Ar žmonėms pavyks sukurti dirbtinį intelektą, kuris protu pavys arba pranoks pačius jo kūrėjus? Ar netapsime jo įkaitais? O gal kaip tik ypač protingas dirbtinis intelektas užsiims įmantriais apmąstymais apie būties beprasmiškumą ir kėpsos sau užsisvajojęs? Kokia ateitis mūsų laukia – neaišku. Netgi „baltųjų apykaklių“ profesijos negarantuoja ramios ateities. Mat, kompiuteriai netolimoje ateityje žmones gali išstumti net iš teisės ar diagnostinės medicinos sričių.
Taigi dirbtinis intelektas – šiandien viena labiausiai jaudinančių temų, kurią knygoje „Gyvybė 3.0“ išsamiai aptaria vienas garsiausių šiuolaikinių fizikų, Masačusetso technologijos instituto profesorius Maxas Tegmarkas. Vilniaus knygų mugėje vykęs šios knygos pristatymas sulaukė tiek dėmesio, kad visi norintys netilpo į renginį. Tad leidykla „Tyto alba“ nusprendė dar kartą pakviesti visus į diskusiją apie mūsų ateitį balandžio 10 d., trečiadienį, 17.30 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Apie žmogų dirbtinio intelekto amžiuje diskutuos knygą „Gyvybė 3.0“ į lietuvių kalbą išvertusi Daiva Vilkelytė, Vilniaus universiteto profesorius fizikas Mikas Vengris, inovatyvaus verslo atstovas matematikas Gediminas Pekšys. Renginį moderuos žurnalistas ir vertėjas Aurelijus Katkevičius.
Kaip dirbtinį intelektą priversti dirbti gerovės labui? Kaip atskirti mitus nuo tikrovės? Apie tai kalbamės su VU Lazerinių tyrimų centro fiziku Miku Vengriu.
Knygos „Gyvybė 3.0“ autorius sako, kad dirbtinis intelektas – svarbiausia mūsų laikų tema. Bet ar tai tikrai paveiks šiandien gyvenančių žmonių kasdienybę? Kodėl vis dėlto turėtume galvoti apie tai, kas bus neaiškioje ateityje?
Nieko keisto, kad žmogus, parašęs knygą apie dirbtinį intelektą, mano, kad tai – svarbiausia mūsų laikų tema. Juk ir mokykloje biologijos mokytojai svarbiausias mokslas – biologija, o anglų kalbos mokytojai – anglų kalba. Kalbant rimtai, dirbtinis intelektas konkrečiai per pastaruosius dešimt penkiolika metų išsprendė labai daug problemų, kurios atrodė visiškai nepasiekiamos: veidų, vaizdų, objektų atpažinimas, mašininis vertimas (nors kol kas ir netobulas, bet jau naudingas), autonominiai automobiliai ir kt.
Ar pastebėjote, kad sargo būdelėje prie automobilių aikštelių dėdės ir tetos jau kuris laikas nebesėdi, o jūsų mašinos numerį atpažįsta ir pinigus už išvažiavimą paima robotas? Parduotuvių kasininkus irgi dubliuoja ar keičia automatinės kasos. Tiesa, prekes po salę vis dar nešioja gyvi žmonės, bet „Amazon“ sandėliuose jau dirba ir robotai. Todėl galvoti, kas bus ateityje, ne tik reikia, bet ir labai svarbu. Kad ir tam, kad patartume savo vaikams (ar patys nuspręstume), kokių dalykų labiausiai verta mokytis ateičiai.
O ar galime kalbėti apie žmogaus lygio ar dar protingesnį savarankišką dirbtinį intelektą? Ar manote, kad kol kas tai utopija?
Vienas iš madingų baubų – yra vadinamasis bendrasis dirbtinis intelektas, kuris sugeba pats kelti sau tikslus ir jų siekti besikeičiančios aplinkos sąlygomis. Ar jis įmanomas – neaišku. Tiek filosofai (bent jau dalis jų), tiek fizikai sutaria, kad fundamentalių apribojimų, kylančių iš gamtos dėsnių tokiam dirbtiniam intelektui atsirasti nėra. Juk jei kiekvieną jūsų smegenų neuroną palaipsniui pakeistume lygiai tokiu pat, tik dirbtiniu neuronu, jūsų intelektas neturėtų kažkokiu stebuklingu būdu pranykti. Kitas klausimas – ar galima tokią mašiną sukurti ir pasiekti, kad ji galėtų toliau gyventi ir daugintis pati, nepriklausomai nuo ją aptarnaujančių žmonių. Trečias – galbūt svarbiausias – klausimas: ar verta stengtis tai daryti? Ar verta mėginti sukurti į mus panašias dirbtines būtybes?
Pateiksiu Steveno Pinkerio sugalvotą analogiją. Nėra principinių apribojimų sukurti audiniui, identiškam medvilnei. Bet paprasčiau ir pigiau tiesiog auginti ir verpti medvilnę. Todėl niekas ir negamina dirbtinės medvilnės. Dar 1965 metais vienoje iš NASA ataskaitų buvo rašoma apie kosminius skrydžius: žmogus yra pigiausias 70 kilogramų sveriantis daugiatikslis kompiuteris, kurį lengva masiškai gaminti, naudojant nekvalifikuotą darbo jėgą. Tai tiesa ir 2019 metais. Gali pasirodyti, kad gaminti „Terminatoriaus“ tipo robotų tiesiog neverta, nes gaminti žmones yra pigiau, paprasčiau ir daug smagiau.
Apie kokius didžiausius dirbtinio intelekto pasiekimus galime kalbėti jau dabar?
