Po šio Donato Katkaus interviu „Legendose“ praėjo treji metai – per tą laiką maestro atšventė garbingą jubiliejų, išleido prisiminimų knygą „Užrašai iš Rokantiškių“ ir, tikėtina, sukaupė dar daugiau užrašų apie neseniai sutiktus žmones.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
„Pastaruosius kelerius metus darau keistą darbą – kapstausi prisiminimuose“, – prisipažįsta muzikologas, ilgametis Šv. Kristoforo kamerinio orkestro dirigentas, profesorius Donatas KATKUS. O tų prisiminimų – pilnos saujos: skurdi vaikystė, nuskaidrinta tik didžiulės mamos meilės; karjerai, o ne šeimai dovanoti gražiausi dešimtmečiai; kova už vietą po saule sovietinio sąstingio laikais. Profesoriui dabar kaip niekad atrodo svarbu atsigręžti į praeitį ir buvusį save.
Greitai turėtų pasirodyti naujausia jūsų prisiminimų knyga „Užrašai iš Rokantiškių“ – skamba dviprasmiškai...
Žmona Laima siūlė papildyti paantrašte „Ką dar prisimenu“. Arba gal išvis reikėjo pavadinti „Užrašais iš Anapilio“ – mes gi prie Rokantiškių kapinių, Anapilio gatvėje gyvename.
Kai rašai prisiminimus, viena bėda – yra begalė asmenybių, kurias norisi paminėti. Nemažai jau pragyvenau, be to, kai esi menininkas, muzikantas, tai ir veikla – vieša, gyvenimas – intensyvus, todėl ir žmonių sutikau daugybę. Daug jų pamiršti, niekur nebeminimi jų vardai. Tai reiškia – viskas, jų kaip ir nebėra visai. Nes žmogus gyvas tol, kol gyvi prisiminimai apie jį. Toks filosofas, žurnalistas Walteris Benjaminas (nusižudė karo metais) yra pasakęs: „Tai, ką mes užmiršome, jau nebeegzistuoja.“
Buvau aprašęs net ir pastarojo meto žmogelių gyvenimo intrigas, tai, kas mano atmintyje atsiskiria nuo jų susikurto reklaminio įvaizdžio, bet daug ką ištryniau (juokiasi). Nepatogu, paskui giminės sakys, kad tai – melas, provokacija. Bet aš juk gerai prisimenu žmones, kurie karjerą darė nelabai gražiai... Žinau, nes daug to laiko atspindžių sugulė į mano dienoraščius – rašau nuo vienuolikos metų. Dabar, kai atsiverčiu, matau, kad tai – autentiškos reakcijos į to meto įvykius.
Esu didelis entuziastas idėjos, kad žmonės rašytų dienoraščius ir juos saugotų, – juk tai tikroji istorija. Daugiau nei keturiasdešimt metų mes nebeturime epistolinio palikimo. O juk visas praeities supratimas ir žinojimas – daugiausia iš laiškų ir dienoraščių. Kompiuteriai išnaikino laiškus ir ranka rašytus tekstus. Nebeliko subjektyvios atminties, nebeliko refleksijos – kultūros refleksijos pirmiausia. Refleksija – labai platus žodis, tai ne tas pats, kas į veidrodį žiūrėti. Tai atsigręžimas į save ir laiką, į istorines nuostatas, to laiko pletkus ir gyvenimo būdą.
Kaip ir dienoraščiuose, dabar su malonumu kapstausi savo straipsniuose, nes muzikos tema juos rašau jau kone šešis dešimtmečius, turiu sukaupęs nemažą iškarpų kolekciją. Noriu ir iš jų sudaryti kokią knygą. Jau beveik metus dėlioju, o dar tik pusė įveikta – 500 puslapių. Į tūkstantį gal kaip nors tilpsiu...
Kaupikas esate, sakyčiau...
Aš tiesiog neišmesdavau. O dabar išmesti būtų dar labiau gaila. Daugiausia straipsnių yra iš 1962–1988 metų. Kita dalis: nuo 1990-ųjų iki dabar. Kitokie tie dabarties rašiniai. Kai pradedi žiūrėti iš eilės, susidaro tam tikras vieno ar kito laikotarpio Lietuvos koncertinio ir muzikinio gyvenimo vaizdas. Pavyzdžiui, dariau didelį interviu su choro dirigentu Hermanu Perelšteinu – apie tai, kaip jis kūrė savo chorą. Apie neseniai anapus išėjusį operos solistą Vaclovą Daunorą – vienas pirmųjų mano straipsnių, jis tada irgi buvo jaunas dainininkas.
