Rasa Mitkienė beveik dešimt metų praleido dirbdama kriminalinėje policijoje tikėdama, kad jos pašaukimas – atstatyti gėrio bei blogio pusiausvyrą. „Man svarbiausia – žmogus, jo orumas ir savijauta. Todėl bylos mane taip įtraukdavo, kad pamiršdavau realų gyvenimą, net sapnuose tardydavau įtariamuosius, nes šventai tikėjau, kad galiu jiems padėti“, – šypsosi nekilnojamo turto ekspertė, „Capital home“ biuro įkūrėja ir vadovė, šiandien sėkmingai pardavinėjanti nekilnojamąjį turtą.
Beveik dešimt metų dirbote mėgstamą darbą, buvote gerbiama Vilniaus policijos pareigūnė, kriminalinės policijos tyrėja. Kodėl nutarėte mesti valstybės tarnautojos karjerą ir imtis nuosavo verslo?
Gal kažkam atrodo, kad staiga mečiau puikų darbą ir pradėjau savo verslą. Taip nebuvo. Tokie pokyčiai per dieną neįvyksta, jiems žmogus turi subręsti, pasiruošti. Ir tam reikia laiko. Labai mylėjau savo darbą. Darbas kriminalinėje policijoje man priminė kino filmą, kuriame pagrindinė herojė (šiuo atveju aš) narpliodavo įvairaus plauko bylas. Jei atvirai, jaučiausi kaip personažas, kuris žūtbūt turi išnarplioti bylą ir rasti tiesą.
Būtent tiesos ieškojimas ir galimybė padėti nuskriaustajam mane ir motyvavo. Jaučiausi ypatinga, nes galėjau padėti. Tikriausiai visą likusį gyvenimą prisiminsiu savo pirmąjį kabinetą kriminalinėje policijoje, didžiulę krūvą bylų ir jų kvapą. O taip! Bylos tikrai turi kvapą! O kur dar visos tos priemonės, įrankiai ir instrumentai, be kurių neištirtum jokio nusikaltimo... Mano pagrindinis darbas buvo atlikti ikiteisminį tyrimą, organizuoti veiksmus, kurie padėtų atskleisti nusikalstamas veikas.
Ir jums tai patiko?
Žinoma! Buvau visu šimtu procentų atsidavusi savo darbui. Ir dar daugiau. Pamenu, labai išgyvendavau dėl nukentėjusiųjų, o kai kurias bylas net naktimis sapnuodavau. Man tai nebuvo vien popierių dėliojamas nuo vieno stalo ant kito. Jaučiau didžiulę atsakomybę prieš tuos, kurie patyrė žalą, nes tikėjau, kad tik aš galiu jiems padėti. Į kiekvieną bylą žiūrėdavau atsakingai ir atidžiai, sutelkdavau maksimalias pastangas, nes žinojau, kad tik mano budrumas, mąstymas ir teisingai sudėlioti ir užduoti klausimai įtariamajam gali padėti rasti tiesą. Būdavo bylų, kurios ilgai įstrigdavo atmintin.
Romantikos ar kūrybos jūsų darbe turbūt būdavo mažai, be to, tikriausiai gėris ir blogis ne visada yra tai, kas mums atrodo iš pirmo žvilgsnio, tiesa?
Deja, kad ir kaip mylėjau savo darbą, aplinka man darė didžiulė įtaką. Supratau, kad pasaulio neišgelbėsiu. Kartais nusikaltimus padaro naivios, pažeidžiamos asmenybės, susidėjusios su netinkama kompanija, kartais žmonės tiesiog nesupranta, ką padarė... Per dešimt metų pastebėjau, kad tai - tarsi atskiras pasaulis su visai kitokiu kontingentu nei mes pratę matyti, kuriame viskas sukasi ratu. Nuolat grįžta tie patys įtariamieji, tik vis su naujais, kaskart vis sunkesniais nusikaltimais. Kartais imdavo atrodyti, kad tie žmonės tam ir atėjo į šį pasaulį, kad darytų nusikaltimus. Jų šeima, aplinka – viskas tarsi užprogramuota.
Jie net nemokėtų kitaip gyventi, nes niekada nematė kitokio gyvenimo modelio. Man nepatiko, kad civiliniai ieškiniai lieka neatlyginti nukentėjusiesiems, o nusikaltėliai vis nesiliauja. Būdavo akimirkų, kai apimdavo neviltis ir beprasmiškumo jausmas. Atrodydavo, kad visas mūsų darbas tik dėl statistikos. Tai emociškai sekino. Tiesa, manęs dažnai klausdavo, ar kriminalinėje policijoje nesulaukdavau grasinimų, grubaus ir įžeidžiančio bendravimo. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad niekada nieko panašaus nebuvo nei atliekant apklausas kalėjimuose, nei kratas įtariamųjų namuose, nei įvykių vietose. Įtariamieji žino, kad bet koks jų išsišokimas gali tik dar labiau apsunkinti padėtį.
Tikriausiai jūsų karjeros pokyčiams įtakos turėjo ir pasikeitęs šeiminis statusas?
Žinoma. Ištekėjau, vyras po truputį pradėjo pykti, kad užsilieku darbe, o grįžusi nenustoju kalbėti apie darbą. Ilgainiui pradėjau jausti, kad man trūksta teigiamų emocijų, pozityvaus požiūrio ir šypsenų. O toliau viskas vyko labai natūraliai. Ėmiau lauktis. Nėštumas buvo labai sunkus, mane nuolat pykindavo. Ne kartą gulėjau ligoninėje, atrodė, kad organizmas darė viską, kad tik apsaugotų mane nuo darbo. Tada pirmą kartą ir pagalvojau, kad reikia kažką keisti savo gyvenime. Jaučiau, kad noriu kurti kažką savo, pradėjau galvoti, kas man patiktų, ką norėčiau veikti ir kaip norėčiau jaustis dirbdama.
Vadinasi, jūsų naujos karjeros paieškos ir pasiruošimas karjeros pokyčiams įvyko per motinystės atostogas?
Būtent motinystė man suteikė daugiau drąsos ir, ko gero, natūraliai subrandino pokyčiams. Žinojau vieną, kad dabar pats metas išbandyti kažką naujo! Antras nėštumas buvo dar sunkesnis, motinystė ir tardymai mano pasąmonėje darėsi nesuderinami. Antro, kaip ir pirmo, nėštumo metu didžiąją dalį tiesiog neturėjau fizinių jėgų dirbti. O aš labai mėgstu bendrauti, man reikia žmonių, pokalbių. Augindama antrą sūnų, pasisamdžiau auklę, nes norėjau savo jėgas išmėginti brokerės amplua. Netrukus pradėjau dirbti vienoje lyderiaujančių nekilnojamojo turto kompanijų. Ir tai buvo lemtingas bandymas! Šis darbas man patiko! Draugiški kolegos, atviri, malonūs ir puikiai nusiteikę klientai taip įtraukė, kad iki šiol mėgaujuosi kiekviena akimirka.
Įdomu, ką bendro turi šios dvi visiškai skirtingos profesijos?
Oi, labai daug! Galbūt kažkam kriminalinė policija atrodo jėgos reikalaujantis vyriškas darbas, tačiau, iš tiesų, šiame darbe labiausiai reikėjo daug susitelkimo, kantrybės, kruopštumo ir atidumo. Patirtis policijoje išugdė punktualumą, atsakingumą ir, žinoma, atidumą vertinant dokumentus, kuris nekilnojamojo turto srityje itin svarbus ir reikalingas. Kur dideli pinigai, sutartys, atidumas – itin didelis privalumas, nes net mažiausia klaida gali būti labai skausminga.
Jei dedu parašą, kelis kartus atidžiai viską perskaitau, o jei kyla abejonių, tariuosi ir konsultuojuosi su specialistais. Be to, darbas policijoje užgrūdino, suteikė drąsos. Taip pat dabar gerai žinau, kad nėra padėties be išeities. Vis tiek viskas vienaip ar kitaip išsisprendžia ir susidėlioja. Manau, žmogus turi nuolat kelti sau naujus iššūkius, tik taip jis nuolat tobulės ir augs. Jei, dirbdama kriminalinėje policijoje, kiekvieną kartą gaudavau vis sudėtingesnę bylą, tai, dirbant su nekilnojamojo turto pardavimais, lygiai taip pat – kaskart norisi vis įdomesnių, retesnių, prabangesnių ir netradicinių būstų sandorių.
Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant...?
Aš taip nesakyčiau! Gal tiesiog kiekvieną kartą, kaip kokiame kompiuteriniame žaidime, baigiame vieną lygį ir pereiname į kitą. Juk tik veikiant atsiranda dinamika. Tai tarsi nesibaigiantis procesas – nugalėję vienus iššūkius, susiduriame su naujais ir kas kartą iš naujo pasirenkame kiek dar norime judėti į priekį. Kita vertus, gimus vaikams, supratau, kad noriu kuo daugiau laiko praleisti su jais. O darbas nekilnojamojo turto srityje leidžia laiką planuoti pačiai taip, kad vakarus ir savaitgalius galėčiau leisti su šeima.
Motinystė iš esmės perdėliojo jūsų prioritetus?
Manau, kiekvieną moterį motinystė iš esmės pakeičia. Moterys tampa švelnesnės, atlaidesnės, geresnės, ramesnės, tačiau, tuo pačiu, jei reikia, ir drąsesnės, galinčios kaip reikiant pakovoti už savo vaikus. Gimus vaikams, didžiausia vertybe man tapo ne karjera, pripažinimas, pinigai ar profesiniai pasiekimai, bet laikas praleistas su vaikais. Gal todėl ir begalinį norą būti detektyve, naktimis narpliojančia sudėtingas bylas, pakeitė kur kas žemiškesni norai: važinėtis su vaikais riedučiais Vingio parke, savaitgalį praleisti Disneilande ar tiesiog drauge su jais žaisti pagalvių karą ir žiūrėti animacinius filmukus.
Kas dar pasikeitė jūsų gyvenime pakeitus profesiją?
Pati planuoju savo laiką, atsižvelgdama tiek į savo asmeninius, tiek į šeimos poreikius. Ankstyvus rytus skiriu dokumentų tvarkymui, atsakau į visus laiškus, susitikimus planuoju dienos metu, o vakarus skiriu šeimai. Man patinka be skubos nuvežti sūnus į mokyklą bei darželį ir pradėti dienos darbus.
Mano dienotvarkė labai atsakingai sudėliota. Bet kokiam susitikimui skiriu valandą ir ne daugiau – visi mano klientai be galo įdomūs, charizmatiški ir draugiški, tačiau negaliu užsiplepėti, nes nepadaryčiau kitų savo darbų. Šiandien, kai aplink tiek daug informacinio triukšmo ir technologinių dirgiklių, vienas svarbiausių lyderių bei karjeros aukštumų pasiekusių žmonių gebėjimas yra valdyti laiką. Valdant tiek susitikimų, tiek telefoninių pokalbių laiką, galima kur kas daugiau padaryti nei kartais mums atrodo. Ypač tai svarbu tokiems kaip aš ekstravertams, kurie vertina gyvą bendravimą.
Dauguma jaunų žmonių šiandien reikalus tvarko internetu arba telefonu ir net nesivargina susitikti...
Man įdomu pažinti žmones, suprasti tikruosius jų tikslus ir lūkesčius. Gyvas bendravimas ir jo metu užsimezgęs kontaktas yra nepakeičiamas. Tik matydamas žmogaus akis, stebėdamas jo kūno kalbą, gali nuspėti tikruosius jo lūkesčius ar ketinimus. Jaunoji karta labai daug praranda atsisakydama gyvo bendravimo. Be to, manau, kad tai laikina mada – anksčiau ar vėliau vėl visi grįš prie gyvų susitikimų.
Ką patartumėte toms, kurios nemėgsta savo darbo, bet bijo rizikuoti ir kažką naujo išbandyti savo gyvenime?
Bet kokių pokyčių planavimas turėtų prasidėti nuo tikslo nusimatymo. Pirmiausia, kiekviena, kuri nejaučia pasitenkinimo darbe, turi atsakyti sau, o kas jai teikia tikrą džiaugsmą, ką ji norėtų veikti ir kaip galėtų save realizuoti. Tik išsiaiškinus tai, kokį darbą norėtų dirbti, kokioje įmonėje jaustųsi geriausiai ir kokia kryptimi norėtų judėti bei kokių karjeros aukštumų norėtų pasiekti, galima pradėti ieškoti savo svajonių darbo. Juk pokyčiai pirmiausia prasideda galvoje, ir jiems reikia laiko subręsti. Norint pasiekti karjeros aukštumų, reikia pradėti nuo pirmų laiptelių.
Šiandien darbo rinka labai aktyvi ir moterys turi kur kas daugiau galimybių nei anksčiau, tik reikia išdrįsti keisti savo gyvenimus. Susidėliojus kertinius pamatus, lengva išsigryninti tai, kaip be streso būtų galima užsidirbti pragyvenimui. Ir svarbiausia yra, kad šiandien nėra jokio amžiaus limito – sulaukusios keturiasdešimties, moterys ryžtasi įgyvendinti savo senas svajones ir pradeda studijuoti tas specialybes, apie kurias svajojo jaunystėje, bet nedrįso jų rinktis. O nekilnojamojo turto brokerėmis tampa net tos, kurioms iki pensijos vos keli žingsniai.
Kokių karjeros ambicijų ir tikslų jūs pati dar turite?
Man svarbu nuolat tobulėti ne tik kaip savo srities ekspertei, bet ir kaip asmenybei, mokytis iš geriausių savo srities profesionalų, gilinti savo žinias ir nuolat plėsti pažinčių ir klientų ratą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Taip pat tikiu, kad kasmet galiu padvigubinti praėjusių metų pardavimus. Tačiau labiausiai mane motyvuoja ir įkvepia laimingos šeimos, radusios sau tinkamą būstą. Jūs net neįsivaizduojate, kaip gera matyti spindinčias ir kupinas dėkingumo klientų akis. Kitas mano labai svarbus tikslas – išlaikyti darnų, motyvuotą, susitelkusį ir bendro tikslo siekiantį kolektyvą.
Pasidalinkite, kaip konkrečiai savo biuro darbuotojus motyvuojate siekti bendro tikslo?
Turime savo vidinę motyvavimo sistemą, kuri tikrai puikiai veikia. Esu sukūrusi specialią sistemą, paremtą taškais. Mes visą laiką tarsi žaidžiame žaidimą, kiekvienas mato, kiek taškų turi kiekvienas darbuotojas, natūralu, kad visi nori būti pirmaujančiųjų gretose. Šis žaidimas padeda susitelkti, sukoncentruoti energiją ir nesiblaškant siekti savo tikslo. Skatiname brokerius ne tik nuolat konkuruoti tarpusavyje (geriausias mėnesio darbuotojas visada apdovanojamas), bet ir siekti bendrų biuro rezultatų.
Pasiekę tam tikrą bendrą rezultatą, visi biuro darbuotojai apdovanojami smagia bendra pramoga, pavyzdžiui, savaitgalio išvyka į sveikatingumo centrą. Mano kasdieninė užduotis yra ta, kad biure kiekvienas darbuotojas jaustųsi gerai, kad jo akys degtų aistra ir noru siekti geriausių rezultatų. Tačiau, neišvengiamai, visi mes – žmonės, su savo asmeninėmis problemomis, santykių krizėmis, vaikų ligomis, natūralu, kad būna ir mažiau darbingų dienų. Todėl ir esu tam, kad padėčiau: išklausyčiau, palaikyčiau, jei reikia, įkvėpčiau ir motyvuočiau.
Jau ir į Lietuvą ateina mada gyventi nuomojamame būste, ypač tai populiaru tarp jaunosios kartos atstovų, kurie mieliau investuoja į madingą gyvenimo būdą nei nekilnojamąjį turtą. Ką jūs apie tai manote?
Mano nuomone, nuoma – ekonomiškai nenaudingas sprendimas. Po kelerių metų, pasibaigus nuomos sutarčiai, išeinama be nieko! Nors nekilnojamojo turto kainos kasmet kyla, tačiau, įsigijus turtą (netgi su paskola), pardavus nors ir po kelerių metų, tikrai galima uždirbti. Žinoma, jei pirkote protingai apgalvoję ir pasitarę su specialistu, o ne užvaldyti emocijų.
Jei jūsų nevaržytų finansinės galimybės, kur ir kokius namus pirktumėte sau?
Jei galėčiau sau leisti, net nedvejodama investuočiau į dar vieną būstą miesto centre, į paveldą. Žinoma, įsigyti būstą į paveldo sąrašus įtrauktame pastate – didelė atsakomybė. Tačiau ir vertybė, kuri visada turės išliekamąją vertę. Asmuo, įsigijęs į paveldo sąrašus įtrauktą namą ar butą, yra tarsi įpareigotas pasidomėti interjero subtilybėmis, pasitarti su profesionalais, kad, restauruodamas paveldo objektą, jo nesugadintų. Mane visada žavėjo erdvūs, aukštomis lubomis būstai, turintys savo istoriją. Pirmenybę teikčiau butui centrinėje miesto dalyje ar senamiestyje, būtinai su miegamųjų langais į ramų vidinį kiemelį.
Kas jums yra namai?
Dirbdama nekilnojamojo turto srityje, tiek visko mačiau, kad sunku prisiminti ir suskaičiuoti – nuo senų Vilniaus Šnipiškių, Žvėryno medinių trobelių iki itin skoningų prabangių su autentiška architektūra dvarų. Gal todėl į namus žiūriu labai pragmatiškai. Gyvenamosios vietos keitimas man natūralus augimas, prisitaikymas prie pasikeitusių pomėgių ir galimybių. Būstas, mano nuomone, tai tik sienos, kurios privalo mums tarnauti, kad mums jame būtų patogu ir gera. Kiekvienam linkiu neprisirišti prie sienų, o, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, finansinėms galimybėms ar šeimos sudėčiai, keisti namus.
Gyvename vieną kartą, todėl svarbiausia pajausti tai, ko jums iš tiesų reikia, ir išdrįsti priimti naujus iššūkius. Viskas gyvenime keičiasi, keičiasi mūsų šeimyninė padėtis, finansinės galimybės, poreikiai, todėl natūralu, kad reikia keisti ir būstą. Kiekvienas namas ar butas – tai atskira istorija, novelė, turinti aiškią pradžią ir pabaigą. Tikiu, kad žmogui ar šeimai persikėlus gyventi į naują būstą, prasideda visiškai nauja jų gyvenimo istorija.