Didžiausi pasiekimai – tai nepastebimai įsigalinti automatizacija. Vis daugiau profesijų, kuriose reikia kartoti tuos pačius veiksmus, perima robotai. Tai kelia rimtų iššūkių žmonių gyvenimo kokybei ir sugebėjimui išgyventi. Įdomu tai, kad sritys, kuriose kompiuteriai ar automatai jau netolimoje ateityje gali išstumti žmones, yra tokios kaip diagnostinė medicina (ypač radiologija, kur reikia peržiūrėti tūkstančius MR vaizdų ar rentgeno nuotraukų ir priimti sprendimą) bei teisė (kur reikia perskaityti puslapius nevirškinamomis formuluotėmis surašyto smulkaus teksto). Taigi, „baltosios apykaklės“ profesija anaiptol negarantuoja, kad jūsų darbo vieta po 10 metų neatsidurs serverinėje, kur jūsų funkcijas vykdys neišvaizdus silicio gabaliukas.
„Tesla Motors“ įkūrėjas Elonas Muskas yra sakęs, kad dirbtinis intelektas – baisesnis išbandymas nei branduolinis ginklas. Knygos „Gyvybė 3.0“ autorius pateikia ne vieną apokaliptinį scenarijų, kai dirbtinis intelektas tampa pagrindine, nekontroliuojama jėga visatoje. Ar tos baimės pamatuotos?
Nežinomybės baimė gerai – ji garantuoja atsargių žmonių išlikimą. Todėl kurdami vis labiau autonomiškas mašinas privalome būti geri inžinieriai ir apgalvoti, kokių problemų iš tokių mašinų gali kilti. Jas kurti reikia saugias. Kai inžinieriai susimauna (nesenas Boeing 737-MAX pavyzdys), kyla nelaimių, kurių pasekmes turime išsrėbti. Tačiau dirbtinio intelekto apokalipsės scenarijai, mano galva, smarkiai perdėti. Tiesiog mus labai jaudina galimybė, kad ateis kažkas didesnis, protingesnis ir mus pavergs arba sunaikins. O blogą ateitį prognozuojantis žmogus kažkodėl visada atrodo rimtesnis ir patikimesnis.
Beveik visi dirbtinio intelekto apokalipsės scenarijai yra pagrįsti dviem prielaidomis, kurių aš nelinkęs priimti be įrodymų. Pirmoji prielaida – tai kad pasiekęs tam tikrą lygį dirbtinis intelektas ims pats tobulinti savo aparatinę ir programinę įrangą (t.y. kūną ir protą). Tai darydamas, jis ištobulės tiek, kad mes, lyginant su juo, liksime skruzdėlių ar tarakonų vietoje (tai vadinama singuliarumu). Kol kas nėra akivaizdu, kad toks begalinis savęs tobulinimas apskritai įmanomas, ir, jei įmanomas, ar jam nėra griežtų fizikinių ar kognityvinių apribojimų. Gal evoliucija mus jau ištobulino tiek, kiek tokio svorio padaras apskritai gali ištobulėti?
Kita labai žmogiška prielaida, kad dirbtinis intelektas turės mums būdingą tos pačios evoliucijos įskiepytą polinkį dominuoti kitų rūšių ir kitų savo rūšies individų atžvilgiu. Gal ypač protingas dirbtinis intelektas užsiims įmantriais apmąstymais apie būties beprasmiškumą ir kėpsos sau užsisvajojęs kaip koks kelmas, kol išsijungs elektra?
Neseniai Lietuvoje vyko konferencija skirta dirbtiniam intelektui. Apskritai kokią vietą Lietuva užima šioje srityje? Ar Lietuvos mokslininkams svarbi ši sritis?
Ši sritis svarbi visiems, kuriems svarbi ateitis, taigi ir lietuviams. Turime kietų programuotojų, dirbančių šioje srityje. Kaggle konkurso (Google organizuojamas dirbtinio intelekto programavimo užduočių čempionatas) laimėtojai įkurė startuolį Oxipit, kuriantį dirbtinio intelekto pagalbininkus daktarams radiologams. Nemanau, kad dirbtinio intelekto srityje Lietuva kažkuo itin išskirtinė, bet didžiuojuosi, kad mūsų geriausi žaidėjai kartais skina laurus aukščiausioje lygoje. Kai palyginu su futbolu, toks rezultatas atrodo netgi nuostabus!
Turbūt tiksliųjų mokslų atstovai nemėgsta fantazuoti neturėdami argumentų, bet, kaip manote, koks bus tas dirbtinis intelektas po dešimtmečio?
Tikrai, nevaldomai fantazuoti nemėgstu. Bet jei jau reikėtų kažkur statyti pinigus, manyčiau, kad vis daugiau nuobodžių ir pasikartojančių darbų už žmones darys kompiuteriai, o žmonės taps dar labiau priklausomi nuo duomenų sistemų. Dabar, jei iš vaiko atimi mobilų telefoną, jis tik verkia ir pyksta, o dar po 10 metų tai turbūt prilygs laisvės atėmimo bausmei.
Svarbus žmonių laukiantis darbas – sugalvoti, ką daryti, kad išnykstančios darbo vietos būtų pakeistos kitomis, leidžiančiomis žmonėms jausti gyvenimo prasmę ir džiaugtis gyvenimu. Negalima leisti, kad iš robotizacijos pralobtų tik korporacijos, metančios didžiulius pinigus į šią sritį, o daugumai žmonių tektų vaidmuo, kuris teko arkliams, kai atsirado traktoriai ir automobiliai. Juk dirbtinį intelektą kuriame mes patys, sau patiems. Būtume visiški moliai, jei nuo mūsų darbų mums taptų tik blogiau.