Orai vėsta, norisi dairytis į šiltesnius ir jaukesnius drabužius, o mokančiosios nerti bei megzti dažniau sukiojasi siūlų parduotuvėse ir sprendžia amžiną klausimą, ką nusimegzti? Dizainerė Indra Dovydėnaitė pirmiausia pataria kritiškai save nužvelgti veidrodyje.
- Pastebiu nemažai po specializuotas siūlų parduotuves klajojančių merginų, kurios niekaip neišsirenka siūlų: klausinėja konsultančių, ką jos patartų ir kas yra „ant bangos“...
- Labai gerai, kad jos klausia profesionalų nuomonės dėl spalvų, faktūrų, siūlų dėvėjimosi – tai labai praverčia, bet štai frazės „ant bangos“ nelabai mėgstu. Kaip ir „vėl atgimė“ ar „vėl prasidėjo“. Lietuvos klimatas toks, kad mezginiai yra klasika, niekada neišeinanti iš mados. Tie patys raštai, siūlų faktūros, pynės, kiauraraščiai visada aktualūs. Mezginys gali būti ištrauktas iš mamos spintos, 20-ies metų senumo, ir jis vis vien bus madingas. Aišku, keičiasi pasaulinės tendencijos: rankovių plotis, suknelės ilgis, pečių linija, bet netgi tų tendencijų negalima aklai taikyti neatsižvelgus į savo figūrą. Svarbiausia –tai, kas tinka konkrečiam žmogui.
- Bet moterys iš dizainerių kartais tikisi ir konkrečių, praktiškų dalykų...
- Na gerai... Šį sezoną aktualios pastelinės spalvos, mezginiai atrodo taip, lyg būtų kurti dėvėti namuose, tokie kantri stiliaus. Pečių linija neakcentuojama, tarsi vėl grįžtama į 9-ąjį ano amžiaus dešimtmetį. Madingos pynės, stambus mezgimas. Ilgos iki alkūnių pirštinės derinamos prie paltukų patrupintomis rankovėmis. Galite dėvėti paprastą megztuką, išmargintą skandinaviškais raštais, ir būti labai stilinga – aišku, jei priderinsite prie jo visa kita. Pavyzdžiui, prigludusias kelnes ir jojiko batus, geros odos rankinę.
- Kartais matau puikiai mezgančias moteris, su savo kūriniais atrodančias labai senamadiškai ir nuobodžiai.
Galite dėvėti paprastą megztuką, išmargintą skandinaviškais raštais, ir būti labai stilinga – aišku, jei priderinsite prie jo visa kita.
- Visada reikia galvoti, ką prie to nusimegzto naujo drabužio derinsite. Vienos turi stiliaus pojūtį, kitos – ne. Todėl ir rezultatas nevienodas: vienos atrodo šiuolaikiškai ir stilingai, kitos – tarsi vaikščiotų su močiutės drabužiais. Labiausiai norisi, kad mezgantis žmogus nepersistengtų ir neapsimegztų nuo galvos iki kojų. Tik labai retais atvejais tai atrodo stilinga. Jau vienas kruopščiai numegztas daiktas yra vertybė. Kadangi mezginys yra gana pretenzingas dėl siūlų faktūros ar rašto, jis sau reikalauja geros, sakyčiau, net gana prabangios drabužių „kompanijos“. Na, tarkime, brangiai atrodančių batų ar odinio diržo, kuris gerai derėtų prie megztos suknelės. Būtent ta visuma ir yra svarbiausia. Juk niekas neišranda naujų mezgimo, nėrimo ar pynimo raštų – tik senieji interpretuojami naujai.
- O kaip juos naujai interpretuoti?
- Svarbu naują megztą daiktą pritaikyti prie savo stiliaus, gyvenimo būdo. Nebijoti megztų detalių derinti su oda ar audiniu. Galima tiesiog megzta detale, pavyzdžiui, pyne, atnaujinti siūtą drabužį.
- Moterys bijo, kad megzti drabužiai jas storins. Ar tai tiesa?
- Tai priklauso nuo siūlų, nuo silueto ir nuo moters sudėjimo. Mezginį reikia gebėti sau priderinti. Ir net beveik identiškų figūrų moteris tas pats mezginys vieną storins, kitą – ne. Yra daugybė niuansų, tokių kaip kaklo ilgis, rankos raumenų apimtis ar blauzdos storis. Šiek tiek vengti reikėtų moherio siūlų, kurie iš tiesų dažnai stambina. Kaip ir siūtas drabužis, mezginys turėtų slėpti trūkumus ir išryškinti privalumus.
- Gal toms, kurios bijo, kad su savos gamybos megztukais atrodys storos, patarti žiemai nusimegzti storą platų šaliką?
- Nebūtinai. O jei didelė krūtinė? Tuomet su tuo šaliku moteris atrodys kaip statinaitė... Patarčiau gerai įsižiūrėti į save veidrodyje ir pabandyti eksperimentuoti. Manau, mažiausiai suklystume, jei kiekvienai žiemai nusimegztume po ilgą šiltą A silueto sijoną, kuris labai tiktų mūsų klimatui. Ypač platesnių klubų moterims.
- Žiemą lietuvės vengia kepurių. Gal be reikalo?
- O man patinka visokie keisti galvos apdangalai. Tiesa, kepurių turiu mažai. Dabar esu pamėgusi turbanus. Paauglystėje, turbūt, kaip ir visoms, magėjo kepurę, tik išėjus iš namų, įgrūsti į kuprinę. O paskui jau taip norisi, kad kažkas per speigą uždengtų ausytes... Tada net grožį aukoji – nebegalvoji, kad po kepure plaukai susigulės.
Tekstas Dovilės Štuikienės