Ispanijoje gyvenantys drabužių dizainerė Dovilė Šopytė ir finansų srityje dirbantis jos vyras Gediminas Butkus kartu su visa šalimi išgyvena koronaviruso protrūkį. Ispanija – viena labiausiai viruso paveiktų šalių Europoje, ją lenkia tik Italija.
Kai praėjusį rudenį Londono mados savaitėje Dovilės įkurtas prekių ženklas „Shopyte“ (jį jau pamėgusios tokios žvaigždės kaip TV laidų vedėja Amanda Holden ir dainininkė Ella Eyre) pristatė 2020 metų šiltajam sezonui skirtą mados kolekciją, niekas nesitikėjo, kad ji taps pranaše to, ką šiandien išgyvena pasaulis. Apsauginėmis kaukėmis manekenes apginklavusi dizainerė nė neįtarė, kad jau visai netrukus kaukės taps būtina aprangos detale.
Koks jausmas apima matant, kad šiandien kaukė – ne aksesuaras, o gyvybiškai svarbus daiktas?
Dovilė: Net negalėjome pagalvoti, kad būsime vieni iš pranašų, parodysime žmonėms netolimą ateitį. Rudenį pristatėme kolekciją „Miesto džiunglės“, kuria pasakojome žmonėms apie jų paskendimą miestuose, betono džiunglėse, nesirūpinimą gamta ir savo pačių sveikatos saugojimo stoką. Modeliai podiumiu žengė su veido kaukėmis ir išskirtinėmis skrybėlėmis – pastarosios akimirksniu tapo top aksesuaru tarp pasaulio fašionistų. Dabar panašu, kad ir veido kaukės neatsilieka, tik šiuo klausimu esame kategoriški – nesinaudosime susidariusia padėtimi ir nesipelnysime iš to. Šiuo metu turime būti vieningi ir finansinę naudą palikti nuošalyje.
Gediminas: Nemeluosiu, keistas jausmas apima, kai pagalvoji, jog visai to nesuprasdama Dovilė parodė artimą ateitį. Teko matyti, jog Lietuvos dizaineriai jungiasi į kaukių gamybą – sveikintinas poelgis. Mielai prisidėsime, jei tik to reikės.
Kokios nuotaikos Ispanijoje?
Dovilė: Žinoma, visi sunerimę, juk nė vienas nežinome kaip ir kada tai baigsis, kurių artimieji nukentės, tačiau į paniką žmonės nepuola – visi tiesiog laukiame. Mokomės gyventi visiškai izoliuoti vieni nuo kitų, mums draudžiama išeiti į lauką, išskyrus atvejus, kai reikia nueiti į parduotuvę, vaistinę ar darbą. Ir tai – eiti galima tik po vieną. Gatvėse patruliuoja policija, kituose miestuose pastebėti ir tankai...
Mačiau video internete – ispanai, kaip ir italai, stengiasi išlikti linksmi ir vieni kitiems nuotaiką kelia dalindamiesi naujomis veiklomis namie ar muzikuodami balkonuose.
Gediminas: Mums gal kiek ramiau, nes gyvename ramesnėje vietoje, didžioji dauguma Morairos gyventojų – senjorai. Natūralu, jog jie ypatingai saugosi. Tad kiekviena diena šiuo metu yra lyg sekmadienis, kai niekas įprastai nedirba. Panikos tikrai nesijaučia – tiesiog žmonės atrodo atsargesni, apeina vienas kitą per atstumą.
Kaip jūsų gyvenimą, darbus paveikė karantinas?
Dovilė: Darbo tempas labai sulėtėjo. Dauguma mūsų audinių – iš Italijos, todėl negalime jų užsisakyti. Dėl susidariusios situacijos parduotuvės atšaukia užsakymus. Kadangi vaikai visada namie, mes negalime dirbti pilnu pajėgumu.
Gediminas: Na, kalbant apie gyvenimą, daug kas tikrai nepasikeitė, nes jis ir šiaip buvo sėslesnis. Pasikeitė gal tik tai, jog nebereikia kasdien praleisti kelių valandų mašinoje vežant vaikus į mokyklą. Atsirado daugiau laiko kitoms veikloms, bet tuo pačiu daugiau laiko reikia skirti vaikams. Darbuose – šioks toks chaosas. Vienoje veikloje viskas apstojo, kitoje – priešingai, viskas įgauna pagreitį. Bet nieko kito nelieka, kaip tik prisitaikyti prie naujos aplinkos ir toliau žygiuoti per gyvenimą (šypsosi).
Galiu tik įsivaizduoti, kad Lietuvoje likusiems jūsų artimiesiems yra neramu. Ar daug žinučių, palaikymo ir klausimų sulaukiate?
Dovilė: Artimiesiems dėl mūsų neramu, bet mums dėl jų dar neramiau. Mes jau izoliuoti, todėl šansai užsikrėsti yra minimalūs. Labai baisu dėl artimų žmonių Lietuvoje, sergančių rizikos faktoriui priskiriamomis ligomis. Skambinamės kiekvieną dieną, dalijamės informacija vieni su kitais.
Gediminas: Susiskambiname dažniau, tai tik į gerą. Svarbiausia – nepamesti galvos.
Kada aplankė supratimas, kad padėtis daug rimtesnė nei visiems iš pradžių atrodė?
