Didžėjus Justinas Žvigas – nakties sargybinis, dėmesio centre atsidūręs dar nuo 15-iolikos

Justinas Žvigas
Autorius: Valdas Puteikis, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-01-11 13:25
Kartais labai nepaprasta paaiškinti, kodėl į galvą šauna vienokia, o ne kitokia teksto antraštė. Ši kilo susitikus su naktinio gyvenimo impresarijumi, didžėjumi ir vienu iš „Anna Mesha“ „buto“ ir „viešbučio“ įkūrėjų Justinu Žvigu. Nežinau, kodėl, bet tada asociacija buvo vienintelė – Sergeʼo Lutenso auksinės kolekcijos kvepalai „Veilleur de Nuit“ („Nakties sargybinis“) ir juos lydintis reklamos klipas.

Naktis Panevėžyje. Į naktinį gyvenimą Justinas įsitraukė nuo keturiolikos, o dar po metų, nuo 2007-ųjų, šis panevėžietis buvo tituluojamas vienu geriausių savo miesto didžėjų. Tada „Egivelos“ klube linksmindavosi nuo penkių šimtų iki tūkstančio moksleivių – šitoks buvo DJ Justy populiarumas ir charizma. „Tuo metu buvo labai madingi gigantiško dydžio klubai – su erdviomis šokių aikštelėmis, keliais barais, biliardo ir kazino salėmis, balkonais.

Tai buvo pramogų gigantomanijos laikas, klubinės kultūros klestėjimas, kai Lietuva dar galėjo pasigirti daugiau nei trimis milijonais gyventojų. (Laukiant naujo tūkstantmečio iki ekonominės krizės, prasidėjusios 2008-aisiais, sostinėje buvo pagarsėję „Gravity“, „Helios“, „Malibu“, o pavyzdžiui, Kėdainiuose – „Vikonda“, aut. past.) Patikėkite, kai ten susirinkusi publika man plojo, jaučiausi Aukštaitijos sostinės Tiesto (juokiasi). Natūralu, kad mane, 15 metų paauglį, toks dėmesys lepino, bet sykiu šis darbas formavo atsakomybės jausmą. Pirmieji uždirbti pinigai veikė kaip stimulas siekti tikslų savo pamėgtoje muzikos srityje. Dabar kaip naktinių klubų savininkas negalėčiau samdyti tokio jauno didžėjaus, o tada niekam nerūpėjo, daugelis nė nežinojo, kiek man metų. Naktinis gyvenimas kažkaip savitai pakoregavo amžiaus pojūtį: klubų aplinka pripratino būti apsuptą vyresnių žmonių ir iš jų mokytis. Žodžiu, ir tuomet, ir dabar, jau savo susikurtoje aplinkoje, esu jauniausias (juokiasi). Prisipažinsiu, anuomet tėvams nebuvo lengva susitaikyti su mintimi, kad jų vaikas naktyje, tačiau, laimei, mane supo išmintingi draugai, todėl ir pačiam teko anksčiau suaugti. O su tais pačiais draugais ir šiandien smagu susitikti šokių aikštelėje. Vis dėlto iš gimtojo miesto prasiskinti kelią toliau užtruko nemažai laiko.“

Justinas Žvigas
Justinas Žvigas

Naktis Londone. Mintis pabėgti iš nedidelio ir nuolat mažėjančio Aukštaitijos miesto Justinui nuolat nedavė ramybės, ir vos tik jis baigė studijas – iškart į Londoną. Naktinio gyvenimo žvaigždė, vakarėlių siela provincijoje ir... emigrantas didmiestyje. „Tai buvo šaltas dušas: trys mėnesiai sunkių fizinių darbų statybose. Bet to, akivaizdu, man reikėjo, kad tapčiau kitoks. Savaitgalius išnaudojau naktiniam Londonui tyrinėti, o labiausiai norėjau pamatyti tuos geriausius pasaulio didžėjus, apie kuriuos buvau susikūręs dievukų įvaizdį.

Tokie buvo gal penki – juos ir sutikau: jaučiausi neišpasakytai laimingas! Į vakarėlį ateidavau, šiam vos tik prasidėjus, kad galėčiau stebėti, nuo ko viskas prasideda. Buvau šiek tiek naivus ir visiškas idealistas. Be muzikos, tuose klubuose niekas nerūpėjo: nei elgesio, nei gėrimų kultūra, nei tikslinė auditorija – tada, atrodo, nieko nemačiau. Priešingai nei šiandien, kai esu perkandęs kone kiekvieno kliento psichologiją, galiu nujausti jo poreikius ir pagauti nuotaiką. Stebiu aplinką, tarsi skaityčiau knygą. Tačiau buvimas Londono vakarėliuose įkvėpė kitaip atrodyti, kitaip elgtis, kitaip bendrauti, kitaip rengtis ir net kitaip kirptis. Juk atrodžiau kaip tikras bliūdeliu kirptas panevėžietis (juokiasi). Beje, grįžęs vienas pirmųjų mieste išsiskutau sritį virš smilkinių, tuo sukeldamas didelę draugų nuostabą. O Londone, matydamas atsipalaidavusią publiką, ir pats tapau laisvesnis, norėjau, kad ir pas mus, Lietuvoje, žmonės nebūtų susikaustę ir pabrėžtinai susireikšminę. Taigi po trijų mėnesių grįžusį namo ir išlėkusį į Vilnių mane tiesiog pagavo sėkmė ir nunešė: DJ Justy. Prie to, nereikia pamiršti, prisidėjo ir gausus būrys mano draugų, atvykusių iš Panevėžio studijuoti į Vilnių. Kuo iš mažesnio miesto esi, tuo stipriau būni palaikomas, nes sostinių chebra – visiški individualistai: tai jau patikrinau pasauliniu mastu.“

Justinas Žvigas
Justinas Žvigas

Naktis Vilniuje. „Mane įsimylėjo Anna Mesha, buvusi balerina, šiandien jau brandaus amžiaus, tačiau labai bohemiška būtybė, turtinga, bet truputį nelaiminga, vienišė, kaip ir visos talentingos moterys; išranki, tačiau meilės romanų jai nestinga; šiek tiek pavargusi nuo vakarėlių, bet jiems prijaučianti, savo namus mielai užleidžia linksmintis jaunimui, palikdama po kilimėliu prie laukujų durų raktus, o pati kažkur paslaptingai dingdama. Kai pirmąsyk jos namuose pagrojau prieš šešerius metus, nuo to karto ji manęs nebepaleidžia, o aš taip pat stengiuosi jai būti ištikimas ir jau trejus metus toks esu. Jos namuose – su virtuve, miegamuoju, baro zona, tikrų tikriausia vonia – savaitgaliais pasitinkame draugus. Būtent tokie jie yra – žmonės, užsukantys pas Anną, – mūsų draugai, juk į namus niekas nekviečia svetimų žmonių (šypsosi). Vakarais ten kepame picas, plakame kokteilius ir visada išsiilgę pasitinkame ilgai lauktus svečius. Žmonės čia gali jaustis kaip namie, bet turi nepamiršti, kad yra svečiuose. Patikėjote šia legenda (šypsosi)?

Visuose pasaulio didmiesčiuose naktinis klubinis gyvenimas smarkiai keičiasi: arenas primenantys ir tūkstančius žmonių talpinantys klubai nyksta ir kuriasi mažos ir jaukios, kelis šimtus lankytojų talpinančios erdvės. Kalbant apie legendas, man buvo šešiolika, kai prasmukau į ką tik „Vilniaus vartų“ komplekse atidarytą klubą „Pacha“, – neaprėpiama galybė visokio plauko publikos. Ir staiga – krizė, emigracija... Kultine sostinės vieta tuo metu tapo kur kas mažesnės „Absento fėjos“, po jų įsisiūbavo nišinio naktinio gyvenimo tendencijos, kai naktinėtojai iš skirtingų rajonų persikelia vos ne į vieną – Vilniaus – gatvę. Šiandien žmonės pavargo nuo neoninių šviesų ir pasiilgo naminio minkšto apšvietimo, šiek tiek buduarinės, su natūraliais šešėliais atmosferos.

Klubinėtojai pasikeitė netgi pagal paliekamą kvepalų šleifą: anksčiau kvepėjo citrusiniais vaisiais ir gėlėmis, dabar – šlapia mediena, smilkalais, odos ir ambros kvapais. Tiek Niujorke, tiek Londone ar Paryžiuje atsirado poreikis butikiniuose interjeruose susitikti su panašių estetinių naktinio gyvenimo vertybių žmonėmis, ėmė formuotis nedidelės bendruomenės. Jos nebūtinai uždaros, mielai įsileidžia naujokų, tačiau nepakenčia netolerantiškų, išsišokančių, arogantiškų ar per stipriai apsvaigusių tipų. Lankytojai tapo rafinuotesni ir išrankesni, nori būti su tais, kurie mąstymu ir įvaizdžiu panašūs į juos pačius. Kuo mažiau atsitiktinės publikos. Dėl šios priežasties jau esame apie save girdėję gandų, kad „Anna Mesha. Butas“ Vilniuje ir „Anna Mesha. Viešbutis“ Kaune priima tik rinktinę publiką: gražius, stilingus ir žinomus žmones. Taip nėra. Svarbus kriterijus – amžius: pageidaujame, kad durų skambučiu skambintų ne jaunesni nei 24-erių. Esame svetingai nusiteikę visų geranoriškų, vertinančių saiką ir mokančių kultūringai leisti savaitgalio vakarus klubinėtojų atžvilgiu. Lankytojai pasirinktą erdvę šiandien vertina dviem epitetais: geras vibe ir so cozy. Dar tiksliau tariant, atsirado Woody Alleno filmų ir muzikinės Niujorko Brodvėjaus „Studio 54“ atmosferos poreikis.“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai