Dėmesingumo ugdymo programa skatins vaikus atsitraukti nuo kompiuterių ir išmokti valdyti emocijas

Dėmesingumo ugdymas vaikams labai svarbus, teigia specialistai/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-04-18 14:51
Šiuolaikinius vaikus vis sunkiau atitraukti nuo išmaniųjų telefonų, kompiuterių ekranų ir padėti gyventi čia ir dabar, džiaugtis esama akimirka. Taikiai išspręsti konfliktą su broliu ar sese, sugebėti susivaldyti, jei įžeidė klasės draugas – iššūkis ne vienam vaikui bei paaugliui, ilgainiui tampantis visos šeimos iššūkiu.

Apie šiuolaikiniams tėvams tenkančius sunkumus ir kaip juos spręsti, auklėjant vaikus ar bendraujant šeimoje, kalbamės su psichologe Laura Soloveičikiene ir vaikų kūrybiškumo ugdymo centro „Oi, pelėda“ vadove Rima Kernagiene. Moterys ryžosi pasaulyje gerai žinomą emocijų valdymo, dėmesingumo lavinimo ir sąmoningumo ugdymo (anglų k. mindfulness) praktiką pritaikyti vaikų ir paauglių grupėms.

Nuolatinis stresas, skubėjimas, mintis vejanti mintį, kas bus rytoj arba savigrauža dėl to, kas buvo vakar – lydi ne vieną. Dėmesingumo lavinimo ir sąmoningumo ugdymo praktika kalba apie buvimą čia ir dabar, kaip to išmokti?

L. Soloveičikienė: Vienas iš aktualiausių klausimų, ir suaugusiems, ir vaikams – įsisąmoninti ir gyventi dabar. Tai didysis šiandienos iššūkis, nes norisi būti kitur, veikti ne tą, ką dabar veikiu, greičiau daryti esamus darbus. Pavyzdžiui, vaikai skuba galvoti, kada bus savaitgalis, kada atsiskaitomąjį darbą parašys, kada namų darbus padarys – negyvena čia ir dabar. Gyvenimas tampa stresiniu, negirdi, ko prašomi, kas siūloma, nesikoncentruoja į užduotį ar temą.

Kaip padėti valdyti tokią situaciją? Labai efektyvi ir naudinga praktika, vadinamasis dėmesingas įsisąmoninimas arba angliškai mindfulness. Šio metodo esmė – patirti esamą akimirką, patirti esamą realybę. Tik nuo jos pajautimo priklauso, kaip reaguosime į vienokią ar kitokią situaciją. Dirbdama psichologe, ypač su vaikais, pastebiu, kad šio metodo taikymas padeda pamėgti nemėgstama laikytą veiklą bei susikoncentruoti.

Kaip kilo mintis vaikus mokyti ne tik kūrybiškumo, bet ir dėmesingumo ugdymo praktikų?

R. Kernagienė: Vytauto Kernagio fondas jau penkerius metus užsiima vaikų kūrybiškumo ugdymu organizuodamas sceninio meistriškumo užsiėmimus vaikams Anykščiuose. Pernai įsteigėme vaikų kūrybiškumo ugdymo centrą „Oi, pelėda“ Vilniuje. Centre siekiame sukurti erdvę vaikų kūrybiškumo lavinimui per įvairias muzikines ir teatrines veiklas. Manau sutiksite, kad gyvename robotizacijos, sistemų, algoritmų laikotarpiu ir norint sėkmingai veikti esamoje aplinkoje svarbiausia ugdytina žmogaus kompetencija – kūrybiškumas. Tam, kad vaikai galėtų laisvai kūrybingai mąstyti, nebijotų, gebėtų pristatyti ir pritaikyti savo kūrybines idėjas yra svarbu pasitikėjimas savimi, empatija, gebėjimas bendradarbiauti. Tai jau emocinis intelektas, kuris yra ugdomas per įvairiausias dėmesingumo lavinimo praktikas.

Pati jau ne vienerius metus domiuosi įvairiomis meditacijų praktikomis, iš kurių kilęs dėmesingumo ugdymas. Todėl kilo idėja centre apjungti kūrybines ir dėmesio lavinimo praktikas, kurios padėtų atsikratyti ribojančių nuostatų ar tam tikrų ateities baimių. To atsikračius, lavėja drąsa, pasitikėjimas savimi. Susipažinusios su Laura, supratome, kad galime įgyvendinti bendrą žiniomis ir patirtimi pagrįstą projektą – sujungti muzikavimą, teatrines improvizacijas su dėmesingumo ugdymo praktikomis.

Labai dažnai būna, kad vaikas klasėje turi aukštus akademinius pasiekimus, tačiau bendrauti ir bendradarbiauti nesiseka. Ugdomos akademinės ir emocinės kompetencijos, savęs pažinimas, koks esu, kokie mano ryšiai su kitais, kiek jie sėkmingi – padeda pasiekti balansą, pasitikėti savimi ir kurti tvarius ryšius su kitais. Mano nuomone, tai yra sėkmingo ir laimingo gyvenimo pagrindas.

L. Soloveičikienė: Kūrybiškumas svarbus bet kuriame vaikų, paauglių, suaugusių gyvenimo etape. Kai žmogus turi autentišką požiūrį į gyvenimą, jis gali kurti. Kūrybiškumas neatsiejamas nuo emocinio intelekto lavinimo. Žmogus, patirdamas stresą, nėra kūrybingas. Todėl susiejus abi praktikas, kūrybiškumo ir dėmesingumo ugdymą, lavinamas emocinis intelektas. Dirbdama mokykloje, užsiėmimų metu vaikams įtraukiu dėmesingumo ugdymo praktikų, mokau vaikus gyventi sąmoningiau, lavinti dėmesį. To pasiekus – ateina ne tik geresnė savijauta, bet ir geresni mokymosi rezultatai.

Kas labiausiai neramina dabartinius vaikus auginančius tėvus, ar gebėjimas valdyti dėmesį, emocijas gali keisti visos šeimos gyvenimą?

L. Soloveičikienė: Dabartiniai vaikai susiduria su itin dideliu informacijos srautu. Tėvams kylantys klausimai, kaip nustatyti ribas, drausminti ar viską leisti, kaip suvaldyti vaiko elgesį, kaip būti geru tėvu, kaip geriau elgtis ar reaguoti tam tikrose situacijose, kodėl vaikas elgiasi būtent taip. Mindfulness programoje didelis dėmesys skiriamas tėvystės temai: svarbu įsiklausyti į vaiką ir į patį save, kodėl taip elgiuosi, kodėl taip reaguoju, kaip galiu išmintingiau spręsti esamą situaciją.

Mūsų didelis priešas – išankstinės nuostatos, klaidingos mintys. Mes iškart nusprendžiame: jei neparuošė pamokų, tai gaus pastabą mokykloje, tada seks mėgstamos veiklos draudimai vaikui ir viskas baigsis konfliktu. Labai svarbu išsiaiškinti, kodėl vaikas neruošia pamokų, pakalbėti, nevertinti situacijos iš anksto, bet atlikti jos analizę.

Mokykloje, kurioje dirbu, su vaikais kalbame apie nervų sistemą, kaip ji veikia. Pavyzdžiui, ką reiškia kvėpuok? Atrodo, įprasta ir suprantama, bet kas už to slypi? Pasiūlius vaikams dėmesingo kvėpavimo praktiką, pasakoju, kaip veikia tam tikros smegenų sritys, kaip nuraminti kilusias emocijas, kaip lavinti sensoriką, mąstymo procesą. Taip vyksta rimtas darbas su savimi, savęs pažinimas. 

Vaikai kartais nustemba, kad užplūdusią pykčio emociją galima suvaldyti ir nusiraminti pastebėjus, išgirdus, palietus, pajutus kvapą ir skonį – naudojant pojūčius. Tik per praktiką išmokstama nusiraminti, atsitraukti. Žinau tikrus pavyzdžius, kai vaikai sako, jog pavyko taikiai išspręsti konfliktą su broliu ar sese, klasioku, kuris įžeidė. Vaikams jiems suprantama kalba pateiktos žinios apie nervų sistemą, padeda suvokti, kad jie gali valdyti savo emocijas, gebėti išmintingiau reaguoti į išorinius dirgiklius.

Rima, ar taikote šias praktikas savo šeimoje, ugdydama savo vaikus?

R. Kernagienė: Aš stengiuosi. Atvirai pasakysiu ne visada pavyksta. Neišvengiu ir spontaniškos reakcijos, bet sąmoningai stengiuosi save stabdyti, atmesti išankstines nuostatas, gebėti girdėti ir jausti. Stengiuosi iš anksto suplanuoti laiką su vaikais, kad būčiau be telefono, darbų, reikalų ar kitų trukdžių. 

Pavyzdžiui, su mažesniuoju Kristijonu stengiuosi drauge pasinerti į žaidimą, pamatyti pasaulį, kuriamus personažus jo akimis. Su vyresniuoju keturiolikmečiu Nojumi mėgstame pasišnekučiuoti apie tai, kuo jis šuo metu gyvena. Pirmais kartais, kai tiesiog prisėsdavau jo kambaryje ir kalbindavau apie nereikšmingus dalykus, gal kiek įtariai žiūrėdavo ar tik nenoriu, ko išklausti (šypsosi). 

Ir kai po kelių kartų įsitikino, kad jokios paslėptos minties nėra, o ateinu tiesiog pasikalbėti, įtarimas dingo. Ir dabar tai yra visai normalus ir įprastas dalykas, kad mama ateina pasikalbėti. Kartais aš pasakoju apie savo dienos sėkmes ir nesėkmes, kartais jomis dalijasi sūnus.

Rima Kernagienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Rima Kernagienė/Asmeninio archyvo nuotr.

Telefonų, kompiuterių ekranai, žiūrėjimas į juos – šiandienos vaikų ir paauglių rykštė. Kaip jiems padėti atsitraukti?

