Dėl meilės į Lietuvą atsikraustęs Gasparas Fernandesas: „Jei mokėsi gaminti, išgyvensi bet kur“

Gasparas Fernandesas / Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-12-03 11:03
Gasparas Fernandesas (26) žino, kaip svetimoje šalyje per trumpą laiką užkariauti žmonių simpatijas: reikia beprotiškai daug dirbti tai, ką geriausiai moki ir mėgsti. Jis Lietuvoje gamina. Tik pernai atidarytas restoranas „Gaspar’s“ vasarą vykusiuose geriausiųjų rinkimuose užėmė aukštą vienuoliktą vietą.

Gasparas – vienintelis restorano savininkas ir šefas užsienietis, patekęs tarp geriausiųjų šiuose rinkimuose.

„Nežinau, nežinau, ar esu jau toks populiarus“, – kuklintis nustoja tik priminus, kad patekti vakarienės iš anksto nerezervavus staliuko pas jį beveik neįmanoma, o tarp Vilniaus gurmanų sklando legendų apie ypatingąjį prieskonių mišinį, atkeliaujantį iš Indijos, jo gimtosios Goa.

Daug rankų darbo ir išmanymo – tokia jauno, bet jau vyno ir desertų čempionatuose spėjusio pasižymėti šefo giminaičių ruošiamų prieskonių paslaptis. Jų Gasparas duoda paragauti smalsiems restorano svečiams, besidomintiems, kuo gi pagardintas jo ruoštas europietiškas, tačiau Indija dvelkiantis maistas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Sudedamųjų dalių kol kas dar niekas neįspėjo. Visų jų tikriausiai neišvardytų ir Gasparo sužadėtinė baltarusė komunikacijos ir reklamos specialistė Krystsina Kalbasnikava (23). Užtat ji puikiai išmano, kaip pristatinėti „Gaspar’s“ socialiniuose tinkluose, kokios gėlės turi vešėti ant restorano palangių ir kaip apskritai jame kurti jaukumą.

„Ji – profesionalė, dirbanti ir žiniasklaidoje, ir reklamos srityje. Ja tikiu ir pasitikiu, užtat net nesigilinu, kaip atrodo, pavyzdžiui, restorano puslapis feisbuke. Kartais užmetu akį ir įvertinu, gražu man ar – ne“, – sako Gasparas, būtent dėl meilės atsikraustęs į Lietuvą.

Restorane svečiams jam dažnai tenka pasakoti savo istoriją: „Gimiau Goa, mažoje saulėtoje Indijos valstijoje, kurią daug metų valdė portugalai. Užtat kai kuriose vietose Lisabonoje dabar pasijuntu lyg Goa, o kartais būnant Goa man atrodo, kad esu Lisabonoje. Mano seneliai – portugalai, taigi jų dėka esu Portugalijos pilietis. Tėvai gimė dar valdant portugalams, matė visus perversmus ir pokyčius Indijoje.“

Portugalų ir indų kraujo turintis Gasparas nuo mažens žinojo, kad gerai gamins ir taps šefu. Tai gavo su genais.

„Vienas mano senelių buvo šefas – ruošė maistą portugalų kolonistų valdžiai, karališkiesiems asmenims – kitaip sakant, tiems, kurie tuo metu buvo žymiausi ir svarbiausi. Kulinarinį talentą iš jo perėmė mano mama. Abu tėvai sukosi maisto gaminimo versle. Pamenu, būdamas kokių septynerių, keldavausi septintą ryto ir niekieno neverčiamas eidavau į virtuvę jiems padėti, o bendraamžiai tuo metu traukdavo į kiemą žaisti žaidimų. Man, mažam, rimtų darbų niekas neduodavo, bet mielai imdavausi paprasčiausių – ką nors nuskusti, nuvalyti, nuplauti, apibėgti parduotuves ir supirkti, ko stinga“, – tos vaikystės patirtys jam šiandien kelia daug sentimentų.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Gasparas buvo dar mažas, kai jo tėtis išvyko uždarbiauti į Omaną, vėliau – Jungtinę Karalystę. Mama daug dirbo, mėgindavo prisidurti prie algos savo sesers žemėje augindama daržoves ir parduodama, bet vis vien verstis nebuvo lengva. Galiausiai ir ji su vaikais persikėlė į Europą. „Užtat kai manęs klausia, kas esu, sunkiai įvardiju: gimęs Indijoje, užaugęs ir daugiau nei pusę gyvenimo – keturiolika metų – praleidęs Anglijoje, kartu jaučiuosi artimas ir prancūzų kultūrai – baigiau konditerijos mokslus garsiojoje mokykloje „Le Cordon Bleu“, – pasakoja Gasparas.