Dovilė: Lygiai prieš savaitę kalbėjau su draugėmis iš Lietuvos, pasakojau, kad pas mus dėl koronos dar ramu, ruošėmės porai dienų išvažiuoti į Barseloną. Tuomet Ispanijoje nebuvo daug užsikrėtusių, todėl keliauti atrodė visiškai saugu. Ir staiga viskas apsivertė kone per parą: žmonių užgultos maisto prekių parduotuvės, uždarytos mokyklos... Dar kitą dieną buvo skelbiamas absoliutus karantinas.
Gediminas: Ruošiausi vykti į konferenciją Barselonoje, savaitė prieš kelionę nebuvo net minties, jog galėtų viskas taip pakrypti. Likus dienai iki kelionės tapo aišku, jog ši bus atšaukta. Gavau laišką iš organizatorių, jog viešbutyje, kuriame turėjo vykti vienas iš renginių, buvo nustatytas koronaviruso atvejis, tad viskas atšaukiama. Draugas iš Vilniaus ruošėsi ten pat skristi, bet dar oro uoste pranešė, jog nebeskrenda. Viskas įvyko akimirksniu, net keista.
Kiek jus asmeniškai palietė koronavirusas? Ar juo užsikrėtė jūsų pažįstami?
Dovilė: Jis mūsų šeimą palietė tik tuo, kad teko atsisakyti suplanuotų kelionių, sulėtėjo darbas. Kovo mėnesį yra mūsų abiejų vaikų gimtadieniai – nors su atžalomis daug kalbame apie susidariusią situaciją, jie vis tiek labai liūdi, kad niekas negali ateiti jų pasveikint.
Tarp mūsų pažįstamų koronaviruso simptomų jaučiančių nėra, o ar užsikrėtę – pasakyti negaliu, nes daug žmonių serga to net nežinodami.
Kaip vaikams – dukrai Elijai ir sūnui Armandui – paaiškinate, kodėl negalima eiti žaisti į lauką? Kuo užimate atžalas?
Dovilė: Vaikai žino kas vyksta, daug apie tai kalbame. Stengiamės juos užimti: žaidžiame žaidimus, žiūrime filmus, bet nėra taip paprasta, kai tai tęsiasi nuolat ir nežinia kiek dar tęsis. Ne veltui internete sklando tiek daug memų apie darbą iš namų, turint mažamečių vaikų (šypsosi). Tai išbandymas tiek jiems, tiek mums. Labai gerbiu mamas, kurios džiaugiasi, kaip joms lengva, kurios turi begalę veiklos su mažamečiais. Tačiau pas mus taip nėra (juokiasi). Padiskutuojame, gal reikėjo sukrėtimo žmonijai, kad į viską pažiūrėtume kitaip, įvertintume ką turime.
Gediminas: Pamenu, dukra dar prieš keletą savaičių pasakojo apie savo pokalbius su bendraklase – tarp mokinių jau tada sklandė kalbos apie koronavirusą. Mokytojos atliko puikų darbą – vaikus nuolat informuodavo, kaip reikia elgtis. Mokiniai su mokytojais šiuo metu bendrauja elektroniniu paštu, mokytojos kiekvieną dieną atsiunčia video pamokas bei užduotis. Visai įdomi patirtis.
Kas labiausiai nustebino šiuo nerimastingu laikotarpiu?
Dovilė: Kai kurių žmonių požiūris – Ispanijos kurortiniuose miesteliuose mėgstantys atostogauti britai visiškai, sakyčiau net piktybiškai, nesilaikė karantino taisyklių. Šlaistėsi gatvėmis, iš parduotuvių šlavė alkoholinius gėrimus, juos nešėsi į uždarytus barus ir linksminosi. Rizikuodami savo sveikata pareigūnai turėjo juos tramdyti. Sunku suvokti, kaip žmogus į viską gali žiūrėt pro pirštus ir kelti pavojų savo artimiesiems – juk daugelis turime pagyvenusių ligotų artimųjų, kuriems virusas ypač pavojingas.
Medikai prognozuoja, kad vos kelios savaitės Ispaniją skiria nuo to, ką šiandien išgyvena Italija. Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie Lietuvoje į karantiną žvelgia pro pirštus ir net pašiepia tuos, kurie jo sąžiningai laikosi?
Dovilė: Lietuviai yra šaunuoliai, kad palyginus anksti ėmėsi apsauginių priemonių, nelaukė kaip Italija ar Ispanija. Iš pradžių ir mano požiūris į šį virusą buvo gan skeptiškas – atrodė, jis kažkur toli ir mūsų nepasieks. Bet taip nėra, jis plinta žaibiškai. Dauguma jaunų sveikų žmonių sako, kad jo nebijo, o jei ir užsikrėstų – persirgtų lengvai. Tai tiesa, bet koks sveiko proto žmogus norėtų užkrėsti tą, kuriam šis virusas reikštų mirtį? Todėl visus skatinu laikytis naujų taisyklių, nes šiuo metu už mus niekas nieko nepadarys, niekas negali padėti – tik mes patys. Nepanikuokime ir būkime susikaupę.
Gediminas: Manau, jog Lietuvoje kuo greičiau reikėtų įvesti griežtą karantiną – uždrausti eiti į parkus ir visas kitas vietas be būtinos priežasties. Virusas jau pas jus.
