Didžioji prabanga – laikas sau: kodėl taip svarbu jo rasti ir tuo mėgautis?

Moteris geria arbatą. / Fotolia nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-12-24 20:15
Moterys spėja viską. Net tada, kai būna pavargusios, liūdnos ar neturi įkvėpimo. Jos sugeba kasdien išsiruošti į darbus, sutvarkyti namus, pasirūpinti šeimos skalbiniais ir pietumis. Išklausyti vyro ir vaikų. Bet sau laiko dažniausiai pritrūksta. Galbūt todėl, kad rūpinimasis savimi daugelio dar vertinamas kaip savotiška nuodėmė, neva vyras ir vaikai turėtų būti pirmoje vietoje. Atsisakyti darbo ir atsidėti šeimai mūsų visuomenėje vis dar tolygu pasmerkti save skurdui ar bent jau priklausomybei nuo sutuoktinio.

Todėl dauguma moterų tempia visą tą naštą – rūpinimąsi namais, šeima, karjera, kol vieną dieną suvokia, kad vaikai nevertina nepriekaištingos tvarkos ir šiltų pietų, vyras nežarsto komplimentų, o darbe paaukštino jaunąją kolegę.

Vienuma, bet ne vienatvė

Iš tiesų tokios situacijos yra logiškos, nes moterys, besirūpindamos kitais ir pamiršdamos save, aplinkiniams tarsi signalizuoja, kad tai ir yra jų laimė. Ar tikrai? Juk begalinis dėmesys artimiesiems nusipelno būti įvertintas. Bent jau to dauguma tikisi. Tačiau užuot sulaukusios pagalbos ir supratimo, moterys susiduria su naujais reikalavimais. Ir tada apima nusivylimas, vienatvės tarp žmonių jausmas, kylantis iš neišsipildžiusių lūkesčių.

Būtent vienuma ir susitelkimas į save gali būti vieni geriausių vaistų nuo vienatvės tarp žmonių. Juk vienuma nėra vienatvė. Ją galima palyginti su ramaus, sveiko miego poreikiu.

Moterys, kurios visą gyvenimą sukosi darbų karuselėje visur spėdamos ir nieko nereikalaudamos, bėgant metams ima jausti nuovargį, mažėjantį pasitenkinimą tobulai sutvarkyta buitimi ir rutina darbe. Dažna nori tiesiog pailsėti ir pabūti vienumoje. Būtent vienuma ir susitelkimas į save gali būti vieni geriausių vaistų nuo vienatvės tarp žmonių. Juk vienuma nėra vienatvė. Ją galima palyginti su ramaus, sveiko miego poreikiu. Miegodamos tenkinate elementarius fiziologinius poreikius, o būdamos vienos – dvasinius. Tai nereiškia, kad nemylite savo artimųjų ir norite nuo jų atsiriboti. Tiesiog kiekvienam žmogui yra būtinas ir dvasinis, ir fizinis poilsis. Bėgant metams jo reikia daugiau.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Požiūris į save lemia, ar turite kokybiško laiko sau. Kartais tereikia sau skirti pusvalandį ryte ir ramiai išgerti puodelį kavos, pavartyti žurnalą, galbūt savaitgalį išsiruošti į gamtą (užuot valius langus ar šveitus vonią) ir gyvenimas vėl ima šypsotis. Beje, tik laimingos moterys gali teikti laimę kitiems.

Ilsėtis vienumoje

Turbūt pastebite, kad metams bėgant vis rečiau norisi kur nors išeiti ar ką nors pasikviesti į svečius, vis labiau pasiilgstate tylos ir ramybės. Net mėgstamo režisieriaus premjerą, į kurią anksčiau būtumėte lėkusios negalvodamos, vis dažniau iškeičiate į paprastą vakarą namie. Jaučiatės pavargusios. Arba paprasčiausiai nenorite galvoti, kuo rengtis, kaip dažytis, nes pavargęs kūnas reikalauja šiltos vonios ir minkšto chalato.

Rytais dar pabundate žvalios ir energingos, pasirengusios nudirbti visus suplanuotus darbus, tačiau vakare, grįžusios ir nusimetusios kostiumėlius, jau nebenorite gaminti vakarienės ir siurbti pakampėse susikaupusių dulkių. Jaučiatės taip, tarsi savo gyvybinius syvus būtumėte leidusios iščiulpti visiems aplinkiniams. Fizinį nuovargį lyg brolis dvynys dabar lydi ir dvasinis, nesinori bendrauti – nei telefonu, nei klausantis namiškių skundų. Atgauti jėgas ir emocinę pusiausvyrą nėra paprasta. Reikia laiko pabūti tik su savimi, tyloje, su savo mintimis, nuovargiu, liūdesiu, svajonėmis ir viltimis, kad nevargintų jokie aplinkos dirgikliai.

