureikšminami. Atsimenu, savo paskaitoje gydytojas O. Torsunovas klausė: „Jeigu rastumėte ant kelio gulinčią gražią rožę, negi jos nepakeltumėte?“ Kai tu jautiesi graži kaip ta rožė, tave būtinai kas nors atras. Be to, moters prigimtis slepia norą duoti, tad meilę gali dalyti visiems – nebūtinai tik vienam žmogui. Iš tiesų, gyvenime man yra tiek įdomių dalykų! Tarkim, šiuo metu atrandu dar vieną sritį, kuri Lietuvoje kol kas nėra labai plėtojama, – maisto dizainą. 

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Dar viena sritis?! Kaip jūs viską spėjate?

– Tiesiog imi ir darai. Aš kaip tik nesuprantu, kodėl žmonės, jei ko nors nori, nė kiek dėl to savo noro nepasistengia. Pati didžiausia blogybė yra nedaryti. O norėti galima visą gyvenimą. 

– Taigi, kaip jūs atsidūrėte maisto dizaino srityje? 

Kadangi labai mėgstu gaminti, stilingai patiekti maistą ir vaišinti draugus, pamatę mano patiekalų pakvietė išmėginti jėgas stilizuojant maistą reklaminiams filmukams ar nuotraukoms. Pavyzdžiui, dabar suku galvą, kaip padaryti ledus, kad filmuojant per tas kelias valandas jie neištirptų, atrodytų labai skaniai ir tikroviškai. 

– Žodžiai „rutina“, „pilka kasdienybė“ jums pažįstami? 

Manau, kad rutina yra labai sveikas dalykas, nes suteikia gyvenimui stabilumo, – man jo irgi reikia. Ir tie visi mano užsiėmimai nevyksta kasdien. Tiesiog vadovaujuosi principu, kad jeigu kas nors sudomina, imuosi iškart – neatidėlioju ir nesakau, kad grįšiu prie to vėliau. O ką paimu, tą ir turiu. Tačiau niekada nepradedu žinodama, kad negalėsiu užbaigti. Tarkim, prieš trejus metus sugalvojau sodyboje pasisodinti gyvų augalų labirintą – tokią energinę spiralę. Prireikė 770 sodinukų. Labirintas užima maždaug 4 arų plotą. Net nesupratau, kaip aš jį padariau, kodėl. Tiesiog sužinojau apie tokius labirintus, išgirdau, kaip jie veikia, ir supratau, kad man to reikia. 

– Kuo šis labirintas ypatingas?

– Padeda atrasti save. Jis apskritas, susideda iš septynių ratų, o juo einant nuolat tenka keisti kryptį, kol atsiduri centre. Mano labirintu jau vaikščiojo tiek žmonių ir jis yra prikaupęs tiek energijos, kad ji negali neveikti. 

– Ir kas darosi su žmogumi, kuris juo vaikšto? 

– Pirmiausia, tą visą laiką jis skiria sau. Tai savotiška suaugusiųjų smėlio dėžė. Vienus į mano labirintą atveda smalsumas, kitus – koks nors vidinis rūpestis, kurį jie nori įveikti. Argi nepadėtų, jeigu turėdama kokią nors problemą imtumėte į ją gilintis? Kai nuodugniai viską išlukšteni, jos arba nebelieka, arba ji išsisprendžia. Labai dažnai visata sutvarko viską, kaip turi būti. Be to, klaidžiojant labirintu dažnai kyla minčių ir idėjų, kokie turėtų būti tolesni tavo žingsniai. Arba ateina žinojimas, kad nereikia nieko daryti. Kartais tyla gali daugiau nei žodžiai ir kai atsitrauki nuo visko toliau, atsakymas ateina pats. 

Elaima.lt

Naujausi straipsniai