R. Kernagienė: Šiais laikais vaikai, kaip ir suaugę, įsukti į begalinį intensyvų gyvenimo tempą. Pareigos ir atsakomybės, siekis būti geriausiais, kelią nemenką stresą. Dažnas vaikas be mokyklos, dar lanko daugybę būrelių, kaip ir nuolat siekia būti geriausiais. Nesakau, kad didelis užimtumas yra blogai, tačiau, manau, kad dauguma iš mūsų jau nežinome ir nemokame kaip tinkamai reikia atsipalaiduoti ir pailsėti. Todėl vaikai, nors ir turėdami nubrėžtas laiko ribas prie kompiuterio, nemažai laiko praleidžia įnikę į „brausinimą“ telefone.

Dauguma vaikų taip supranta laiką sau, poilsį ir atsipalaidavimą. Bet tai tik dar labiau kelia įtampą, didina stresą ir sekina. Automatinė tėvų reakcija – pareikalauti išjungti kompiuterį ar padėti telefoną. Kylantys konfliktai didina vaikų ir tėvų atitolimą. Jei vaikas turi atsitraukti nuo kompiuterio, neužtenka jį atimti. Siekdama savo vaikus atitraukti nuo ekranų, siūlau alternatyvias veiklas drauge. Gal kartu tešlą maišyti ir sausainius kepti, gal kažką netikėto nuveikti.

Apibendrinčiau, kad vaikai nori būti su tėvais ir, jei net pirminė paslėpta mintis – atitraukti nuo kompiuterio, tėvai turi sąmoningai siūlyti alternatyvias veiklas drauge, ne tik mokėti nustatinėti ribas.

L. Soloveičikienė: Rima gražiai iliustravo per savo šeimos pavyzdį. Iš tiesų norėdami padėti vaikui netapti priklausomais nuo elektroninių priemonių, turime pasiūlyti alternatyvių veiklų. Vaikas patiria ne tik teigiamas emocijas, bet ir artimesnį ryšį su tėvais. Nervų sistemoje formuojasi atsakas – aš ir kitaip galiu leisti laiką ir patirti pasitenkinimą. Aš galiu patirti laimę bei pasiekti rezultatų kitoje, mažiau įprastoje veikloje: padarytas geras darbas, namų ruoša, gal net savanoriavimas, nauja neišbandyta veikla – iš jų galima gauti ir patirti daug džiaugsmo.

Kokius tikslus keliate netrukus vaikų kūrybiškume centre prasidėsiančiai dėmesingumo ugdymo programai, ko išmoks jos dalyviai?

L.Soloveičikienė: Vaikai dviejose amžiaus grupėse, 10-12 m. ir 13-15 m., mokysis dėmesingumo lavinimo ir sąmoningumo ugdymo praktikų teoriniu ir praktiniu būdu. Spręsime kylančias problemas konkrečiuose atvejuose, mokysimės valdyti kasdienį stresą ir nerimą, artėjant atsiskaitymams, pamokų metu, šeimoje ar gyvenime, analizuosime įvairius atvejus, aktualius dalyviams, pažinsime save ir savo galimybes.

Vaikai mokysis lavinti dėmesingumą formaliomis ir neformaliomis praktikomis. Bet kokioje veikloje gali dėmesingai, tarsi neformaliai praktikuoti: eidamas per gatvę, valydamasis dantis, valgydamas ir jausdamas skonį, dėmesingai klausydamas su tavimi kalbančiojo. Pažiūrėti į situacijas naujai, kasdien skirti bent akimirką pažvelgti į save ir kitus nevertinančiai, geranoriškai.

Formaliąsias praktikas apima susitelkimas į save, savotiška padėka sau, o ne saviplaka, kad kažkas nepavyko, kad „susimoviau“. Mokysimės išsivaduoti iš savigraužos. Nuoširdžiai tikiu prevenciniu darbu su vaikais, jų gebėjimu pažvelgti į save geranoriškai. Esame visi skirtingi, bet kiekvienas gali suteikti sau laisvės, laimės ir saugumo, išmokti į įprastus dalykus kitaip – dėmesingiau, sąmoningiau.

R. Kernagienė: Labai svarbu pažinti savo identitetą, įgauti pasitikėjimo savimi, atsikratyti lygiavimosi į kitą, iš kurio labai dažnai ateina nemenkai kasdienės kančios. Švietimo sistema, paremta nuolatiniu vertinimu, konkurencija, žaloja vaikus ir paauglius, todėl jie mokysis sugebėti nesilyginti į kitus, o pažiūrėti į savo pasiekimus. Svarbu negyventi vaizdiniais iš praeities, kaip ir būsimu ateities nerimu, bet gyventi čia ir dabar. Požiūrio kampas, kad kiekviena nesėkmė gali tapti sėkme, padeda žvelgti į gyvenimą optimistiškai bei nepamiršti pasidžiaugti akimirka. Tokių kasdienių praktikų ir pakviesime išmokti.

Temos:

Ugdymas Vaikai

Naujausi straipsniai