Nuovargis vis dažniau primena, kad nuolatinis balansavimas tarp darbo, namų ir parduotuvės atima nemažai jėgų, kasdieninis rūpinimasis šeimos pietumis, skalbiniais ir tvarka (tegul ir su begaline meile bei atidumu) išvargina gerokai labiau nei prieš dvidešimt metų. O kai kurie darbai ima atrodyti ir visai beprasmiai.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Nereikia jaustis kaltoms, kad, vyrams ir vaikams užvėrus namų duris, apima palaima: pagaliau esate vienos. Tas jausmas visai nereiškia, kad savo artimuosius nustojate mylėti ar džiaugtis jų draugija.

Pastebite, kad energija, kurios turite lyg ir nemažai, ima slopti tarsi sparčiai išsikraunantis akumuliatorius: su kiekvienu atsakytu elektroniniu laišku ar dalykiniu pokalbiu; kaskart, kai stumdote prekybos centre pilną vežimėlį ir verdate pietus, nors pati pasitenkintumėte jogurtu ir puodeliu kavos; kaskart, kai tenka spręsti visai nereikšmingas besivaidijančių vaikų, anūkų ar nusenusių tėvų problemas. Mažieji pešasi, prasivardžiuoja ir prašo būti teisėja; savi ar vyro tėvai apipila priekaištais, kad ne taip gyvenate, verčia klausytis per televiziją girdėtų istorijų, pyksta, kai norite išskalbti jų drabužius, atsisako gerti gydytojų paskirtus vaistus, nes informaciniame lapelyje perskaitė apie šalutinį poveikį. Jūs tuo metu tenorite užsikimšti ausis ir dingti kuo toliau nuo to erzinančio triukšmo. Toks vienumos troškimas gali kiek išgąsdinti, jei visada buvote ekstravertės – bendraujančios, aktyvios... Tačiau tai natūralus ir normalus reiškinys: su amžiumi vienumos akimirkos teikia vis daugiau pasitenkinimo. Ir nereikia jaustis kaltoms, kad, vyrams ir vaikams užvėrus namų duris, apima palaima: pagaliau esate vienos. Tas jausmas visai nereiškia, kad savo artimuosius nustojate mylėti ar džiaugtis jų draugija. Tiesiog jūsų pačių poreikiai irgi keičiasi.

Mokytis mėgautis

Bene pirmą kartą kokybiškos vienumos poreikis šmėsteli jaunystėje, gimus vaikams, kai maži žmogeliai staiga visą mamų pasaulį ir gyvenimą ima dėlioti pagal savo nuotaikas, ligas, naktinius verksmus. Norėtumėte atsikvėpti ir ramiai paskaityti knygą, sportuoti ar tiesiog išsimiegoti, bet tuo gyvenimo laikotarpiu tai tik iliuzija. Jaunos mamos nudirba tūkstančius nematomų darbų ir krinta į lovą mirtinai pavargusios. Miegas pasiglemžia į savo glėbį iki kito vaiko verksmo. Vėliau naktys pasidaro ramesnės, tačiau dienos prisipildo naujų rūpesčių: nuolatinių vaikų skundų, prašymų patikrinti namų darbus, tėvų susirinkimų, maisto gaminimo, šeimos švenčių ir atostogų organizavimo...

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Viliatės, kad vaikams užaugus bus galima pagaliau atsikvėpti ir skirti laiko sau. Bet metai bėga, vienus rūpesčius keičia kiti. Tik, skirtingai nei jaunystėje, kai puikiai žinojote, kaip išnaudotumėte kiekvieną laisvą minutę, dabar reikia mokytis iš naujo pabėgti nuo rutinos. Pirmas jausmas, apimantis pagaliau likus tuščiuose namuose, – keista tuštuma. Paskui – klaidžiojantis žvilgsnis: kokio gi darbo dabar griebtis?..

Tačiau vienumos džiaugsmas pajuntamas tada, kai nustojate suktis it voverės rate. Pamėginkite įsitaisyti patogiai ir pagalvoti, kas jus labiausiai vargina. Iš naujo įvertinkite vadinamuosius visuomeninius įsipareigojimus: reikia su kuo nors susitikti, ką nors pasveikinti, pasikviesti... Ar jie prasmingi, o gal jau yra virtę nemaloniomis prievolėmis? Apmąstykite savo darbą, buitį, kasdienybę. Galbūt kai kurie darbai tėra įpročiai, atimantys daugiau jėgų ir laiko, nei teikiantys naudos ir džiaugsmo naujame gyvenimo etape?

Susidraugauti su savimi

Brandžioms moterims bendravimo su kitais žmonėmis norisi vis mažiau, nes jos save pažįsta ir joms rečiau reikia aplinkinių patvirtinimo, kad yra įdomios, reikalingos. Jos turi pakankamai gyvenimiškos patirties bei išminties ir žino, kad gausus draugų būrys dar nereiškia, jog tikrai nėra vienišos, ir, priešingai, net gyvendamos vienos, nebūtinai yra vienišos.

