Kai kino industrijos kolegos kalba apie operatorių Vytautą PLUKĄ (29), daug kartų išgirstu žodį „diplomatija“. Kylanti aikštelės žvaigždė nepraranda kuklumo. „Svarbiausia – empatija. Viso kito išmokstama“, – sako Vytautas. Ir mudu kalbamės apie tai, kas jam dar svarbu.
Ar daug kelių reikėjo patikrinti, kol radai tą vienintelį? Esi dirbęs ir su šviesa... Tai buvo pabandymai prieš operatoriaus darbą?
Vaikystėje mėgau piešti, lankiau dailės mokyklą. Kažkas pasakė, kad galėčiau būti architektas, keletą metų ėjau to link, kol radau teatrą. Po Tomo Erbrėderio sparnu su draugais subūrėme teatro trupę. Kartais tekdavo ir pafilmuoti – įdomiausia būdavo už kameros, pats montuodavau, mėgaudavausi šiuo procesu. O kai jau reikėjo rinktis, kur po mokyklos stoti, per televiziją pamačiau interviu su kino operatoriumi Algimantu Mikutėnu, jis pasakojo apie profesiją. Supratau, kad reikia eiti šiuo keliu.
Per studijas ir po jų teko visokių kino specialybių paragauti. Juk ir užsienio kino mokyklose studentai tik magistro studijose renkasi, kuo nori būti, kai jau žino, kaip kino variklis veikia.