Šis į Ąžuolyną atsirėmęs Kauno mikrorajonas visada turėjo savitą veidą. Inteligentės čia visais laikais svečią vaišindavo cinamoniniais pyragaičiais, o prie pietų stalo įsipildavo po taurę vyno. Vakarietiško rafinuotumo pamokas Žaliakalnyje, savo mamos šokėjos Kiros Katerinos Daujotaitės namuose, išėjo ir aktorė Inesa Paliulytė su dukra scenografe Kotryna Daujotaite.
Namą Kauno Obuolių gatvėje esate pavadinusios ne tik šeimos, bet ir visos giminės epicentru, kur bent kartą kitą per metus susirenka po pasaulį išsibarstę artimieji.
Inesa: Traukos centras visada buvo mano mama. Ji net anapilin išėjo, likus vos pusantro mėnesio iki jos 93-iojo gimtadienio, iškart po Kūčių vakarienės, apsupta iš visokių kraštų sulėkusių giminaičių. Iki paskutinio atodūsio išsaugojo gerą humoro jausmą – kai paskutiniu metu apsilankydavo gydytojas ir tvarstydavo mamai skaudamas kojas, ji nepraleisdavo progos pakoketuoti: „Daktare, jūs toks gražus ir jaunas, bet toks negailestingas...“ Arba: „Kaip į senatvę sulysau – tuoj šokti pradėsiu...“, „Skausmas? Man jį Dievas siunčia kaip dovaną – už daug nugyventų metų...“ Nesutikau tolerantiškesnio, kantresnio žmogaus už savo mamą – ji su šypsena visiems viską atleisdavo ir niekada nieko neteisdavo. Nuo vaikystės labai bijojau girtuoklių – jei matydavau pargriuvusį, nebepaeinantį, aplenkdavau iš tolo, o mama visada prisiartindavo ir patikrindavo pulsą: „Ką gali žinoti – gal miršta?“ Perauklėjo ir mane: dabar elgiuosi taip, kaip ji. Viena, kas ją labiausiai erzindavo, – tai brutalumas ir akivaizdus melas siekiant pasipelnyti. Man iš jos to dar reikia gerokai pasimokyti, nes sunkiai priimu žmogų tokį, koks yra, vis noriu jį perdaryti pagal savo kurpalį. Nemoku taip, kaip ji, džiaugtis pirmuoju sniegu, pražydusia trešne, ant žiedo ropojančia skruzdėle ar prikibusiu prie šuns uodegos šapu... Prieš pat mirtį mama vis norėdavo, kad namie skambėtų Woody Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ garso takelis, ir aš matydavau, kaip ji judindavo riešą, – tai būdavo Kiros Daujotaitės šokis...
KOTRYNA: Jei su mama susipykdavau, močiutė nestodavo į mano pusę: „Mamos turi klausyti, nes ji – tavo mama.“
Kotryna: Močiutė iki gyvenimo pabaigos išsaugojo šviesų protą ir labai blaiviai suvokė artėjančią mirtį. „Kas bus su šuneliais?“ – paskutiniu metu ją labiausiai jaudino mūsų dviejų ilgaplaukių taksiukų likimas, nes juos mylėjo kaip žmones. Vienas šalia jos taip susirangydavo, kad ji atrodydavo it iš paveikslo „Dama su šermuonėliu“. Amžius ir kartų skirtumai jai tarsi neegzistavo, nes vienodai mielai bendraudavo ir su mano, ir su mamos draugėmis. O kiek sykių yra šluosčiusi ašaras skyrybas išgyvenusioms moterims! „Saulute, įpilk į tą gražiąją taurę baltojo vyno“, – prašydavo. – „Močiute, bet juk dar rytas...“ – „O ką – aš negaliu išgerti baltojo vyno?“ Arba mama gamina jos taip mėgstamą kepenėlių paštetą ir girdi iš kito kambario: „Tik brendžio nepamiršk!“ Užaugusi Tauragės dvare, ji buvo paveldėjusi pačias rafinuočiausias ir aristokratiškiausias stalo manieras. Močiutės mama, mano prosenelė, netgi dogmatiškai jų paisydavo: sako, namiškiai bijodavę prie stalo sėstis – kad tik taisyklingai šakutę su peiliu paimtų, kad nešliurptelėtų. Iš tokio streso mano mama ne kartą net sriuba buvo apsipylusi... Turėjom gražią tradiciją: kasmet, per kinų Naujuosius metus, mūsų namuose susirinkdavo daugiau nei trisdešimt buvusių močiutės šokėjų, kaip ji sakydavo, „ateis mano mergaitės“. O „toms mergaitėms“ – vienoms per trisdešimt, kitoms jau per septyniasdešimt. Ir niekas su močiute nebendraudavo kaip su senu žmogumi, kuriam galbūt jau šiek tiek kvankšt ir su kuriuo galbūt reikėtų kalbėtis kaip su vaiku. Ji buvo pati geriausia draugė: kunigas tiek nežino mano paslapčių, kiek jų patikėjau močiutei. Tenesupyksta mama, bet jos nesirinkdavau nuodėmklause. Tačiau nebuvau besąlygiškai globojama ir po sparneliu saugoma anūkė – jei su mama susipykdavau, močiutė nestodavo į mano pusę: „Mamos turi klausyti, nes ji – tavo mama.“ Ir visos trys drauge išsiaiškindavome konflikto esmę. Šiandien man labiausiai trūksta galimybės jai paskambinti: būdavo, jei tik kas nors neaišku, jei tik dėl ko nors dvejoju, iškart skambinu ir tariuosi. Močiutė į klausimą, ar galėčiau grįžti antrą nakties, atsakydavo: „Gali, bet aš tavo vietoje grįžčiau dvyliktą.“ O mama: „Tavo reikalas – kaip nori, taip daryk.“ Tas „tavo reikalas“ virsdavo tuo, kad aš susigūžusi dešimtą valandą jau sėdėdavau namie.
Kaune stipriau nei kitur visada jauti tam tikrą psichologinę menininko, inteligento ir prekybininko, verslininko priešpriešą.
Kotryna: „Tu nevaidink, kad esi aktorės Paliulytės dukra“, – sykį išgirdau iš bendraamžių, nors nei močiutės, nei savo tėvų vardais niekada nespekuliavau. „Žiūrėk, koks žmogus, o ne kokia jo tautybė, kokias pareigas eina, kiek turto turi sukaupęs“, – būtent tai buvo akcentuojama šeimoje. Aišku, kad prioritetas buvo teikiamas, pavyzdžiui, kelionei į Maskvą, į kokią nors ypatingą parodą, tegul ir su palaikiais mergautiniais batais, o ne naujam (sovietmečiu deficitiniam) paltui. Tvyrojo tarsi visiems savaime suprantamo dosnumo dvasia: 70 kvadratinių metrų namuke vietos pakakdavo dar ir kokiam nors nuomininkui – ir be mokesčio. Anksčiau čia prisiglausdavo iš Sibiro grįžęs, tačiau gyvenamosios vietos neturintis žmogus, vėliau – vieniša moteris su vaiku, galiausiai kampas atsirasdavo sunkiai besiverčiančiam studentui. Ir visiems būdavo bendras stalas: rytinė arbata, vakarienė... Turiu keletą vargingiau gyvenančių draugių; kai pas jas nuvažiuoju su maišeliu maisto produktų, jos džiaugiasi: „Na, tu čia mums tikras Kalėdas padarei.“ O man tai taip natūralu: jei gali – duok; kas žino, gal ir aš sulauksiu dienos, kai sunkiai sudursiu galą su galu ir būsiu laiminga, jei kas nors parodys dosnumą.
INESA: Kad pailsėčiau nuo teatro, mieliau renkuosi knygą ir vienatvę, o mano mamai visada labai reikėjo šurmulio.
Inesa: Kad pailsėčiau nuo teatro, mieliau renkuosi knygą ir vienatvę, o mano mamai visada labai reikėjo šurmulio. Net per šokių repeticijas ji nepavargdavo, o jei ir pavargdavo, atsigaudavo bendraudama namie. Mums svetima daiktų kaupimo manija. Tuo, ką turime, dalijamės. Statome spektaklius ir kai kuriuos daiktus panaudojame teatre, pavyzdžiui, drabužius, nėriniuotas staltieses (iš vienos Kotryna sumodeliavo suknelę mano personažui spektaklyje „Mėnuo kaime“), senas knygas (šiugždantys jų lapai tapo esminiu spektaklio „4.48 Psichozė“ scenografijos akcentu), Unės Babickaitės senovinę pudrinę. Man net jaukiau vaidinti, kai scenoje matau kokį nors mielą iš namų atgabentą atributą. Rašydama pjesę „Liūdnas Dievas“ intuityviai žinojau, kuriuos indus panaudos Kotryna, kad išryškintų spektaklio skurdo estetiką. Nuo vaikystės man nebuvo sakoma, kad štai šitas daiktas daug kainuoja, o tas yra pigus, todėl nenuostabu, kad, krūmuose pastačiusi katinams namelį, jame padėjau ir minėtą auksinę pudrinę.
O vyriškasis namų pradas?
Kotryna: Štai tie du rudi ilgaplaukiai taksiukai (juokiasi).
Inesa: Iš tremties parvažiavęs mano tėtis su mumis pagyveno trylika metų ir gan jaunas mirė. Mama labai skausmingai išgyveno netektį. Dešimtmetį išlaukusi kalinčio vyro, pati savanoriškai išvyko pas jį į Norilską – ten aš ir gimiau. Į Kauną grįžome jau trise... Nesu girdėjusi, kad tėtis būtų kada nors namie pakėlęs balsą ar neparodęs dėmesio, – elgėsi kaip tikras džentelmenas, taip, kaip ir dera nepriklausomos Lietuvos karininkui. Be to, mokėjo keletą užsienio kalbų, buvo labai apsiskaitęs. Tikras vyro etalonas ir idealas. Sovietmečiu atrodė nepriimtina, kad stipriosios lyties atstovas demonstruotų savo šeimai jausmus, neva tai „nevyriška“, tačiau tėtis šiuo atžvilgiu buvo netipiškas ir vyras, ir tėvas, kėlė nuostabą ne vienai mano bendraamžei. Jis dievino mamos talentą, vaikščiodavo pirštų galiukais, kai ji repetuodavo, o senas patefonas grodavo M. K. Čiurlionio Styginių kvartetą c-moll. Kad po ilgų vakarinių repeticijų mama rytą pamiegotų, tėtis man ir pusryčius gamindavo, ir kasas pindavo, o savo mylimą moterį pažadindavo į lovą patiekiama kava... Kai tėtis užlipdavo į antrą aukštą piešti, lygiai taip pat, gerbdama kūrėjo erdvę, pirštų galais vaikščiodavo mama. Kai susipažinau su savo būsimu vyru, Kotrynos tėčiu, ir jis manęs paklausė, ar norėčiau jį matyti tokį, koks buvo tėvas, atsakiau: „Taip, žinoma, nes kitokio vyro net neįsivaizduoju...“ Kas žino, gal tas „neįsivaizduoju“, gal tas noras turėti šalia savęs žmogų tokį, kokio aš noriu, o ne priimti jį tokį, koks yra, ir buvo nesėkmingos santuokos priežastis. Šeima man – artimų žmonių grupė, sėdinti prie didelio apskrito ąžuolinio stalo. Deja, gyvenimas tą piešinį gerokai pakoregavo. Kita vertus, prisimenu dar ir savo senelį – bajorą: buvo baisiai pasiutęs vyras, aistringas viskam – ir moterims, ir kortoms, ir šachmatams (yra žaidęs net su didmeistriu Vladu Mikėnu), ir žirgams, ir baliniams šokiams (tarpukario Lietuvos čempionas). Mačiau, mano močiutei su juo buvo ne pyragai, vienas kitą pagrauždavo, vienas į kitą kreipdavosi „jūs“, tačiau, kaip ir dera tikram bajorui, pagarbą šeimai išsaugojo. Velykos – tai milžiniškas kumpis ir begalė hiacintų... Buvau šeštokė ir namie turėjau tradiciją su draugais susitikti popiečio arbatos – five o’clock. Tuo metu senelis bendraklasius mokė šokti tango, valsą ir mazurką. Vyras – gynėjas, vyras – mūras, vyras – kovotojas... Deja, tokio nesutikau.
KOTRYNA: Kai būdama paauglė perskaičiau senelio laiškus, močiutei rašytus iš Sibiro, susijaudinau taip, kad patikėjau, jog iš tikrųjų egzistuoja princas ant balto žirgo.
Kotryna: Kai būdama paauglė perskaičiau senelio laiškus, močiutei rašytus iš Sibiro, susijaudinau taip, kad patikėjau, jog iš tikrųjų egzistuoja princas ant balto žirgo. Mano tėvas išmintingai patarė rinktis scenografiją, o ne tapybą. Kartu esame sukūrę keletą spektaklių, ir aš jam dėkinga už šį patarimą, nes jaučiuosi realizuojanti pašaukimą iš širdies.
Inesa: Kotryna – mūsų su vyru (režisieriumi Algimantu Pociūnu, red. past.) meilės vaisius. Planuotas, lauktas... Tada su Algimantu studijavome Maskvoje: jis – režisūrą, aš – aktorystę. Paskui dėl darbų daug laiko mudviem teko praleisti atskirai, kituose miestuose, tad buvome tik „savaitgalių šeima“, o Kotrynai tėtis gyveno tik nuotraukose... Kažkada dukrai rodžiau namą Rusijos sostinėje, kur užsimezgė jos gyvybė. Tame pastate buvo apsistoję daugybė menininkų. Prisimenu, būdama nėščia nešu maišelį bulvių ir pamato mane legendinis aktorius Inokentijus Smoktunovskis: „Kregždute tu miela, taigi negalima tiek nešti...“ Paima krepšį ir lydi iki durų... Ką ir besakysi – tikras rusų inteligentas. Kaip ir šalimais gyvenęs kitas ne mažiau garsus artistas Jevgenijus Jevstignejevas. Kai skyrėmės, dukrai buvo trylika. Traumą išgyvenom abi, nes Kotryna suprato, kad tėtis atsižada ne tik manęs, bet ir jos. Tačiau abejoju, ar būtų buvusi geresnė išeitis gyventi dėl vaiko, vaidinti tobulą šeimą, tik be meilės. Skyrybų randas, jaučiu, Kotrynai ilgam suformavo itin trapios šeimos paveikslą ir nuostatą, kad gyvenimo žmogų reikia rinktis be galo atsargiai.