Kuo geresni santykiai su artimaisiais ir draugais, kuo labiau pasitikima žmonėmis, tuo malonesnė būna vienuma, nes ji nepainiojama su vienatve.

Vienatvės jausmas susijęs ne su turimų pažįstamų ir bičiulių skaičiumi, bet su vidiniu pojūčiu. Kuo geresni santykiai su artimaisiais ir draugais, kuo labiau pasitikima žmonėmis, tuo malonesnė būna vienuma, nes ji nepainiojama su vienatve. Gyvenimiška patirtis padeda tai skirti: alkis, troškulys, noras miegoti signalizuoja apie fiziologinius kūno poreikius, kuriuos turite patenkinti valgydamos, gerdamos, miegodamos. Vienumos poreikis taip pat yra signalas, kad iš tiesų socialiniai ryšiai yra reikalingi, tačiau būtina nuo jų pailsėti, nes jie irgi išvargina.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Vienuma – kad pažintumėte save

Kuo žmogus jaunesnis, tuo mažiau vienumos jam reikia. Jis imlus aplinkos įspūdžiams, jo savivertė priklauso nuo aplinkinių vertinimo. Nusivylimus, nesėkmes išgyventi padeda artimieji, draugai. Jaunystėje baiminamasi pripažinti savo tamsiąją pusę, neigiamus jausmus, silpnybes. Artėjant prie penkiasdešimtmečio ar jį peržengus, kai jau sukaupta nemažai gyvenimiškos patirties, nustojama vaikytis įsivaizduojamos tobulybės, pripažįstamos ir silpnybės, ir neigiami jausmai. Tada jie nebeatrodo tokie baisūs ir dramatiški, veikiau panašūs į giedrą dangų retsykiais aptraukiančius debesėlius. Taip, jūs nemėgstate savo tamsiosios pusės, tačiau ją pažinodamos neprivalote nuo jos bėgti, apsimetinėti prieš kitus ir save, kam nors įtikti ar rūpintis savo įvaizdžiu. Bejėgiškumas, nepasitikėjimas savimi, liūdesys, pavydas, smulkmeniškumas, pyktis – tai irgi dalis jūsų asmenybės.

Kai kurie labiau užsispyrę žmonės, įsikibę jaunystės ir savęs vis dar nepažįstantys, bet įsivaizduojantys, kad yra geresni, tobulesni nei iš tiesų, gali ryžtis radikaliems pokyčiams tikėdamiesi pagauti jaunystės svajonę. Tada jų laukia nusivylimas. Nors žinojimas, kad tikrai nebūsite turtuolio žmona, televizijos žvaigždė, negyvensite egzotiškose salose ir nevadovausite milžiniškai korporacijai, subrendusioms moterims nėra nesėkmės pripažinimas. Jos suvokia realybę ir nesivaikydamos iliuzijų gali mėgautis gyvenimu čia ir dabar.

Dvasinė atgaiva

„Pasaulis pilnas žmonių, kurie nemoka būti vieni ir kuriems bet koks neįdomus pokalbis yra geriau nei joks“, – rašė Stendalis. Vieni renkasi bendravimą, nesvarbu, kiek atliepiantį jų vidinius poreikius, kiti verčiau mėgaujasi vienuma. Tačiau bėgant metams vis mažiau norisi save dalyti, ima erzinti triukšmas, net bendravimas su bendraamžiais gali varginti, jei jie kalbėdami apie bet ką: politiką, vaikus, yra įsitikinę savo teisumu. Tokiuose pokalbiuose vis labiau pasigendama nuoširdaus noro ką nors sužinoti, pastangų suprasti kitą ir ieškoti sprendimų. Emocinė ir psichologinė branda verčia ieškoti naujų dvasinės atgaivos būdų. Skirtingai nei jaunystėje, kai buvo lengva pritapti prie vienos ar kitos grupės, amžius, patirtis suformuoja labai unikalias asmenines savybes ir joms skleistis reikia vis daugiau privatumo. Atrandama skaitymo, ilgo miego, buvimo su savo mintimis teikiama palaima.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Galbūt anksčiau savaitgalių neįsivaizdavote be draugų kompanijos, šurmuliuojančių vaikų, tačiau šiandien gera ramiai pasivaikščioti. Arba klausytis paukščių ir žiūrėti į debesis – kaip kadaise vaikystėje. Vėl atrasti tikėjimą: vėsioje bažnyčioje pasinerti į smilkalų kvapus ir vargonų gaudesį, lėtai skaityti maldaknygę, sukalbėti rožinį. Pagaliau išjungti mobilųjį telefoną ir nejausti graužaties, kad tuo metu esate nepasiekiamos, nes tiesiog nenorite, kad kas nors nutrauktų tylą.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai