Rašytoja, dramaturgė ir menotyrininkė Aneta Anra, regis, meistriškai pina ne tik savo knygų siužetus, bet ir savo gyvenimo istorijas ir jas drąsiai panaudoja rašydama. Gyvena ji tokį pakylėtą gyvenimą ir sako, kad buitis su dviem mažyliais – Adrianu Kamiliu ir Kristianu Adomu – ir mylimu vyru, menininku Gintaru Makarevičiumi, jos neslegia – nes kasdienybę gi galima perkurti taip, kaip norisi.
Susipažinome keistomis aplinkybėmis: kavinėje ėmiau interviu iš vienos žavios moters, kuri prasitarė, kad vasarą skaitė įdomią knygą. Lietuvišką. Anetos Anros „Niki: dvigubas portretas“ – joje susipina merginos iš Žvėryno ir pasaulinio garso menininkės iš Paryžiaus Niki de Saint Phalle gyvenimo istorijos. Ir kaip tik po to sakinio kavinėje pasirodė Aneta su beveik trejų metukų sūnumi Kristianu. Tai buvo pirmas jos išėjimas „į miestą“ pagimdžius antrąjį sūnų – Adrianą, kuriam dabar eina trečias mėnuo. Na, o po mėnesio, toje pačioje kavinėje ir netgi prie to paties, vienintelio neužimto, stalelio jau kalbinau Anetą.
Knygoje drąsiai rašote apie savo meiles, nebijote parodyti pačių įvairiausių jausmų. Ir nė kiek nepagražinate vietų, kurias galėjote pagražinti. Tarkim, pati paskambinate patikusiam dėstytojui, o juk galėjote parašyti, kad tai jis, apakintas jūsų žavesio, pakvietė susitikti...
Mūsų pažinties istoriją atsimenu kaip filmą – kadras po kadro. Jos pradžia man siejasi su tamsia ir niūria Dailės akademijos auditorija, esančia šalia laiptų, ant kurių vaidendavosi. Tikrai! Ten sklandė senosios vienuolių dvasios, taip sakydavome. Buvo ankstus žiemos rytas, kai pirmą kartą pamačiau savo dėstytoją. Pamenu, jis komentavo mano kursiokių darbus, kritikavo taip švelniai, patarinėjo ir nuo veido neišnyko atlaidi šypsenėlė. Jis man taip patiko… Bet juk nekabinsi dėstytojo… Todėl sumaniau rašyti kursinį darbą apie jo kūrybą. Paskambinau, prisistačiau, paprašiau susitikti ir man papasakoti apie tas instaliacijas, objektus, apie kuriuos neką tenusimaniau. Užtat po to pokalbio taip uoliai studijavau visus katalogus, parodų aprašymus, straipsnius, norėjau pasirodyti Gintarui tikra jo meno žinovė. Ir vieno susitikimo pakako, kad įsimylėčiau iki ausų…
Pamenu, per Kalėdas ilgai nedrįsau išsiųsti jam sveikinimo – galvojau, va priminsiu apie save. Pagaliau išsiuntusi, gavau atsakymą (kaip gerai atsimenu tą tekstą!): „Dabar esu sniegynų šalyje. Su šv. Kalėdom.“ Ech, ir jokių užuominų į nieką, nuliūdau baisiausiai. Įsivaizdavau, kaip jis dabar kalnų trobelėje, prie židinio, su nepaprasto grožio moterimi ilgais garbanotais plaukais, tai kur ten man… Vėliau Gintaras juokėsi, kodėl jam priskyriau būtent tokią moterį. Nežinau, tiesiog atrodė, kad toks vyras gali būti tik su kažkokia ne šio pasaulio dievybe kalnuose…
Tokia klasikinė istorija – studentė įsimyli dėstytoją. Bet meilė baigėsi laimingai?
Visi man sakė: „Ką sau galvoji?“ Esą gražus, laisvas vyras, aplink sukasi spiečius moterų. Jau daug vėliau jo paklausiau, kuo jį sužavėjo naivi 22-ejų studentė. Sakė, kad buvau kaip tabula rasa, kaip šviežio oro gūsis – mergina be sunkaus praeities bagažo. Aišku, žeidė aplinkinių kalbos, visokios ponios vadino mane „ta mergaite“. Kai pasiguodžiau Gintarui, jis pasakė: „Susituokime ir jie užsičiaups.“ Susituokėme Santuokų rūmuose vieną žiemos ketvirtadienį be jokių ceremonijų. Vilkėjau hipišką megztuką aukštu kaklu ir kliošines kelnes, Gintaras – savo draugų Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės samanų spalvos paltuką su auksiniu užrašu apačioje „Jean Paul Sartre“ – toks pokštas. Mūsų liudininkas buvo aktorius Arūnas Sakalauskas, tad įsivaizduojate, kokios linksmos buvo tos „surašytuvės“.
Ar iš pradžių skaudino situacija, kad esate TIK kažkieno žmona?
Ir dabar su ja susiduriu. Bet būti tokio vyro žmona visai ne gėda (juokiasi).
Pradėjote kurti norėdama išlįsti iš vyro šešėlio, sau ir visam pasauliui įrodyti, kad turite talentą?
Rašiau dar mokykloje, o pirmą knygą „Katinas Temzėje“ jau buvau beveik parašiusi vasarą gyvendama Londone – tada man buvo tik devyniolika. Skridau ten pasiruošusi dirbti – tokia šiltnamio gėlelė baltarankė, nedirbusi jokio rimto darbo... Apsigyvenau pas draugus emigrantus dideliame bute, Vaitčapelio rajone, kur trynėsi daugybė žmonių ir visi pasakojo apie baisų ir sunkų savo gyvenimą Londone. Nuėjau į kelis darbo pokalbius. Vienas jų – su vaikams auklės ieškančiu vyru, o paaiškėjo, kad jis ieško auklės sau, vaikų neturi. Kvietė į naktinį klubą, klausė, ar moku šokti. Pridūrė: „Išgersim šampano, ir viskas bus gerai. Tau mano klubas patiks.“ Kitame prabangiame name vaikų aukle išdirbau lygiai parą. Keistas sutapimas – vakare, kai maudžiausi vonioje, šeimos vyras staiga pasibeldė į duris ir pareiškė, kad jam būtent dabar reikia čia užeiti. Susisukau į rankšluostį, išėjau ir palaukiau už durų, kol jis ten kažko ieškojo. Išeidamas reikšmingai mane nužvelgė, o aš pagalvojau, kad šitas darbas turbūt gerai nesibaigs, todėl kitą rytą pasakiau jo žmonai, kad man per sunku, nemoku dirbti tokio darbo. Ji šyptelėjo: „Taip ir maniau. Esi per švelni.“ Man išeinant dar leptelėjo: „Višta.“ Vėliau apsigyvenau pas mamos pažįstamą profesorių su žmona, Londone patyriau įvairiausių nuotykių ir meilės istorijų, rašiau apie viską tiesiog metro ar kavinėse – tarsi sau. Net nemaniau, kad tuos užrašus kažkada išleisiu kaip knygą, bet būtent Gintaras mane paskatino ir labai įkvėpė toliau kurti. Jau būdama su juo išleidau „Katiną“, vėliau pagal ją Jaunimo teatre buvo pastatytas spektaklis, tada parašiau dar vieną pjesę, ji irgi buvo pastatyta teatre – „Bestija žydrom akim“, paskui knygą „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“. Visas knygas rašiau remdamasi savo patirtimi – ten gi visos man atsitikusios istorijos papasakotos… Labai mėgstu G. G. Márquezo frazę: „Nesvarbu, ką išgyvenai, svarbu, kaip visa tai papasakojai.“
Trečiosios knygos viršelyje galima pastebėti, kad esate labai panašios su menininke Niki de Saint Phalle. Kada tų panašumų – tiek išorinių, tiek vidinių – įžiūrėjote?
Ačiū, man tai komplimentas! Kai pirmą kartą su Gintaru nuvažiavome mėnesiui į Paryžių, į menininkų rezidenciją, kasdien vaikščiojome į parodas, į šiuolaikinio meno galerijas, Luvras irgi buvo „privalomas“. Tada Gintaras užsiminė, kad mano ir Niki piešiniai labai panašūs. Pasižiūrėjau jos nuotraukas – graži menininkė, buvusi manekenė, peržvelgiau jos darbus – kokie džiugūs, moteriški, kiek spalvų. Atsisiunčiau Niki autobiografinių knygų – ir apstulbau. Man pasirodė labai artimas jos mąstymas. Esame net gimusios tą pačią dieną, tik mus skiria 50 metų.
Knygoje rašote, kad netikite astrologais, bet, kita vertus, radau daug pamąstymų apie Zodialo ženklus, sutampančius skaičius, gimimo datas.
Šis teiginys „netikiu astrologais“ atsirado jau „Paleistuvėse“ – toje knygoje yra laiškas astrologei, jį rašo pagrindinė herojė, susidvejinusi: ji yra ir „aš“, ir Patricija, bet tas pats asmuo, tik nori atsiriboti nuo savęs tokios, kokia nesinori būti. „Niki“ romane vėlgi – juk ir knygos idėja gimė, kai pamačiau daug panašumų tarp mudviejų su Niki. Pradedu romaną vizitu į „neseniai karo nusiaubtą šalį“, ten lankausi pas magę: „Magė braižo žvaigždžių diagramas, pasakoja apie sąryšius ir sąveikas, kalba monotonišku balsu ir mane apninka melancholija.“ Niekada neskaitau visuotinių horoskopų ir netikiu pranašystėmis, netikiu, jog, užsirišus kokią skarelę su taškučiais sutinkant Naujuosius, metai bus sėkmingesni nei tam, kas tokios skarelės neturi. Bet pati įsitikinau, kad asmeniniai horoskopai, kuriuos sudaro profesionalūs astrologai, yra tikrai įdomus dalykas. Kiek tame peno fantazijai, kiek tiesos – metafizinis klausimas, bet man kūrybai padeda. O sutapimai… Neabejoju, kad gyvenime atsitiktinumų nėra. Viskas įvyksta dėl to, kad taip turi įvykti, nes kažkur tarp mėnulių, saulių ir žvaigždžių driekiasi jau suplanuotos mūsų gyvenimų gijos…
Viena jūsų knygos herojė sako, kad jaučiasi gyvenanti tikrovėje, apsupta pasakiškų kerų. Gyvenate panašiai?
Kerus ir stebuklus susikuriu pati. Esu mistikė ir fantazuotoja. Vaizduotė dažnai krečia pokštus. Mėgstu panirti į meno pasaulį ir pamiršti, kad už lango nėra saulės ir vėl diena niūri. Blogas oras būna tik galvoje, taip juokauju. Su sūnumis jaučiuosi puikiai – juk kasdien kažkas naujo, kitokio. Man nereikia nuo jų ilsėtis, nepavargstu. Kristianas jau puikiai kalba, su juo taip įdomu. Niekas manęs vienos neišvarytų atostogauti net dviem dienoms – visur noriu būti kartu. Kai jaučiu, kad mano kerų atsargos senka, perku bilietą į Paryžių. Čia mano antrieji namai. Paryžiuje nieko specialaus veikti nereikia – tiesiog vaikščioti mėgstamomis gatvėmis, jausti miesto dvasią, aplankyti visas geriausias Marė kvartalo meno galerijas, būtinai užsukti į Pompidu ir pasisveikinti su mėgstamais paveikslais. Įsijausti ir pajausti. Įsimylėjėliai, besibučiuojantys kavinėse, per liemenį apsikabinusios poros gatvėse, romantika, elegancija, ilgi pokalbiai per vakarienę – viskas, kas priverčia pamiršti ilgą žiemos tamsą ir lietingą orą. Kaip sakė prancūzė mano knygos herojė Niki: „Paryžius – pats seksualiausias miestas.“ Kuo giliau stengiuosi įkvėpti meno kerų. Grįžtu į Vilnių ir bandau nepaleisti to paryžietiško šydo. Mano „Niki“ Paryžius toks svarbus – jis ne tik Niki miestas, bet ir mano neišsipildžiusio tėvo ir, tikiuosi, išsipildžiusios senatvės – save senutę apgyvendinau ten, netoli Per Lašezo kapinių...
Jūsų knygos herojė Malena sako, kad labai norėjo vaikų, tik to nežinojo. O kaip buvo jums? Tik dviese gyvenote gana ilgai.
Taip, ilgai turėjome tik tris katinus… Buvome įpratę gyventi labai laisvai – net neįsivaizdavau, kaip galėtų būti kitaip. Mano vyras penkiolika metų vyresnis už mane, pirmoje santuokoje jis vaikų neturėjo, bet mes apie juos net nekalbėdavome. O kai gimė Kristianas, supratau, kad vaikai tam mūsų gyvenimo būdui su dažnomis kelionėmis visai netrukdo. Iš Paryžiaus jau ir Kristianas turi savo meniškų prisiminimų, o ir Vilniuje jam mieliausios vietos yra MO muziejus ir Nacionalinė dailės galerija.
Esate tikra savo vyro mūza – nenustojate juo žavėtis jau -niolika metų...
Aš iki šiol esu išsaugojusi žavėjimąsi juo. Be to būtų labai sunku gyventi. Juk jei prarandi pagarbą savo partneriui, viskas sugriūva. Gal kiek padeda ir amžiaus skirtumas – mano vyras daug išmintingesnis už mane, jis ramus ir stabilus, ir kai aš išgyvenu dėl kažkokių, mano įsivaizdavimu, baisių dramų, jis sugeba mane nuraminti ir parodyti, kad jokių didelių tragedijų tikrai nėra. Gintaras nėra menininkas egocentrikas, jis yra pats geriausias tėtis mūsų vaikams, toks tėtis, kokio aš niekada neturėjau...
Kai jis gavo Nacionalinę premiją už scenografijos darbus, apsiverkiau. Kaip dabar pamenu – pjaustydama morkas Kristiano košei kas penkiolika sekundžių sekiau portalo naujienas, žinodama, kad tuoj skelbs laimėtojus. Kai pamačiau jo pavardę – ašaros upeliais... Paskambinau Gintarui. Jis nieko nesureikšmino: nominavo – gerai, laimėjau – gerai, bet jei nelaimėjau – irgi nieko tokio. O aš taip džiaugiausi! Nes žinojau, kiek Gintaras darbui atiduoda jėgų. Kai kurie jo kūriniai žinomesni užsienyje nei Lietuvoje – tarkim, reikšmingu Lugano kino festivalio prizu apdovanotas dokumentinis filmas „Žiemos paralelės“ pas mus rodytas tik kartą. Skatinu jį tapyti. Sakau, kad jei užsidirbčiau daug daug pinigų, norėčiau, kad jis nebedirbtų kitų darbų, o vien tik tapytų...
Esate minėjusi, kad turėjote labai stiprų ryšį su močiute.
Ji jau seniai mirusi, bet tą ryšį jaučiu iki šiol – kartais ji ir dabar sapnuose mane perspėja ar pataria. Gal kažką iš jos paveldėjau, nes ir pati daug ką išsapnuoju. Tai bauginantys momentai... Kartą, viena būdama Nidoje, susapnavau, kad paskambino vyras ir pasakė: „Pakliuvau į avariją, mašina visai suknežinta, bet man nieko.“ Po dviejų dienų jis man paskambino ir žodis žodin pasakė tą patį. Tada išsigandau. Vėliau sužinojau prietarą, kad blogą sapną reikia papasakoti, kad jis neišsipildytų, – dabar tą ir darau. Dažnai sapnuoju šviesius sapnus – esu išsapnavusi ir du savo sūnus sūpuoklėse dar tada, kai apie juos negalvojau.