Dirbti jis ėmė penkiolikos: „Tikrai nesidroviu pasakyti, kad nepradėjau nuo šefo etato. Pirmiausia virtuvėje ploviau indus. Mano rekordas – 600 lėkščių per dieną. Plauni, plauni, kol vieną dieną visa tai užknisa ir pradedi sau kelti kitokius tikslus. Etapo prie vandens čiaupo nesigailiu. Kaip tik manau, kad kiekvienoje profesijoje sveika pradėti nuo nulio, o paskui žingsnis po žingsnio kilti aukštyn. Vėliau dirbau įvairiuose restoranuose Londone, pastarasis mano darbas – prestižiniame golfo klube „Wentworth Golf Club“, man sekėsi“, – pasakoja Gasparas, vieną dieną gerai mokamą darbą metęs ir prieš dvejus metus atvykęs į Vilnių.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Su Krystsina jiedu pažįstami jau septyneri metai. Susitiko Anglijoje, kur ši mokėsi. Vėliau ji Vilniuje studijavo Europos humanitariniame universitete, dirbo. Pajutęs, kad be šios moters negali, Gasparas susidėjo daiktus ir be jokių konkrečių karjeros vizijų Lietuvoje čia atsikraustė. „Tai buvo vienas spontaniškiausių ir sunkiausių mano gyvenimo sprendimų.

Prieš atvykdamas turėjau kaip reikiant padirbėti mėgindamas įtikinti tėvus, jog elgiuosi teisingai. Mano šeima labai tradicinė, draugiška, visi vieni kitus palaikome, užtat tėvai, išgirdę, kad palieku juos ir stabilų savo gyvenimą Anglijoje, susijaudino. Paskui, susipažinę su Krystsina, išgirdę, jog Vilniuje svajoju atidaryti savo restoraną, nurimo.

Atvažiavau kaip stoviu, tik su lagaminu. Tiesa, turėjau dvi potencialias darbo vietas, žinojau, kad jose galiu gauti 75 procentais mažesnį atlyginimą, nei man mokėjo Anglijoje. Iš pradžių nenutuokiau, kokios čia mano perspektyvos, bet jaučiuosi ramus. Man padėjo mamos žodžiai, kuriuos įsiminiau visam gyvenimui: „Jei mokėsi gaminti, išgyvensi bet kur.“ O gaminti aš mokėjau, užtat, kaip matote, išgyvenu (šypsosi).

Kurį laiką padirbau pas Deivydą Praspaliauską, turėjau įvairių projektų su kulinarijos studija „Čiop Čiop“, savo patiekalus pristatinėjau Vilniaus Tymo turguje vykstančioje mugėje „Open Kitchen“, atsirado vis daugiau draugų“, – gyvenimo Lietuvoje pradžią prisimena Gasparas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Ėmęsis įgyvendinti visąlaik kirbėjusią savo restorano viziją, jis sulaukė šeimos paramos: „Turėjau savų santaupų, bet labai padėjo šeima. Tiesa, sesuo vis mane graužia, kad gyvenime prisidirbu per daug problemų, tą patį sakė ir apie restoraną. Ji, jau padariusi karjerą viename dideliame Jungtinės Karalystės banke, ramiai gyvena nieko nekeisdama. Ir yra laiminga, kai viskas aišku ir sudėliota: namas yra, šeima sukurta, vaikai netrukus gims.

O aš vis nenurimstu... Kas darė rimtą remontą, mane supras – jau, regis, turi pakankamai pinigų viskam, bet, kai patalpose keiti viską, pradedant šviesos jungikliais, griauni, dažai, tie pinigai išbyra lyg iš krepšio kiauru dugnu. Ir kai dabar kas nors klausia, kodėl dirbu tokioje mažoje erdvėje, ar neketinu patalpų plėsti, atsakau, jog geriau turėti mažiau, bet – kokybiškų.“

Dirbu septynias dienas per savaitę po 14–16 valandų. Negaliu sakyti, kad nedarau pauzių.

Atidaryti restoraną – toli gražu ne tik įrengti patalpas. Reikia įtvirtinti savo vardą šioje rinkoje. Gasparas juokiasi: dabar jam atrodo, kad atvykęs į Vilnių nedaro nieko kita – tik dirba.

„Vasarą per karščius žmonės gulėjo paežerėse, o aš dirbau. Bet tikrai nesiskundžiu – juk darau tai, kas patinka. Be to, šilčiausiomis vasaros savaitėmis Lietuvoje man buvo per karšta, panašiai kaip Goa. Dirbu septynias dienas per savaitę po 14–16 valandų. Negaliu sakyti, kad nedarau pauzių. Po mėnesio intensyvaus darbo su Krystsina stengiamės išlėkti kur iš Lietuvos porai ar trejetui dienų, pravėdiname galvas, bet iki galo neatsipalaiduojame: telefonai visada įjungti, nuolat tikriname elektroninį paštą“, – pasakoja Gasparas.

Ir kokia gi jo sėkmės paslaptis? Be to stebuklingo prieskonių mišinio, žinoma. Gasparas mano, kad svečiams patinka tai, jog restorane visą laiką būna jis. Ir elgiasi čia ne kaip bosas (jam smagu, kad daug kas tiesiog neatpažįsta). Jei mato, kad personalas nespėja, pats ima pašluostę ir valo stalus ar grindis. Darbo vietoje nebesirengia virėjo švarko – virtuvėje karšta.