Kotryna: Tada buvau nusiteikusi labai kategoriškai ir kovingai: „Visi vyrai – kiaulės!“ Laikas, žinoma, gydo žaizdas, tad šiandien tėvų skyrybas išmokau pateisinti, nes matau, kad, nebūdami drauge, jie yra laimingesni. Kai tėvai pardavė butą Vilniuje ir kišenėje atsirado šiek tiek pinigėlių, kad prasiblaškytume, įkvėptume gaivaus oro ir nebūtume emociškai sugniuždytos, pusantro mėnesio praleidome Paryžiuje, tiksliau, viename jo priemiesčių – Saint-Cloud. Iš nepažįstamų žmonių patyrėme taip daug nuoširdaus dėmesio, kad supratome, jog skyrybomis pasaulis ir gyvenimas dar nesibaigia. Negana to, leidome sau pripirkti artimiausiems žmonėms tiek mažų dovanėlių, kad jos vos tilpo į du lagaminus. Ir dėl to jautėmės orios, tarsi nusipurčiusios bet kokį pažeminimą. Akivaizdu, kad mudvi su mama esame iš tų moterų, kurioms, anot poetės, „nereikia drungno vandens“. Tą kartelę, per kurią peršoksim arba ne, mes išsikeliam pačios ir taikom visur: ir kurdamos spektaklius, ir bendraudamos su aplinka, ir savo asmeniniame gyvenime. Matau, kaip dabar vaikai stumiami būti lyderiai ir pirmūnai. Aš, laimei, to nepatyriau. Taip, ir mama, ir močiutė atidžiai sekė kiekvieną kūrybinį žingsnį, tačiau girdėdavau ir kritikos, ir paskatinimų, pagyrimų. Abi esam cholerikės: it degtukai plykstelėjom, bet po keliolikos minučių jau pamiršom, dėl ko susipykom. Kartais pasidaro nebeaišku, kuri esam kalta: ar man eiti atsiprašyti, ar laukti, kol tai padarys mama. Močiutė irgi buvo panaši: trinktels, būdavo, durimis, net indai bufetuose suskambės, bet po akimirkos jau prieis, apsikabins. Tiesa, metams bėgant jos karštis virto ramia išmintimi.
INESA: Paauglystėje ir jaunystėje buvau baisiai pašėlusi, tačiau mama turėjo rafinuotą ginklą – bausti nekalbavalandžiais.
Inesa: Paauglystėje ir jaunystėje buvau baisiai pašėlusi, tačiau mama turėjo rafinuotą ginklą – bausti nekalbavalandžiais. Juo naudodavosi kraštutiniais atvejais. Veidas ramus, netgi su šypsena, o pati nešneka. Tada visa mano didybė dingdavo, išgaruodavo bet koks pasipūtimas – vaikščiodavau iš paskos kaip prasikaltęs ciuckis...
Scenografas – tarsi nematoma teatro figūra, o aktorius – juk žvaigždė!
Kotryna: Tikrai nepavydžiu mamai populiarumo (juokiasi). O kad esu nematoma, man ši pozicija be galo priimtina ir ja be galo džiaugiuosi. Aš ir pati labai vertinu tuos „antraplanius“ žmones, nes jie tiek daug padaro, kad be jų ir kitiems būna surištos rankos... Atėjusi į teatrą pirmiausia lekiu aplankyti ne tų, kurie galbūt tuo metu repetuoja, o savo siuvėjų – sakau „savo“, nes be šių moterų neįsivaizduojamas joks spektaklis, mano idėjos taip ir liktų tvyroti ore. Apkabinti jas, pavaišinti šokoladu – patikėkit, tai didelė laimė...
Inesa: Kai dukra buvo baigusi keturias muzikos mokyklos klases ir turėjo vykti į Balio Dvariono konkursą, ji staiga pareiškė, kad tokiai didelei auditorijai negros... Tą akimirką pasakė, kad gyvenime norėtų... piešti. Supratau: Kotryna – ne šou žmogus. Viešumas – ne jai. O aš – visai kitokia: leiskit ant patrankos užlipti! Jaunystėje buvau visiška tuščiagarbė, matyt, ši savybė labiausiai ir viliojo tapti aktore, nes norėjau būti žvaigždė, puikuotis žurnalų viršeliuose, skaityti recenzijas, norėjau būti visų matoma ir atpažįstama. Laikui bėgant, tuščiagarbiškumas virto sveika autoironija, be to, supratau, kad aktoriaus profesija ne tik kilni, įdomi, bet ir be galo žeminanti: pakvies tave režisierius ar nepakvies, jautiesi kaip karvė turguje. O ką daryti, jei esi auklėta nebūti akiplėša, jei tau įteigta, kad privalai laukti savo vaidmens – tegul ir visą gyvenimą?
Kotryna: Mums labai svarbu būti kartu: svajoti, kurti, ginčytis, diskutuoti. Žvelgti viena kryptimi. Vaikystėje su mama kepdavome smėlio tortus, šiandien kartu statome spektaklius.