Arba interviu su maestro Virgilijumi Noreika: pamenu, pakvietė susitikti Vilniaus restorane, atrodė toks liesutis piemenėlis. Tik iš to mano didelio interviu laikraštyje liko visai maža žinutė. Bevartydamas senas iškarpas radau ir daug segtuvų su juodraščiais – savo straipsnių originalių variantų. Anais laikais būdavo, kad duodi redakcijai dviejų puslapių ranka parašytą straipsnį, o išspausdina vos pusę puslapio sausos informacijos. Todėl sudėjus į vieną vietą tas iškarpas ir išsaugotus juodraščius būtų ką palyginti.
Daug to laiko atspindžių sugulė į mano dienoraščius – rašau nuo vienuolikos metų. Esu didelis entuziastas idėjos, kad žmonės rašytų dienoraščius ir juos saugotų, – juk tai tikroji istorija.
Jei neliks atminties, greitai nebesuvoksime daugelio mūsų šiandienos kultūros reiškinių, nes nebežinosime jų atsiradimo konteksto. Mūsų požiūris darosi amerikonizuotas, nebelieka asmeniškos refleksijos. Priprantame tik prie žvėriško, chamiško gyrimosi, reklamavimosi. Atrodo, kad tik jis suteikia meno reiškiniui vertę – kiekviename tekste laikraštyje, kiekvienoje televizijos laidoje, kiekviename trumpiausiame sakinyje socialiniuose tinkluose! Visi genijai! Bet nieko nėra užmirštamesnio kaip reklama...
Prisimenate kitus. O save? Koks laikas atmintyje išlikęs ryškiausiai?
Vaikystė, žinoma. Visi labiausiai prisimena vaikystę. Manoji buvo sunki.
Aš nepažįstu savo tėvo. Nežinau, net kas jis buvo. Mama visą savo gyvenimą slėpė nuo manęs. Ji buvo žemaitė, savyje viską laikė. Iki karo mama gyveno Telšiuose: turėjo tokią ekskliuzyvinę karčiamą – pietauti pas ją eidavo svarbiausi miestelio žmonės – kunigai, burmistras. O laisvalaikiu mama buvo Telšių mėgėjiško teatro aktorė. Jauna, graži artistė, humorą turėjo labai gerą, komiškus vaidmenis gerai vaidino. Dėmesį jai daug kas rodė, mama įsimylėjo kažkokį kavalierių, o po kokių metų paaiškėjo, kad jis vedęs – kitame mieste turi šeimą. Mama labai išgyveno.
Net išvažiavo į Belgiją – planavo užsidaryti vienuolyne, tapo noviciate. Kadangi buvo gabi aktorė, jai pasiūlė vaidinti vietos spektaklyje – visiškai nesuprasdama prancūziškai ji iškalė visus vaidmens žodžius mintinai ir suvaidino. Kaip sakė, po pasirodymo gavo šimtą baltų rožių. Artėjant dienai, kai jai iš tiesų būtų reikėję tapti vienuole, nusprendė, kad tai – ne jos kelias, ir išėjo iš vienuolyno. Išvažiavo į Paryžių, dirbo tarnaite, kaip pasakojo, kažkokiuose namuose prie Dievo Motinos katedros.
Prieš pat karą, apie 1939-uosius, ji visgi grįžo į Lietuvą. Bet jau nebe į Telšius, nes buvo gėda dėl nepavykusio meilės romano, o į Kauną. Ten gyveno keletas pažįstamų telšiškių, vienas jų – komunistuojantis Mečislovas Gedvilas. Kai užėjo rusai, Gedvilą paskyrė Liaudies vyriausybės ministru pirmininku, davė butą. Mama įsidarbino pas Gedvilą tarnaite.
Maždaug tuo metu ir prasideda juodos nežinios periodas. Aš gimiau 1942 metais, Mažylio klinikoje Kaune. Mama augino mane viena. Kai paaugau ir pradėjau klausinėti apie tėtį, ji pradžioje tylėjo, išsisukinėjo, paskui ėmė sekti pasakas: kad mano tėvas miręs, kad buvo koncentracijos stovykloje, bėgo ir jį nušovė... Turėjo sugalvojusi net legendą, kad jis – laikrodininkas. Kai buvau maždaug penkerių, su irgi penkiamete drauge ėjau ieškoti tėvo. Išgirdęs, kad kažkur Savanorių gatvės pradžioje dirba laikrodininkas, nusprendžiau, jog tai, ko gero, ir bus mano tėvas. Susiradome mes tą laikrodinę, priėjau prie langelio ir sakau: „Ar jūs mano tėvelis?“ Kaip mane tas laikrodininkas vijo lauk!..
O mama net mirdama neišdavė, kas buvo mano tėvas. Kieta, užsispyrusi žemaitė... Ne taip seniai viena moteris man atsiuntė laišką su pasvarstymais, kad greičiausiai mano tėvas buvo kunigas. Prisimenu iš vaikystės, kad mama labai nemėgo kunigų – klaikiai jų neapkentė, nors buvo labai religinga, nuolat vaikščiojo į bažnyčią. Aš iki šiol taip ir nežinau savo kilmės.
Kodėl jums buvo taip svarbu, kad šalia nėra tėvo? Juk po karo daug vaikų augo be vieno ar net abiejų tėvų.
Mane labiausiai veikė, kad net nepažįstu jo, nuotraukos neturiu. Jutau, kad mama nuo manęs tiesiog slepia teisybę. Ir ta paslaptis kankino. Mama buvo tipiška provincialė, katalikiško auklėjimo: turėti benkartą – vaiką be sutuoktinio – tais laikais buvo baisi gėda. Todėl ji bėgo nuo pažįstamų žmonių, slėpė praeitį kaip galėdama. Tokia buvo psichologija, toks supratimas ir tokie laikai. Jau suaugęs būdamas gimdymo namų įrašų knygoje prie savo gimimo datos radau keistą įrašą: grafoje „mama“ buvo įrašyta Kazimiera Parutaitė, tėvo – Pranas Katkus – kažkoks išgalvotas žmogus. Mama net žiedą, neva vestuvinį, ant piršto nešiojo ir pavardę pasikeitė į Katkienės – taip paskleidė žinią, kad buvo ištekėjusi.
Mama buvo intelektuali, inteligentiška, bet pati save pasmerkė skurdui – įsidarbino vaikų namuose skalbėja. Tai buvo pats baisiausias, žemiausio socialinio lygio darbas, nes dirbti reikėjo neįmanomomis sąlygomis, garų pritvinkusioje patalpoje ar lauke iki šalčių. Viską skalbdavo rankomis – vaikų drabužius, patalynę, rankšluosčius. Pats kiek esu vaikiškų drabužėlių išskalbęs: ateidavau po pamokų pas mamą į darbą, ji man duodavo kokių lengvesnių skalbinių ir aš skalbdavau – trindavau juos į tokias metalines tarkas, skalaudavau šaltame vandenyje. Tik gerokai vėliau vaikų namuose atsirado didelė skalbimo mašina.
Kodėl sakote, kad mama pati save pasmerkė? Greičiausiai kitokių darbų nelabai buvo ar galimybių neturėjo.
Žinoma, tokie laikai. Be to, vienas pliusas – prie vaikų namų buvo virtuvė. Ji mus ir maitino. Mama per mėnesį gaudavo penkiolika rublių algos, todėl virtuvė gelbėjo nuo bado. Gyvenome tokiame kiaurai perpučiamame mediniame namuke – buvusioje statybininkų, kurie statė vienuolyną, virtuvėlėje. Kai kildavo stipresnis vėjas, bijodavome, kad nenuverstų tos mūsų lūšnelės, taip baisiai ji traškėdavo. Žiemą visuomet kibire užšaldavo vanduo. Ryte pramušdavai leduką, nusiprausdavai prieš mokyklą. Kadangi trūko pinigų, mama rūbelius, kuriuos nurašydavo vaikų namuose, persiūdavo, pataisydavo ir savaitgaliais nešdavo parduoti į Vilijampolės turgų. Kartais aš eidavau kartu, bet jeigu mama viena išeidavo, likęs namuose nemiegodavau: paklodavau lovas, sutvarkydavau kambarį, iššluodavau. Kokia ji būdavo laiminga! Parnešdavo man arachisinį šokoladuką už trisdešimt kapeikų.
Psichologine ir socialine prasme mama buvo nuo visko atsiribojusi: su darbo kolektyvu beveik nebendravo, turėjo vos kelias drauges. Pati sakė, kad dar 1940-aisiais planavo baigti suaugusiųjų gimnaziją Kaune, lankė pamokas, bet, matyt, tada įvykęs susitikimas su kažkokiu žmogumi sujaukė visą jos ateitį. Mama gyveno, tarsi būtų įsižeidusi ant likimo.
Atėjo 1949 metai – aš jau paaugau. Mama turėjo pasisiuvusi tokią juodą su baltais žirniukais suknutę – žoržetinę, žvėriškai gražią. Visada „susidėdavo pusmetinį“ – cheminiu būdu sugarbanodavo plaukus. Eidama į darbą, galvą pridengdavo skarele – kad plaukų nesimatytų. O po darbo nusiimdavo skarelę, apsivilkdavo suknutę su žirniukais, mane už rankos ir – į teatrą! Labai gerai atsimenu tuos metus, nes Operos ir baleto teatras kėlėsi į Vilnių, todėl Kaune buvo surengtas atsisveikinimo sezonas. Oi, kiek mes spektaklių tada pažiūrėjome!
Mama turėjo dvi drauges: Tarasevičienę – buvusią medicinos seselę, ištekėjusią už tuomečio Kauno klinikų vyriausiojo gydytojo Tarasevičiaus, – ir Miknevičienę – keramikę, Kauno dailės mokyklos dėstytoją. Kai jos susitikdavo, mano mama tarsi ištrūkdavo iš savo žemiausio visuomeninės struktūros lygio ir stodavo į vieną gretą su išsilavinusiomis, inteligentiškomis draugėmis. Aš net nesu tikras, ar draugės žinojo, kuo dirba mama. Ji tarsi gyveno savotišką dvejopą gyvenimą. Vengė pažįstamų, o susitikusi tuoj „stodavo į pozą“. Telšiuose jaunystėje mama labai draugavo su Kupstų šeima. Lidija Kupstaitė vėliau tapo garsia aktore, gal trisdešimt metų vaidino tuometiniame Akademiniame dramos teatre. Buvo ištekėjusi už Aleksandro Drobnio – nekritikuotino sovietinio partinio veikėjo. Kai mama persikraustė pas mane į Vilnių, susitikusios gatvėje su Lidija jiedvi manieringai sveikindavosi: „Oi, Kaziūnele, Kaziūnele!“ – „Oi, Lidija!“ Pasibučiuodavo ir išsiskirdavo.
Mama šeimos niekada nesukūrė?
Ne, kartais ateidavo toks vyrukas... Bet mama buvo per daug išdidi, jai visi buvo per prasti. Man atrodo, ji buvo apsisprendusi gyventi tik savo – visiškai nuo jokio vyro nepriklausomą – gyvenimą.
Aš jai buvau vienintelis pasaulyje. Beprotiškai mane mylėjo ir laikė pririšusi. Augau kaip visi vaikai – kiek padykęs, visur lįsdavau, todėl turėjo su manimi vargo – auklėjo ir auklėjo nuolatos. Laikė kambaryje pasidėjusi sausą rykštę: vos imdavau atsikalbinėti – tuoj ta rykštele per kojas. Skaudžiausiai gaudavau, jei po mokyklos ne namo pareidavau, o dingdavau mieste – mama tada eidavo iš proto. Jos meilė buvo beribė, ji mane saugojo, apglėbusi laikė. Aš toje globoje ir meilėje tikrai nesikankinau, bet paauglystėje, aišku, norėjosi daugiau laisvės. Laimei, mama tuo metu labai daug skaitė – kiekvienas jos vakaras būdavo su nauja knyga, o aš tada galėdavau gyventi savo gyvenimą. Turėjau tokį seną rašomąjį stalą suklypusiomis kojomis – dažnai sėsdavau prie jo rašyti dienoraščio.
Mamos kontrolė kiek atlaisvėjo, kai išvažiavau studijuoti į Vilnių. Sukūriau šeimą, su Laima susilaukėme dviejų sūnų – Lauryno ir Mykolo. Mama persikraustė gyventi pas mus, nes jau sirgo Alzheimeriu, kankinosi nuo dusulio priepuolių. Pavydėjo Laimai manęs. Nebuvo ji gera anyta... Mirė eidama aštuoniasdešimt šeštus metus. Aš tądien buvau išvažiavęs gastrolių į Švediją, vyriausias anūkas buvo šalia jos, paskui rūpinosi laidotuvėmis.
Aš nepažįstu savo tėvo. Nežinau, net kas jis buvo. Mama visą savo gyvenimą slėpė nuo manęs. Ji buvo žemaitė, savyje viską laikė.
Kaip susiklostė, kad pasirinkote muzikanto kelią?
Nesirinkau. Išėjo juokinga istorija: po darželio mama nuvedė mane užrašyti į mokyklą. Didelis, gražus Jono Jablonskio mokyklos pastatas, užlipome į antrą aukštą – dvejos durys, ant abiejų užrašyta „Direktorius“. Mama į vienas pasibeldė. Kabinete sėdėjo keli vyrai: vienas jų, paskui sužinojau, buvo smuikininkas, Kauno muzikinio teatro koncertmeisteris Antanas Rauchas. Jis priėjo: „Parodykite rankas.“ Mama ištiesė mano rankutes: kas ten žino, gal tikrina vaiko higieną... Tada nusivedė mane į salę, paklausė, ar moku kokių dainelių. Ką iš darželio mokėjau, viską išdainavau – sustabdyti manęs negalėjo. Galiausiai pasakė: „Gerai, paimsime jį į smuikininkus.“ Mama amo neteko – į kokius smuikininkus?! Pasirodo, patekome į Kauno Juozo Naujalio muzikos mokyklą, o į pradinę Jono Jablonskio mokyklą vedė kitos durys...
O jūs smuiką mylėjote?
Sunku man buvo, kankinausi, bet ėjau į pamokas. Antanas Rauchas buvo geras mokytojas, tačiau groti pianinu mokė tokia Bubėnaitė – mušdavo ji mane, per rankas daužydavo. Nervuota baisiai, pyko, kad nemoku groti. O kaip galėjau mokėti, jei instrumento namie neturėjau? Bet nesipriešinau, nesiginčijau – buvau per daug nuolankus: man liepia eiti, aš einu net ir kankindamasis. Bubėnaitė man parašo kuolą su trimis minusais – tik galvą nunarinu... Paskui iš smuiko klasės mane pervedė mokytis groti altu, nes trūko altistų. Vėl apžiūrėjo mano rankas – plačios, tiks dideliam instrumentui. Aš gyvenau kaip kokiame tunelyje, be jokio sąmoningumo ir nuomonės. Tik buvau labai išdykęs: net iš drausmės turėjau dvejetą...
Dienoraštyje esu įrašęs ne vieno mokytojo pastabą: „Katkus per pamokas visą laiką plepa.“ Tiesa, kartą prasikaltau visai nenorom. Mama man iš paklodžių, kurias nurašydavo vaikų namuose, prisiūdavo tokių didelių nosinių. Kartą suvarė mus į aktų salę, kažkoks susirinkimas turėjo tuoj prasidėti. Aplinkui – triukšmas, žiūriu, stovi baltas Stalino biustas – žiūrėjau žiūrėjau aš į jį, priėjau ir nušnypščiau Stalino nosį į savo didelę nosinę. Staiga triukšmas nutilo – kraupi tyla. „Katkus! Vėjo pamušaliukas! Lauk iš salės! Rytoj pas mane su mama!“ – nugriaudėjo mokyklos inspektorės Pocienės balsas. Pasirodo, baisiausiai pasityčiojau iš valstybės vado.
Bet devintoje klasėje staiga prabudau – labai užsinorėjau groti! Į konservatoriją įstojau pirmu numeriu! Visus penketus iš egzaminų gavau. Kai mokykloje sužinojo, visoms mokytojoms buvo šokas – kaip tai įmanoma, juk buvau toks prastas mokinys. Matyt, pasikeičiau, man viskas tapo įdomu, svarbu – skaičiau kaip beprotis, grojau kaip beprotis. Keista pačiam, bet konservatorijoje kitų pažymių neturėjau – tik penketus.
