Dirigavimo meistras Juozas Domarkas: „Man užtenka proto susitaikyti su tuo, ko pakeisti neįmanoma“

Juozas Domarkas su žmona Liudvika/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-06-06 15:06
„Tas tataa so baltas gozėkeles i putams“ („Tas su baltais guzikėliais ir pučiamas“) – taip kažkada žemaitiška šnekta klarnetą išsirinko mokinukas Juozas, kuriam noro muzikuoti neatėmė nei gaižios pokario audros, nei tai, kad paauglio balso mutacijos nesupratęs mokytojas pašalino jį iš taip mėgto choro. Šiandien Juozas Domarkas yra unikalumas pasaulio simfoninių orkestrų istorijoje: Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vadovu ir vyriausiuoju dirigentu dirbo 51-us metus.

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Rekordas užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje, o štai pasirūpinti, kad jis atsirastų Guinnesso leidinyje, tiesiog pritrūksta laiko. Į devintąją dešimtį įžengęs maestro ir šiandien intensyviai paniręs į meninę bei pedagoginę veiklą: yra Lietuvos nacionalinio orkestro garbės dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros profesorius. 

Vargu ar kam pavyks pakartoti rekordinį Juozo Domarko stabilumo pasiekimą, ypač turint galvoje, kad šiandien su meninių kolektyvų vadovais sudaromos terminuotosios trejų ar penkerių metų sutartys.

Susitikus Juozas Domarkas šmaikštauja nuo pat pirmos pokalbio akimirkos, o pašnekesį lydintis jo žmonos Liudvikos Domarkienės juokas bet kurį užsukusį į svečius paakina jaustis maloniai ir jaukiai. Nesudievintos, nors profanui atrodo, kad turėtų taip būti, matomiausioje vietoje lyg gėlės į vazą sustatytos batutos. Jos – darbinės. Kai prireiks, bus sudėtos į lagaminą, keliaus į užsienį koncertuoti.

Juozas Domarkas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Juozas Domarkas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Aš dar gyvas, gastroliuoju, diriguoju, dėstau dirigavimą. Esu unikalus savo pastovumu

„Aš dar gyvas, gastroliuoju, diriguoju, dėstau dirigavimą. Esu unikalus savo pastovumu“, – juokauja maestro. 

Atokiau padėtos tik proginės batutos – gintarinė, auksinė, lakuota su dekoruotu antgaliu Lietuvos šimtmečio batuta, viešai įteikta iškilmingo koncerto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui „Gloria Lietuvai“ metu. Tačiau šiomis galima tik pasigrožėti – jos slysta iš rankų, gintarinė – trapi, gali subyrėti. 

Dažnai trankote batuta į pultą iš kūrybinio šėlsmo?
Labai retai. Bet kartą net pirštą esu persidūręs! Sarajeve, pamenu, dirigavau Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherezadą“, matau, kad muzikantai nuo manęs traukiasi – tyška kraujo lašai. Stabdyti koncerto negaliu. Toliau diriguodamas šiaip ne taip išsitraukiau nosinę, prispaudžiau kraujuojantį pirštą ir sėkmingai užbaigėme kūrinį.

Jei ne kultūros ministro Juozo Banaičio kvietimas, šiandien gal diriguotumėte Londone, Hamburge, Paryžiuje, Buenos Airėse – kaip jūsų mokslo draugai. Ar svarstė apie tai būdamas 28-erių tuomečio Leningrado konservatorijos studentas, pakviestas vadovauti vos gyvam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui?
Net nesvarsčiau: buvau jaunas, ambicingas, degiau noru dirbti. Pasiūlymas buvo viliojantis. Ne kiekvienam studijų dar nebaigusiam studentui pasiūloma vadovauti pagrindiniam respublikos – Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoniniam – orkestrui. Tuometis kultūros ministras šviesaus atminimo Juozas Banaitis įžvelgė mano gabumus, žinias, troškimą ir valią siekti užsibrėžto tikslo. 

Ko jau ko, bet muzikantų, regis, dabar netrūksta. Pradėjus darbą 1964 metais jums vis dėlto teko juos graibyti iš pašalių ir tai užtruko porą dešimtmečių. Kokį orkestrą radote?