Be to, su laisvalaikio marškiniais ir pats jaučiasi laisviau, o svečiai tą šefo laisvumą pajunta ir įvertina: „Bendrauju lengvai ir paprastai. Vis daugiau čia užsukusių žmonių, užsimezgus pokalbiui, pasakoja buvę Indijoje, net ten gyvenę. Tai, kad nuolat pats esu restorane, svečiams suteikia užtikrintumo. Juk, tarkim, ateitumėte Londone į lietuvių restoraną ir jame nesutiktumėte nė vieno lietuvio, argi ta vieta neatrodytų įtartina? Užtat matydami indiško kraujo turintį šefą, gaminantį maistą, šiame restorane jie atsipalaiduoja.“

Valgiaraštis jo restorane keičiamas dukart per metus – šiltajam ir šaltajam sezonui. Tačiau kai kurie patiekalai išlieka, nes, anot šefo, yra lankytojų, pamėgusių konkretų užkandį. Šio neberadę, jie nusiviltų.

Gasparas pripažįsta, jog iš namų ilgesio pirmiausia gamina maždaug tokį maistą, kokį ruošė jo mama. „Jei vertinčiau pagal skanumą, pirmoje vietoje būtų mamos patiekalai. Manieji – antroje. Bet savo ruoštą maistą valgau retai, visada tik paragauju, ar viskas gerai. Namuose prie viryklės stojau gal... praėjusią vasarą, nes išėjęs iš restorano nebegaminu. Išgyvenu tik dėl Krystsinos ruošiamų tradicinių baltarusiškų ir lietuviškų valgių“, – šypsosi šefas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Lietuvoje jis jau jaučiasi pritapęs. Iš pradžių čia kiek glumino darganoti vėsūs orai, o maloniai stebino, kad tikrai daug žmonių puikiai šneka angliškai.

„Niekada nebuvau Lenkijoje, bet Anglijoje teko dirbti su daug lenkų, – jie tikrai taip gerai anglų kalbos nemoka. Dar mane nustebino dabartinis sprogimas restoranų rinkoje – kiek jų atsidarė per pastaruosius dvejus metus! Užsidarė tik vienas kitas. Ir, turiu pripažinti, maisto kultūra Vilniuje per tą laiką, kiek esu čia, šoktelėjo kelis kartus. Džiaugiuosi, kad ir aš esu viso to dalis. Reikia nežiopsoti – dairytis, kas vyksta, ką siūlo mano kolegos, ir sugalvoti, ką kitoniško žmonėms galiu patiekti aš.

Sekmadieniais, kadangi dirbame trumpiau, mėgstame su Krystsina pasižmonėti kituose restoranuose. Ir Vilniuje, ir Kaune turime vietų, kur valgome pastą, kitur, mūsų manymu, geriausia europietiška virtuvė. Na, o aplankyti atvažiavusius tėvus nusivedžiau į savo mėgstamiausią indišką restoraną – „Sue’s Indian Raja“. Bet net ir sulaukęs šeimos svečiuose niekuomet neatsipalaiduoju. Žinau, kad taurė vyno, o ne daugiau, bus mano norma – rytą kelsiuosi anksti supirkti produktų ir vėl sunkiai dirbsiu. Šeima supranta, kodėl su ja neatostogauju, ilgai nešvenčiu gimtadienių. Juk esu restorano šeimininkas, turiu daug pareigų ir atsakomybių“, – aiškina Gasparas.

Svarbiausiais dalykais gyvenime jis vadina darbą ir šeimą. „Mes visi pamišę dėl maisto. Pavyzdžiui, bent pusdienį nesimačius mums įprasta vienam kito klausti: „Ką valgei pietums? – „Žuvį.“ – „Kokią?“ Tuo temos plėtoti nebaigiame, toliau aiškinamės, ar žuvis buvo šviežia, gerai iškepta. Keliu sau du greičiausiai pasiekiamus tikslus – susituokti ir padėti tėvams vėl įsikurti Goa. Jie per daug dirba, norėčiau, kad sulaukę pensinio amžiaus galėtų ramiai gyventi savo jaunystės rojuje. Žinote, prieš du tris dešimtmečius daugybė žmonių emigravo iš Indijos, ieškodami geresnio gyvenimo. Dabar, apimti sentimentų, jie grįžta į tą nuostabios gamtos kraštą. Tarp jų yra daug tėvų jaunystės bičiulių“, – pareigos savo ir Krystsinos, su kuria gegužę susižadėjo, šeimoms jam labai svarbios.

O vestuvės? „Iš pradžių planavome kitais metais jas iškelti Goa. Dabar galvojame – Lietuvoje. Dar turime laiko apsispręsti.“

Naujausi straipsniai