Ledo šokėjas Deividas Stagniūnas (31) prieš dvejus metus baigė sportininko karjerą. Dabar savo žiniomis ir patirtimi jis dalijasi su mažaisiais Detroito čiuožėjais, o giliai viduje viliasi su mylimąja – šiuo metu viena stipriausių ledo šokėjų Amerikoje – Madison Chock kada nors apsigyventi saulėtoje Kalifornijoje.
Dažnai atostogas leidžiate Lietuvoje?
Oi, ne! Pirmą kartą atvažiavau tik pailsėti. Anksčiau visada grįždavau dėl darbų, reikalų, dabar, kai jau esu baigęs sportininko karjerą, galiu atvažiuoti tiesiog pabūti – aplankyti močiutės, giminių, susitikti su draugais. Nuėjau ir į Mikos koncertą, čiuožinėjau vandens parke.
Sportininkai savo gyvenimą paprastai dalija į dvi dalis – iki karjeros pabaigos ir po jos. Kokie buvo pastarieji dveji metai be dailiojo čiuožimo?
Laikas prabėgo labai greitai, ir tik dabar ateina aiškesnis suvokimas, kad mano, kaip čiuožėjo, karjera išties baigėsi. Porą mėnesių ilsėjausi, gydžiausi traumas, o paskui pradėjau dirbti vaikų treneriu. Tai, kad beveik kiekvienas karjerą baigęs čiuožėjas tampa treneriu, dailiajame čiuožime yra visiškai natūralu.
Gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis jau vien todėl, kad visiškai pasikeitė kasdienė rutina. Sportininko gyvenime absoliučiai viskas susiję su treniruotėmis: nuo ryto – ant ledo, paskui – baletas, treniruotės ant žemės, sporto salė. Vakare grįžti toks pavargęs, kad nebesinori nieko – tik į lovą.
Dabar trijose Detroito čiuožyklose treniruoju vaikus ir ant ledo praleidžiu dvigubai daugiau laiko, nei būdamas čiuožėju, tačiau čiuožimas – ne toks intensyvus, bet kada galiu pasėdėti, pailsėti. O ir pats ritmas – visiškai kitoks: treniruotės prasideda šeštą ryto, nuo dešimtos turiu kelių valandų pertrauką, tada dar kelios treniruotės ir šeštą valandą vakaro esu laisvas.
Detroite ir visoje Mičigano valstijoje dailusis čiuožimas – labai populiarus, ten dailiojo čiuožimo arenų tiek pat daug, kiek pas mus „Statoil“ degalinių (juokiasi). Vieni vaikai ateina norėdami save atiduoti šimtu procentų, kiti treniruojasi labiau savo malonumui. Būdamas treneriu turi suprasti, kuriam vaikui laiko ir energijos gali atiduoti daugiau, kuriam – mažiau, nes su visais dirbti šimto procentų pajėgumu neįmanoma. Man patinka dirbti su vaikais, ir visai nesvarbu, taps jie kada nors čiuožimo žvaigždėmis ar ne.
Trenerio darbas – atsakingas. Jis išmoko gerbti kitus, paaiškina, kas yra disciplina ir kodėl jos reikia laikytis, moko laimėti ir pralaimėti. Išmoko žinojimo, kad ne visada viskas išeina, o kai neišeina – sugebėjimo nenuleisti rankų. Vaikai mane gerbia ir myli, manau, man visai neblogai sekasi.
Kažkada užsiminėte, kad baigęs karjerą imsitės visiškai kitokios veiklos, galbūt tapsite verslininku ar televizijos laidų vedėju...
Tada aš pajuokavau – žurnalistu ar vedėju turbūt jau nebūsiu, tačiau apie visiškai kitokią veiklą pagalvoju. Puikiai pažįstu dailiojo čiuožimo virtuvę, bet būtų įdomu save išbandyti ir kitur: jei nepavyktų, juk bet kada galėčiau grįžti į čiuožimą kaip treneris.
Žiūrint iš laiko perspektyvos jūsų karjera susiklostė sėkmingai ar vis dėlto galėjo būti geriau?
Žinoma, galėjo būti geriau. Jei ne traumos ir nepakeliami skausmai, turbūt iki šiol būčiau čiuožęs. Bet kai dėl skaudančios nugaros nebepasikėliau iš lovos, supratau, kad privalau priimti radikalius sprendimus. Kas iš to, jei partnerę keli sukandęs dantis... Po olimpiados Sočyje dar nuvažiavome į pasaulio čempionatą Saitamoje, Japonijoje, bet jaučiau, kad pats kūnas jau rėkte rėkia: „Užteks, jei būdamas keturiasdešimties dar nori vaikščioti.“
Dvi savaites po čempionato ilsėjausi, bet mačiau, kad man negerėja. Nors kažkada buvau tikras, kad sportuosiu iki 2018-ųjų olimpiados Pietų Korėjoje, galiausiai turėjau pripažinti, kad tai – pabaiga.
Su buvusia partnere Isabella Tobias dar bendraujate?
Bendraujame ir – labai artimai. Kitąmet bus jos vestuvės, kartu su drauge Madison ne taip seniai dalyvavome Isabellos ir jos būsimo vyro Samuelio sužadėtuvių puotoje. Esame geri draugai: Isabella visada man padėjo, palaikė, ypač kai sunkiai susirgo mama.
Kai mamai diagnozavo vėžį, atėjo juodžiausias laikotarpis mano gyvenime. Tuo metu dar šokau su kita partnere, bet kai Katherine negavo Lietuvos pilietybės, maniau, viską mesiu, skrisiu pas mamą į Čikagą ir praleisiu likusį laiką su ja. Bet mano mama visada tikėjo, kad esu toks geras, kad kada nors tikrai pateksiu į olimpiadą. Ji man neleido nuleisti rankų.
Katherine dėl traumos baigė karjerą, po kurio laiko pradėjau treniruotis su Isabella. Ji buvo pasiryžusi kartu keltis į Čikagą, kad tik galėčiau būti arčiau mamos, bet nusprendėme likti Detroite pas savo trenerius. Beveik kiekvieną savaitgalį skrisdavau pas mamą. Buvo sunku, bet Isabella labai palaikė, o jos tėvai net padėjo man su pinigais, kad tik galėčiau lankyti mamą. Mūsų bendravimas visada buvo nuoširdus.
Kai 2012-aisiais išvažiavome į pasaulio čempionatą Nicoje, mamai buvo jau labai blogai. Ant ledo išėjau be menkiausios motyvacijos. Čiuožėme lyg ir neblogai, bet mano mintys buvo visai kitur. Iš Nicos turėjome grįžti sekmadienį, bet vos nuskridęs pakeičiau bilietus – jaučiau, kad galiu nespėti.
Į Ameriką, tiesiai į Čikagą, išskridau iškart po laisvosios programos. Kai įžengiau į namus, mama gulėjo pataluose, miegojo... Paglosčiau ją, pasakiau, kad grįžau ir kad viskas bus tvarkoje. Kitą rytą radau ją mirusią. Visada jaučiau, kad ji manęs laukia...
Dabar, regis, pasitaiko net sunkesnių akimirkų nei tuomet. Mama buvo geriausias mano draugas. Kai tik ko reikėdavo, skambindavau jai – pakalbėti, pasitarti, pasidžiaugti, tiesiog patylėti, pajausti šilumą. Tik dabar ateina suvokimas, kaip man sunku be jos, tačiau gyvenimas tęsiasi...
Olimpinės žaidynės buvo ir jūsų, ir mamos svajonė?
Į jas patekti nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš šalies, todėl tai – kiekvieno sportininko svajonė. Jo tėvų – taip pat. Jei mano vaikas kada nors gyvenime pretenduos patekti į olimpines žaidynes, jau žinau, kaip jį palaikysiu. Pamenu tą akimirką, kai Sočio olimpiados atidarymo ceremonijoje nešiau Lietuvos vėliavą, – tą dieną buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Vėliava mojavau taip energingai, lyg būčiau buvęs didžiausias didvyris (juokiasi).
Duris į olimpines žaidynes jums atvėrė Isabellai suteikta Lietuvos pilietybė, bet jau netrukus ji su kitu partneriu ėmė ginti Izraelio garbę. Lietuvoje dėl tokio jos sprendimo daugelis įsižeidė, pyktelėjo, kai kurie tai netgi priėmė labai asmeniškai...
Bet juk niekas nesigilino, kaip iš tikrųjų buvo. Tai aš mečiau Isabellą, ne ji – mane! Ne jos kaltė, kad baigiau karjerą... Kai praėjus dviem savaitėms po pasaulio čempionato Nicoje visi susitikome, buvo daug ašarų, o Isabella dar du mėnesius treniravosi viena nežinodama, ką daryti. Ji jautėsi labai nelaiminga. Lietuvoje Isabellai nebuvo su kuo čiuožti, net Amerikoje ne taip lengva rasti tinkamo lygio porininką. Su Ilja Tkačenka ji jau buvo čiuožusi dar prieš mums susitinkant, tad normalu, kad jiedu vėl pabandė sueiti į porą.
Net mano močiutė kažkurią dieną pasakė: „Oi, kaip man ji nepatinka.“ Klausiu, kodėl, o ji ir sako: „Už tai, kad tave metė!“ Apie šią istoriją, kaip ir daugelis, ji girdėjo tik iš spaudos, televizijos... Patikėkite, Isabella neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pradėti šokti su kitu partneriu, – juk tuomet jai tebuvo dvidešimt dveji, pats jėgų žydėjimas. Jei ne mano traumos, manau, šiandien čia, prieš jus, sėdėčiau ne vienas, o su Isabella.
Dviguba Isabellos pilietybė man leido pasiekti didžiausią savo svajonę – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Porų sporte taip jau yra – viskas priklauso nuo dviejų žmonių. Visą gyvenimą atstovavau Lietuvai, mano partnerės amerikietės niekada neprieštaravo, kad būtume pristatomi pora iš Lietuvos. Esu Lietuvos patriotas, mano mama buvo lietuvė, tėtis, brolis – irgi.
Amerikoje gyvenu daugiau nei pusę gyvenimo, bet nesu Amerikos pilietis. Gyvenu turėdamas žaliąją kortą, kas dešimt metų turiu tvarkytis dokumentus, negaliu balsuoti už Donaldą Trumpą (juokiasi)... Gavus Amerikos pilietybę gal būtų paprasčiau, bet negaliu jos priimti, jei iš manęs iškart būtų atimta Lietuvos. Nenoriu būti nelietuvis, tačiau jei būtų galimybė turėti dvi pilietybes, pasinaudočiau ja.
Į Ameriką išvažiavau todėl, kad neturėjau galimybių treniruotis Lietuvoje – tuo metu nebuvo trenerių. Man be galo čia patinka, bet dabar mano namai Detroite: šuniukas, butas, automobilis, drabužiai, mergina, kurią myliu...
Madison treniruojasi Detroite, todėl kol kas net nesvarstome, kas bus toliau. Galbūt kada nors gyvensime Kalifornijoje – Madison ten gimė, o man nepaprastai patinka saulė ir vandenynas, galėčiau kasdien plaukioti banglente. Juokiuosi – tiek daug metų praleidau ant ledo, kad dabar norisi atitirpti (šypteli).
Apie vestuves su Madison taip pat dar negalvojate?
Ne. Madison dar tik dvidešimt treji, šiuo metu jos karjera pasiekusi viršūnę. Sportininkų gyvenime viskas šiek tiek kitaip. Nežinau, kaip būtų, jei kuris nors būtume kitos profesijos atstovas, – blogiau ar geriau. Madison – vienintelė mergina, kurią esu turėjęs, tad ir lyginti neturiu su kuo. Dabar man didžiausia laimė, kad jos karjera klostosi nepaprastai gerai: su partneriu Evanu Batesu šių metų pasaulio čempionate buvo treti, pernai iškovojo sidabrą. Esu didžiausias jų gerbėjas.