Lietuvos (tada dar LTSR) valstybinės filharmonijos orkestras buvo ir to meto Vilniaus kultūrinio konteksto atspindys. Dar buvo jaučiamos karo pasekmės: lenkai iš Vilniaus išbėgę, žydai iššaudyti, o lietuviai dar neatvažiavę. Iki manęs vadovu dirbusiam dirigentui Baliui Dvarionui orkestrą teko suburti iš atsitiktinių žmonių, kurie geriau ar blogiau mokėjo groti. Profesionalių muzikantų trūko. Tuometėje konservatorijoje nebuvo pedagogų, galinčių mokyti groti styginiais, pučiamaisiais, mušamaisiais. Naujoji karta kibo mokytis inžinerijos, agronomijos, bet ne muzikos. Todėl ir buvo vertinami studentai, kurie mokėsi Maskvoje ar Leningrade. Baigę studijas ir grįžę į Lietuvą jie tapo muzikinio gyvenimo ašimi – dirbo, kūrė, mokė.

Juozas Domarkas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Juozas Domarkas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Galite prisiminti darbo pradžią, galbūt susidūrėte su tuo, apie ką net nebuvote pagalvojęs?
Labiausiai nelaukta buvo tai, kad turėjau kariauti...su čerkele. Vyrams gerti skanu. Jau legenda tapo pasakojimai, kaip muzikantai per repeticijos pertrauką pas bufetininkę Mašą užsisakydavo „arbatos su šaukšteliu“, tai reiškia – su konjaku. Po pirmos pertraukos jau nebeturiu su kuo kalbėtis – muzikantų akelės žiba, pirštai instrumento nebenulaiko... Pradėjau atleisti labiausiai linkusius piktnaudžiauti, žmones keisti kitais. Kilo pasipiktinimas: atėjo pienburnis ir pradės mokytis už save dvigubai, trigubai vyresnius muzikantus! „Mes tave, svolačiau, sutvarkysim“, – man buvo pagrasinta. Todėl ilgą laiką vakarais nevaikščiodavau vienas.

Vadovavau 51-us metus, matyt, dirbti mokėjau

Pamažu disciplinos dalykai išsisprendė, prasidėjo orkestro formavimo darbas, bendro muzikavimo mokymasis. Vadovavau 51-us metus, matyt, dirbti mokėjau. Konfliktuojantys dirigentai ilgai neišsilaiko – orkestras juos greitai suėda. Esu matęs tokių liūdnų pavyzdžių. Šimtas žmonių, valstybė valstybėje, didžiulė jėga ir kasdien kiekvienam muzikantui žiūriu į akis... O du šimtai akių žiūri į mane...

Dėl įtampos galėjote pamėgti stikliuką ir pats – ne vienam didžiam taip nutiko. 

Privalėjau saugoti autoritetą.

Kada pajutote pirmus požymius, kad orkestras paklūsta jūsų batutai tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme?
Vis juokauju, kad buvau piktas ant šviesaus atminimo kolegos Sauliaus Sondeckio. Jis mane įspėjo, kad prireiks dešimties metų, kol formuodamas orkestrą pajudėsiu bent iš vietos. Deja, jis klydo... Man prireikė dvidešimties kasdienio metodiško darbo metų! Bet repeticijos pradėjo šviesėti, kėliau sau vis aukštesnius uždavinius. Jau 1968-aisiais organizavau orkestro gastroles į Rygą, 1969-aisiais – į Lenkiją. Lenkijoje gastroliavome gana dažnai. Visi muzikantai degė noru važiuoti į užsienį, nes tai buvo ir prestižo reikalas, ir materialiai naudinga. Tad ir tai tapo paskata susiklausyti, grojimo kokybei augti.

Galvojau ir apie strategiją ne vieną dešimtmetį į priekį

Galvojau ir apie strategiją ne vieną dešimtmetį į priekį: kad galėčiau savo orkestrą papildyti naujais muzikantais, ėmiausi vadovauti Lietuvos konservatorijos studentų simfoniniam orkestrui. Pažinojau kiekvieną studentą, mačiau muzikinius gebėjimus, charakterio bruožus. Tinkamiausius kviečiau į simfoninį orkestrą. Didžioji dalis tų, kuriuos atsivedžiau, dirbo iki pensijos. Kiti sėkmingai tebedirba ir šiandien, išėjo tik vienas kitas. 

Dar tuometėje Vilniaus konservatorijoje pradėjau dėstyti dirigavimą, nors simfoninio dirigavimo katedros nebuvo. 1995-aisiais teko pačiam inicijuoti ir įsteigti Orkestrinio dirigavimo katedrą. Kad ir nedidelė, ji pelnė tarptautinį pripažinimą – į Vilnių studijuoti dirigavimo atvyksta studentai iš Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Italijos, Olandijos.

Orkestro gyvenime – ir muzikantų vestuvės, vaikų gimimas, buitiniai rūpesčiai. Ar žinojote apie žemiškąjį kolegų gyvenimą? Vyresni iki šiol prisimena, kad jūs net savo eilę butui gauti užleisdavote jauniems.
Žinojau. Vietą eilėje butui gauti užleisdavau, nes tai reikšdavo gabaus muzikanto įsipareigojimą likti Vilniuje, vadinasi – ir orkestre. Gerų muzikantų nenorėjau paleisti. 

Kur dėjotės pats?
Visur stumdžiausi. Sunku ir prisiminti. Pagaliau pavargau nuo to nepastovumo. Netekęs kantrybės pasiprašiau priimamas pas pirmąjį partijos sekretorių Antaną Sniečkų. Sukaupęs visą drąsą išdrožiau: „Atėjau ne apie orkestro pasiekimus pasakoti – jūs apie juos žinote. Atėjau pasakyti, kad neturiu kur gyventi. Iš jūsų kabineto būsiu priverstas išeiti arba į Lietuvą, arba iš Lietuvos.“ Už tokius žodžius galėjau būti išvarytas ir iš kabineto, ir iš darbo. Bet Sniečkus nusiuntė mane pas sekretorę rašyti prašymo. Po savaitės man jau skambino miesto valdžios pareigūnai, kad išsirinkčiau butą. 

Vis garsėjančio orkestro vadovas greičiausiai sulaukdavo viliojančių pasiūlymų dirbti užsienyje. Kaip atsispyrėte didesniam prestižui, didesniems pinigams?
Šį klausimą sau užduodu ir dabar naktimis, kai nesimiega. Matyt, pareigos jausmas. Domarkas ĮSIPAREIGOJO. Ne ministrui. Sau pačiam. Tėvų buvau mokomas imtis darbo ir padaryti jį iki galo.

Turėjau gyvenimiškai protingus tėvus be jokių universitetų – abu buvo iš tvirtų ūkiškų šeimų.

Turėjau gyvenimiškai protingus tėvus be jokių universitetų – abu buvo iš tvirtų ūkiškų šeimų. Gyvenome Plungės rajone, Merkeliuose. Tėvas su visais sutardavo, o pokariu ir apdairumo labai reikėjo. Gal todėl jam 1949 metais buvo pašnibždėta: „Domarkai, bėk, šiąnakt tave veš.“ Mus, keturis vaikus, išdalijo giminėms, o patys tėvai, pasikinkę kumelaitę, išlėkė į mišką. Žmonės jų nepriglaudė, bijojo už pagalbą bėgliams patys būti ištremti. Buvo kovas, tėvams tekdavo nakvoti miške, motina susirgo baisia plaučių liga – pleuritu. Galiausiai tėvai apsistojo Klaipėdoje – sugriautoje, dar smirdančioje paraku po karo. Tėvas gavo darbą trąšų fabrike, netrukus susirinko ir mus, vaikus. Mus išgelbėjo tik dokumentų režimo nebuvimas, pokario chaosas. 

Tada buvote trylikametis paauglys. Kaip jums viskas atrodė, kai tremties grėsmė, net mirtis alsavo į veidą?
Mirties kvapas panašus visur. Būdamas vaikas Plungės milicijos kieme mačiau partiestus partizanus... O ką padarysi... Kai tėvai dar buvo nepabėgę, kaimo gyventojus varė į kolchozą. Tėvai buvo stambiausi ūkininkai. Kaimiečiai sovietų valdžios atstovams sakydavo, kad į kolchozą užsirašysią, kai tai padarys Domarkas, mano tėvas. O Domarkas žinojo: jei užsirašys – naktį gali turėti nemalonumų iš miško. Dieną spausdavo vieni, naktį – kiti. Kur žmogui dėtis, kai namie keturi maži vaikai? Tėvas buvo stipri asmenybė, greitai pelnydavo aplinkinių autoritetą, nors tebuvo staliaus kursus baigęs. 

Kaip jūs tokioje ūkiškoje šeimoje muziką pasirinkote?
Mano tėvas grojo mandolina, jo brolis – tūba. Aš pats mokykloje mokiausi prastai, man buvo įdomu dainuoti. Kai mutavo balsas, mokytojas mane pašalino iš mokinių choro. Pradėjau giedoti Plungės bažnyčios chore. Bažnyčioje įvyko mano pirmoji pažintis su stambiąja muzikos forma – mišiomis. Ir vėliau prie šios formos vis grįždavau didžiojoje scenoje. Kai apsigyvenome Klaipėdoje, ten tebuvo viena mažytė bažnytėlė, mažas šventorius, o varpas ant medžio lingavo. Nuėjau ten giedoti, paskui atsivedžiau ir tėtį. 

Su tėvu gerai sutarėte? Nebandė paprotinti, kad ne muziką, o ką nors žemiškesnio reikėtų rinktis?
Normaliai sutardavom, jei reikėdavo – gaudavom ir į kailį. Pelnytai. Aš buvau labai išdykęs – ėjau tvorom, medžiais, krėsdavau eibes, tik nieko padegęs nesu. 

Tėvai nesikišo į tai, ką rinkdavausi. Klaipėdoje nuėjau į muzikos mokyklą. Davė man violončelę. Violončelė penkiolikmečiui! Jau žinojau, kas yra geras stygų garsas, – tiek buvau gramatnas. Tačiau mano violončelė leido antgamtinius garsus. Po kelių mėnesių išseko kantrybė. Pasiprašiau daug baltų guzikėlių turinčio instrumento, kurį galima pūsti. Tai buvo klarnetas. Gavau išklerusį mokyklos instrumentą. Reikėjo geresnio. Nežinau, kaip mama sukrapštė 750 rublių ir komiso parduotuvėje man jį nupirko. 

Trejais metais jaunesnis brolis Stasys Domarkas mokykloje buvo pirmūnas ir vis tiek muziką pasirinko

Trejais metais jaunesnis brolis Stasys Domarkas mokykloje buvo pirmūnas ir vis tiek muziką pasirinko: Leningrado konservatorijoje baigė simfoninio ir operinio dirigavimo specialybę, kaip ir aš. Jis 25 metus vadovavo Kauno muzikiniam teatrui, 15 metų buvo Klaipėdos muzikinio teatro vadovu ir dirigentu. Jaunėlis brolis Eligijus pasirinko studijuoti operos režisūrą, taip pat baigė Leningrado konservatoriją, buvo ilgametis Lietuvos operos ir baleto teatro režisierius. Tik mažiausioji sesuo įgijo istorikės specialybę.

Juozas Domarkas su žmona Liudvika/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Juozas Domarkas su žmona Liudvika/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Du jūsų sūnūs – Tomas ir Martynas – nepasirinko muzikų kelio?
Jų aistros – kitoms sritims. Vyresnėlis Tomas baigė studijas tuomečiame Kauno kūno kultūros institute, dirba kūno kultūros mokytoju, myli savo darbą ir vaikus. Jaunėlis Martynas mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje griežti smuiku, bet padėjo instrumentą į šalį ir paniro į kompiuterius. Dirba vienoje tarptautinėje informacinių technologijų įmonėje. Abu sūnūs turi vaikų, jau sulaukiau ir proanūkio – jam treji. 

Vis pabrėžiate, kad gyvenime reikia remtis sveiku protu, o ne emocijomis. Nejaugi niekada nepasidavėte meilės gaivalui?
Apie meilę rašo daugelis rašytojų ir poetų. Aš nemėgstu liurškalo. Jei žmonės apie meilę pagalvotų vadovaudamiesi sveiku protu, kas antra pora šiandien nesiskirtų. Mano sūnų motinos jau mirusios. Ką padarysi... Man užtenka proto susitaikyti su tuo, ko pakeisti neįmanoma.

Sykį nuėjęs į Čekijos nepriklausomybės dienos šventę sutikau Liudviką. Žiūriu, stovi tokia sutrikusi, dairosi. Užkalbinau, pradėjom bendrauti. 

Liudvika: Domarką tik koncertuose iš nugaros buvau mačiusi (juokiasi). Aš ne tylenė, jis irgi smagus, pokalbis užsimezgė greitai. 

Juozas Domarkas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Juozas Domarkas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Gerbiama Liudvika, Domarką iki pažinties matydavote iš nugaros – juk dirigentas, o kai atsisuko – tai iškart visa širdimi?
Tąkart niūrokas ir liūdnas buvo. Po žmonos Eleonoros mirties buvo praėję vos du mėnesiai. Iš pažiūros pasirodė rūstus, bet iš tiesų labai geros širdies, su sveiku humoro jausmu. Aš tuo metu buvau jau išsiskyrusi, auginau paauglį sūnų.