Su močiute susiję patys gražiausi prisiminimai. Tai ji išmokė mane gyventi keruose ir pasakose… Niekada nepamiršiu savo vaikystės Kūčių ir Kalėdų. Kartu kepdavome pyragus: močiutė – didelį, o aš mažiuką – Kalėdų Seneliui dovanų. Nupiešdavau piešinį, surašydavau ant atviruko savo dovanų norus ir dėdavau po egle – ji visuomet būdavo iki lubų – kartu su iškeptu pyragu. Vieną rytą močiutė grįžta iš kiemo, nešina mano sušlapusiu, snieguotu piešiniu – sako, matai, Kalėdų Senelis taip skubėjo, pametė… O pyragą suvalgė jo padėjėjai kiškiai! Viską darė, kad tikėčiau, kad jausčiau tą švenčių magiją. Pamenu, kaip su ja ir seneliu giedodavome kalėdines giesmes. Jie turėjo puikius balsus, abu giedojo bažnyčios chore. Žvakės, šienas po staltiese, žybsinti eglė, papuošta senoviniais, dar iš mamos vaikystės likusiais žaislais, snaiges imituojantys vatos gumuliukai ant šakų. Mirus močiutei niekada nebevalgiau tokių skanių pyragėlių su aguonomis ir grybais – mano pagrindinio šventiško patiekalo.
Kai rašiau apie močiutę „Niki“, net sėdėdama kavinėse sugebėdavau apsižliumbti. Tie tekstai man tokie brangūs.
Močiutė su seneliu taip gražiai gyveno kartu. Senelis po karo neišvyko į užsienį su savo šeima, pasiliko vienut vienutėlis Vilniuje – dėl to, kad pamilo mano močiutę… Kartą verkdamas paprašė, kad uždegčiau kapinėse žvakutę ant kokio nors apleisto kapo – už jo mamą ir tėtį… Jiems išvykus, niekada jų nebematė...
Šiemet Kalėdos bus džiaugsmingos, nes pas mano mamą Kūčių vakarienės eisime keturiese – pirmosios Adriano Kalėdos… Nuliūsdavau, kol neturėjau vaikų, kad mūsų taip mažai. Mama vienturtė, jokių giminių nėra, o juk taip smagu, kai susirenka didelė šeima, tas šventinis klegesys. Šventės Kristiano akimis – pati iš naujo išgyvenu tai, kas buvo taip seniai pamiršta.
Knyga alsuoja dar ir vienatve – herojė ieško tikrojo tėvo, yra vienintelis vaikas šeimoje, sunkiai išgyvena išsiskyrimus.
Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė pajuokavo, kad, perskaičiusi mano romaną, pagalvojo, jog esu kaip vienišas grybas, trokštantis susikurti grybieną aplink save... Ir tikrai – surinkau visą chebrą gimusių po Skorpiono ženklu, man artimiausių, gimusių žiemą, visur ieškojau sutapimų, o jie juk nėra atsitiktiniai. Vienturčiai mane puikiai supranta, nes jaučiasi labai panašiai. Kažkada, pamenu, keli žmonės pasakė, kad su dailininke Jolanta Kyzikaite esame labai panašios, net kažkas mus supainiojo renginyje; nuo to laiko ėmėme vadinti viena kitą sesutėmis. Jolanta iliustravo mano knygą „Paleistuvės“ – taip puikiai susikalbėjome, ji taip įsijautė į tekstą, į mano mintis ir emocijas. Ta knyga man tokia graži – tiesiog kaip daiktas, kartais atsiverčiu ir grožiuosi piešiniais. Ir taip gaila, kad iš tikrųjų neturiu tokios nuostabios sesutės, o tik susikurtą…
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.