Mama džiaugėsi, kad muzika jums tapo tokia svarbi?
„Na ką tu, vaikeli... Tu prastas... Ką čia kalbi...“ – modavo ranka, kai bandydavau papasakoti apie savo pasiekimus. Laikė mane prastu, nelabai ką galinčiu pasiekti. Tik kai su Vilniaus styginių kvartetu, kurį subūriau, pelnėme pirmą vietą konkurse Lježe, Belgijoje, mama pritilo, pakėlė galvą – gal jos sūnus ne toks ir prastas.
Kol kalbamės svetainėje, iš antro aukšto nusileidžia profesoriaus žmona Laima.
– Laimute, o kur tu išeini? – tuoj pat profesoriaus dėmesys nukrypsta.
– Apsipirkti, – lakoniškai atsako sutuoktinė.
– Žiūrėk, išlaikyk kokių trijų metrų atstumą. Dar geriau – dešimties! – pataria.
– Nuo tavęs gal truputį ir daugiau reiktų laikytis... – žodžio kišenėje neieško ponia Laima. Toks jausmas, kad ne vienas ir ne du bendro gyvenimo dešimtmečiai nepavertė jų abejingais sutuoktiniais.
– Mes su žmona gyvename dar visai nedaug, – mano mintis beveik perskaito profesorius.
– Na, taip – šešiasdešimt metų dar nėra. Tik – penkiasdešimt penkeri, – pritaria ponia Laima.
– Jei nuo pažinties pradžios, tai – penkiasdešimt devyneri. Susituokėme, žinoma, vėliau, – patikslina profesorius.
– Bet kad tu niekad negyvenai su šeima. Gyvenai su muzika, muzikos pasaulyje. O į šeimą grįždavai pailsėti, – toliau šmaikštauja profesorienė.
– Dėkoju tau, Laimute. Vėl mane šmeiži prie žurnalistų! Man šeima visą laiką buvo labai svarbu. Ir tu, Laima, buvai svarbi. Bet juk aš turėjau išlaikyti tą šeimą – turėjau dirbti, – lyg pykteli, lyg bando teisintis.
– Na, taip. Aš juk buvau „tik“ docentė. O tu – profesorius! – šypteli ponia Laima ir priduria: – Gerai, pajuokavome, bet prašau neužsigauti.
– Tik tada, kai pargriūvu, užsigaunu. Laimut, padarysi ir man kavos? – paprašo.
– Galvoju, ar nusipelnei... – toliau ironizuoja sutuoktinė. – Ir žinau žinau – prašysi sausainių.
– Žodžio nespėju ištarti, o ji jau viską žino, – atsidūsta profesorius ir mirkteli: – Saugo mano sveikatą ir Konstituciją.
Ar daug pykotės per tuos beveik šešiasdešimt metų drauge?
Aišku, pykomės! Kas nesipyksta, tie išsiskiria. Atrodo, buvo tobula pora, gyveno idealiai, nesipyko, o žiūrėk – išsiskyrė... Nes nesikalbėjo. Neišsakė savo nuomonės, neišgirdo kito lūkesčių. Dažniausiai, kai susipykdavome su Laima, visas savo nuoskaudas išpildavau dienoraštyje – parašęs nė neskaitydavau. Išrašai ir atlėgsta.
1964 metais, kai susituokėme, aš dar buvau paskutinio kurso studentas. Dirigentas Saulius Sondeckis paėmė mane į savo Lietuvos kamerinį orkestrą – buvau tikrai geras altistas. Ir dar įtaisė Orkestro skyriaus vedėju Balio Dvariono muzikos mokykloje. Dvejus metus grojau orkestre, bet liežuvio už dantų nemokėjau laikyti – kritikavau dirigento darbo metodus, todėl, aišku, išmetė. Tuo metu ėmė gyvuoti mano įkurtas Vilniaus styginių kvartetas. Išvydę mūsų pavyzdį jauni muzikantai ėmė burtis į kamerinius orkestrus, chorus. Visam muzikiniam Lietuvos gyvenimui tada vadovavo filharmonija.
Kaip tik sugalvojo rengti koncertus tuometinėje paveikslų galerijoje, kuri veikė arkikatedroje. Kadangi koncertai buvo suplanuoti kiekvieną sekmadienį, su tomis pajėgomis, kurių turėjo pati filharmonija, misija būtų nepavykusi. Taip netikėtai atsirado galimybė koncertuoti mums – filharmonijai nepriklausantiems muzikantams. Pamenu, uždirbdavome septynis rublius ir trisdešimt penkias kapeikas už koncertą. Baisūs pinigai! Su kolega suskaičiavome: išeina dvi „čekuškės“ (250 gramų buteliukas – aut. past.) ir dvi silkės restorane. Kol augo vaikai, kol jiems visko reikėjo, pamenu, aš buvau amžinas vargšas: skolindavausi ir skolindavausi iki atlyginimo.
Tai rublį, tai tris, kad galėčiau nupirkti vaikams pieno, duonos. Nors Laima dirbo universitete – ji puiki anglų kalbos žinovė, lingvistė, – alga buvo nedidelė. Labai džiaugiausi, kai 1994-aisiais įkūrėme Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, jau buvo visai kiti laikai – laisvė, atviros durys į užsienį, galimybė kurti tai, ką nori. Bet iš esmės gyvenimo tempas liko toks, koks buvo: nuolat bėgant, skubant, gastroliuojant... Net apsidžiaugiau, kai 2018 metais buvo nuspręsta man patikėti tik orkestro garbės dirigento pareigas – pagaliau galėjau pasimėgauti pensininko gyvenimu ir kristi į prisiminimus.
Koks buvote tėvas savo vaikams?
Labai mylėjau vaikus. Bet aš dariau karjerą. Manęs ištisai nebūdavo namuose: trims savaitėms, mėnesiui išvažiuodavome koncertuoti. Viskas gulė ant Laimos pečių. O ji – fantastiška moteris! Disertaciją parašė virtuvėje – tarp puodų, vaikų ir vystyklų. Ir labai gerą disertaciją! Dar ir mano mama tuo metu gyveno pas mus namuose. Mama galiausiai pamilo savo anūkus – ypač vyresnįjį Lauryną. Šiek tiek padėdavo Laimai – kartais pažiūrėdavo vaikus, padarydavo pietus.
Jūsų sūnums muzika visgi tapo laisvalaikio veikla – darbus jie pasirinko ne su muzika susijusius.
Taip, jaunesnysis sūnus Mykolas yra viešųjų ryšių agentūros „Fabula“ vadovas. Tarp kitko, gabus literatas. Tik nerealizavęsis kol kas. Užtat viešųjų ryšių ekspertas, dabar dažnai ir politikos įvykius komentuoja. Be to, turi įkūręs roko grupę „The Station“ – dainuoja savo kurtas dainas, pats ir muziką kuria – turi labai gerą klausą. Nesistebiu: šešerius metus Čiurlionio menų mokykloje mokėsi groti smuiku.
Kitas mano pasididžiavimas – vyresnysis Laurynas, filologijos mokslų daktaras, studijavęs Vilniaus, Berlyno, Leipcigo, Noridžo universitetuose. Poetas, eseistas, dabar ėmęsis romanų ir apysakų žanro. Dvi jo poezijos knygos yra išėjusios Vokietijoje, Austrijoje, Amerikoje, kūriniai išversti į daugiau nei dešimt kalbų. Aišku, duoną užsidirba vertimais – išties rimtais poezijos vertimais.
Kalbėjomės apie prisiminimus. O ką norėtumėte, kad apie jus prisimintų žmonės?
Man visiškai dėl to galvos neskauda. Tuo metu, kai žmonės užsimanys mane prisiminti, manęs jau nebebus. Neturiu jokių iliuzijų, kad esu kam nors labai svarbus.
Numiršti, užkasa – ir viskas. Kiek mano draugų užkastų yra! Ateini prie kapo ir stengiesi įsivaizduoti, kaip jis atrodė. Mano draugas buvo toks Broniukas Savukynas, „Kultūros barų“ redaktorius. Iki šiol gyvas mano atmintyje. O kai aš numirsiu – ir nebeliks Savukyno manyje. Taip pamažu dingsta, dingsta žmonės, o su jais ir prisiminimai apie kitus žmones. Lieka tik antkapiai... Ir dar tai, ką užrašėme.