Juozas mano vaiką priėmė kaip duotybę, nuoširdžiai rūpinosi, jųdviejų santykiai puikūs

Juozas mano vaiką priėmė kaip duotybę, nuoširdžiai rūpinosi, jųdviejų santykiai puikūs. Bendrauju ir aš su Juozo sūnumis, džiaugiuosi, kad jie nenusiteikę priešiškai, juk daugeliu atvejų vaikai pyksta, kai tėvas – jau solidaus amžiaus – susiranda moterį, o dar gerokai – 22 metais – jaunesnę. 

Jei jau prakalbome apie nugarą, dirigento greičiausiai – pati iškalbingiausia. Pone Domarkai, o jūs jaučiate publiką nugara? Ir ar rūpėdavo, kaip esate apsirengęs?
Jei žmonės atėjo į koncertą, puikiai žino, ko gali tikėtis. Tik vienas kitas pasitaiko užsukęs iš cekavumo. Orkestro ir dirigento apranga turi gilias tradicijas – frakas, juosta, lakiniai batai, peteliškė... Apranga rūpinausi ir dėl savęs, ir dėl orkestro. Mano muzikantai būtinai vilkėdavo frakus – šie būdavo siuvami taip, kad grojant rankos galėtų laisvai judėti. Pusę mano vadovavimo laiko muzikantai taip rengėsi, paskui scenos mada tapo demokratiškesnė, frakus pakeitė smokingai. Merginas prižiūrėdavau, kad mini sijonų nesegėtų, rankas dengtų. Rimtajai muzikai reikia susikaupimo ir rimtumo. 

Iš kur tokia stiprybė: ir diržo gaudavote, ir per naktį be namų likote, ilgą laiką nežinojote, kur jūsų artimieji, o pradėjęs formuoti pasaulinio lygio orkestrą sulaukėte grasinimų susidoroti, – gal žmonės anuomet kitokie gimdavo? Gal bent būnant vaiku širdis kada nors sudrebėjo, tarkim, pasigedote savo daikto, kai šeima turėjo bėgti iš namų tą baisią pokario naktį?
Nieko nepasigedau, nes žinojau, kad nieko nebeturim. Ūkį išgrobstė tą pačią naktį, nes kaimas žino, kuo tokie atvejai baigiasi – viskas sunaikinama, tad bėga paimti kas ką gali. Ir tai nebuvo laikoma vagyste. 

Iki šiol nemačiau nė vieno, gimusio iš šventosios dvasios

Iki šiol nemačiau nė vieno, gimusio iš šventosios dvasios. Kur pakavojau skausmą? Aš dirbau darbą, aš užsiėmiau savo gyvenimu! Net nesuvokiau, kokių tragiškų įvykių jame buvo. Suvokiau, ką noriu dirbti ir koks noriu būti. Kai Klaipėdoje baigiau muzikos mokyklą, įstojau į Vilniaus konservatoriją, baigiau klarneto studijas. Gal turėjau groti laidotuvių biure arba fabriko pučiamųjų orkestre, bet aš norėjau ir ruošiausi diriguoti. Mokydamasis trečiame kurse konservatorijoje patekau į Vilniaus miesto profesionalų dūdų orkestrą, grojau klarnetu. Kai vadovui dirigentui Vytui Žiliui prireikė pavaduotojo, visi pirštais parodė į mane, nes žinojo apie mano aistrą. Tapau antruoju dirigentu. Laimė, man padėjo Margarita Dvarionaitė, Leningrado konservatorijos absolventė, tada laikinai ėjusi Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro vadovės pareigas. Ji mokė mane diriguoti, kaip reikiant išprausė smegenis ir suteikė mano norams apčiuopiamą pavidalą. Tik, žinote, išmokti diriguoti yra daug paprasčiau, nei perskaityti kalną reikalingų knygų apie muziką, dailę, teatrą, operą, mitologiją, istoriją. Iš savo ilgametės dirigento ir dirigavimo pedagogo patirties galiu teigti, kad dirigavimas yra stebuklas. Talentas. Jis užprogramuotas genuose. 

Kaip tai suvokėte? Niekada nesuabejojote pasirinkimu?
Kam ta filosofija – yra sveikas protas. Turiu daryti tai, ką moku, galiu, sugebu geriausiai. Ir viskas. Kada tai supratau? Baigdamas gyvenimą. Visai neseniai. Ir dabar jau turiu teisę apie tai kalbėti. 

Naujausi straipsniai